„Vyresnio vidutinio amžiaus vyriškis, perskaitęs Andriaus Jakučiūno romaną „Lalagė“, ieško vidutinio jaunesnio amžiaus merginos, kurią ištiko panašus likimas.“

Tokio pavidalo apsiskelbimą esu kelis kartus pakartojęs viešai, nes vis tenka kalbėti apie knygas.

Mano veiksmuose nereikia įžvelgti vien humoru pridengto provokavimo flirtui. Minėdavau ir kitus kūrinius, pavyzdžiui, Günterio Grasso „Skardinį būgnelį“, Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, o ir ieškomą subjektą/objektą apibūdindavau nebūtinai, kaip aukščiau nurodyta.

Šauksmas, manyčiau, išreiškia beviltiškai gerų knygų skaitytojo vienatvę. Vis dėlto mano nuostatą, kad pokalbiai apie literatūrą ir meną tėra būdas „kabinti“ vaikinus ir merginas, sukritikavo viena itin gerbiama ir literatūros sluoksniuose vertinama rašytoja, kuri man asmeniškai priminė, jog literatūra vertinga pati savaime, o ne kaip įrankis.

Jos mintis reiškia, kad tarp kūrėjų ir visų kitų žioji praraja. Kūrėjai kuria dėl kūrybos, ką sukuria – parduoda arba dovanoja kitiems, o šie kūriniais švaistosi kaip įrankiais.

Akivaizdu, kad pinigai negali paprastuoju būdu pavirsti šedevrais. Buvo ir yra labai didelius honorarus gaunančių rašytojų, tačiau nei milijoninės dotacijos, nei visų rašytojų suvarymas į vieną didžiulę redakciją, kaip neva tvarkomi reikalai Šiaurės Korėjoje, neužtikrina, kad bus parašytos talentingos knygos.

Kada šedevras parašytas ir leidyklos nupirktas, prasideda visuotinis gundymas. „Kabinami“ visi, kurie gali atverti pinigines. Tad ir šio rašinio pirmasis sakinys gali atrodyti kaip paslėpta reklama. Kodėl miniu „Lalagę“, o ne to paties autoriaus „Tėvynę“? Kodėl neminiu Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“? Gal tame nepaminėjime yra kokia nors slapta tendencija? Juolab kad visiškai neaišku, ar esu perskaitęs bent vieną čia nurodytą knygą.

Knygynai – mandagybės ir etiketo židiniai. Žiaurybės ir melagystės prasideda už jų ribų. Leidėjas, privačiai komentuodamas romaną, kurio reklamai išleido nemažas sumas, prasitaria, kad iš tiesų tai prasta knyga. Vargu ar pasakys tai viešai – juk nėra savo paties rinkodaros priešas. Bet ir „eilinis skaitytojas“, kuriam ta knyga nuoširdžiai nepatiko, ne iškart prasižios, nes reklama tam ir reikalinga, kad jį, tą skaitytoją, užhipnotizuotų. Švento knygos pirkimo akto niekas neturi trikdyti.

Bet leidyklos juk ne vien iš knygų pardavimo gyvena. Leidyba dotuojama.

Pamenu, kažkada apskaičiavau, kad vienoje lietuvių autoriaus prozos knygoje, kurią paremė valstybė, maždaug 5 proc. leksikos sudaro rusiškos kilmės keiksmai. Bet kaip apie tai parašyti? Paviešinsiu – pagarsėsiu kaip skundikas. Gal autorių išbrauks iš dotuojamųjų sąrašų, gal tą knygą ims viešai deginti?

Pasiguodę, kad sunku surasti abiejų lyčių pašnekovų, su kuriais daugiau negu tirs minutes būtų galima šnekėti apie „Lalagę“, pripažinkime, kad šis žiaurus, vienatvės persunktas verpetas, kurį vadiname literatūriniu gyvenimu, hipnotizuoja pačius autorius – jie nepaliauja rašyti eilėmis ir proza, nors iš tokio rašymo šioje šalyje pragyventi neįmanoma.

Taigi dailioji literatūra Lietuvoje tenkina visus požiūrius. Autoriai kuria beveik veltui. Leidyklų gundomi skaitytojai susimoka. Jeigu jie dabar vieniši – patys kalti. Draugijoje svarstyti apie knygas reikėjo laiku – kada mokytasi mokykloje. Gal tokios privačios kalbos būtų paveikus būdas gaivinti dėmesį literatūrai. Daug kas skundžiasi, kad dabartinės pamokos nykios.