Gal Vokietijoje 2016-ųjų naujametei nakčiai prilips „Kelno nakties“ pavadinimas. Sutrikusi miesto ir Vokietijos valdžia iš pradžių bandė apipurkšti neigimo dezodorantais žinias apie masinius antpuolius prieš moteris. Taip bijoma kalbėti apie problemą, kurios mastas pranoksta šįkart be aukų pasibaigusį incidentą.

Kodėl žiniasklaida delsė apie tai pranešti, kodėl kai kuriuose oficialiuose komen­taruose kaltė versta aukoms, o ne užpuolikams – svarsto ne vien šurmuliuojantys vokiečiai, bet visų demokratinių šalių žiniasklaida.

Dabar jau neabejojama, kad tai būta suplanuoto antpuolio, o ne vien spontaniško vyriškos energijos proveržio, kurį sustiprino alkoholis ir narkotikai. Naujųjų metų naktį moterys užpultos Austrijoje, Šveicarijoje – tiesa, tai būta pavienių atvejų, bet visiems būdinga viena: smurtininkai yra pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Europa nei politiškai, nei kariniu požiūriu nepasirengusi svetimšalių antplūdžiui. Visa ligšiolinė politika grindžiama nuostata, kad į ES atvyksta nuo karo ir skurdo bėgantys žmonės, kuriuos integravusi senutė Europa turės vienokios ar kitokios naudos, – kaip kažkada išlošė Vokietija, priėmusi milijonus pigių darbininkų iš Turkijos.

Politiniam elitui ir biurokratijai būdinga inercija – tuose sluoksniuose sunkiai kalasi mintis, kad pabėgėlių krizė yra ir priešiška karinė operacija. Bet juk esama valstybių, kurios hibridinį karą įtraukė į karines doktrinas gerokai prieš 2014 m. pavasarį, kai ši sąvoka vėl imta linksniuoti. Nuoroda į kokius nors Kinijos ar Rusijos strategus iškart keltų įtarimą, kad ieškoma konkrečių pabėgėlių krizės režisierių. Bet svarbu perprasti veikimo būdą ir užkirsti kelią priešininko veiksmams, o ne bejėgiškai baksnoti pirštu į tikrą ar tariamą užsakovą.

Panaši kaip Kelne masinė ataka Suomijos sostinės metro buvo sužlugdyta, nes policija iš socialinių tinklų sužinojo, kokios staigmenos rengiamos Naujųjų metų proga.

Kada tūkstantis jaunų pabėgėlių vyrų susirenka vienoje vietoje – tai nėra atsitiktinumas. Toks Helsinkio policininkų vertinimas pagrįstas ne intuicija, bet sekimu. Pernai Suomija priėmė per 32 tūkst. pabėgėlių, o anksčiau tokių būdavo maždaug trys tūkstančiai per metus. Kartu pagausėjo seksualinio priekabiavimo. Pasak Suomijos policijos pareigūnų, nesaugūs tapo parkai – vietos, kuriose moterys anksčiau vaikščiodavo visiškai ramiai.

Europa nebuvo materialiai pasirengusi iškart vienu metu priimti tiek imigrantų – pernai jų plūstelėjo apie milijoną. Oficialių duomenų, apimančių visus 2015-uosius, dar nėra, bet žinoma, kad per vienus metus iki liepos ES registruota apie 755 tūkst. paraiškų suteikti prieglobstį.

Kiek tarp jų teroristų – klausimas specialiosioms tarnyboms. Tačiau nereikia būti teroristu, kad kiltų noras dalyvauti „Kelno naktyje“ bet kur Europoje. Lietuvių kalbinė vaizduotė pažėrė angliško žodžio „flashmob“ vertinių: spiečius, žaibinė mobilizacija, sąlėkis, šokalynė, staigminė (staigi minia). Žaibinei mobilizacijai nereikia tikslių instrukcijų. Pakanka paskleisti žinią: renkamės sutartoje vietoje – glamžysime europietes.

Nemirtina teroro akcija – toks „Kelno nakties“ apibūdinimas atitinka hibridinio karo realijas. Galima tokio teroro eskalacija – nuo paplekšnojimų pereinama prie dūrių smeigtukais, šakutėmis. Nenuostabu, kad po tokių akcijų kamuolį perima prieš imigrantų antplūdį protestuojanti Vokietijos organizacija PEGIDA, kurios vadovas ir aktyvistai neslepia prorusiškos orientacijos.

Neišmanymas, ką toliau daryti, – viena iš priežasčių, kodėl „Kelno naktį“ iškart bandyta apipurkšti politiškai korektišku odekolonu (Kelno vandeniu, prancūziškai  „Eau de Cologne“).