E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA