Autoriaus asm. archyvas

Prieš 70 metų, 1941 m. liepos mėnesį, Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas pateikė SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui garsiojo Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano “Ost” pirmąjį variantą. Jame buvo numatytas pokarinis Rytų Europos šalių tvarkymas ir ekonominis vystymas.

Vokietijos nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. Adolfas Hitleris savo knygoje “Mein Kampf” rašė, kad svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir plytinčios neaprėpiamos “žemės be tautų”.

Pradėdama karą su Sovietų Sąjunga ir organizuodama užimtų Rytų teritorijų administravimą, Vokietijos politinė vadovybė siekė įgyvendinti tris uždavinius: pirma, laikyti gyventojus absoliučiai paklusnius, ryžtingai slopinant visus, netgi mažiausius, nepaklusnumo bei noro priešintis atvejus. Antra, užtikrinti užimtos teritorijos ekonomikos funkcionavimą vokiečių karinės gamybos labui. Trečia, paversti užimtus kraštus neišsenkamu vokiečių karinės pramonės darbo jėgos rezervuaru.

Šiems uždaviniams įgyvendinti H.Himmleris buvo įsakęs parengti užimtų Rytų sričių pertvarkymo plano įvairius variantus: keturis variantus parengė Reicho komisaro vokietybei stiprinti vyriausiasis štabas, o vieną – Vokietijos vyriausioji Reicho saugumo valdyba (RSHA). Visi kartu jie sudarė generalinį planą “Ost”. 1940 m. RSHA ėmė rengti savo plano variantą – “Rytų statybos teisiniai, ūkiniai ir teritoriniai pagrindai”.

Grupės, rengusios planą, vadovu buvo paskirtas Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas. Jo parengtas ir 1941 m. liepą H.Himmleriui pateiktas 80-ies puslapių pirmasis plano projektas – su žemėlapiais, lentelėmis ir schemomis – buvo skirtas 30-iai metų ir susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: “Mažojo plano”, skirto įgyvendinti greitu laiku, ir “Didžiojo plano”, numatančio pokario metų projektus. Antrasis plano variantas buvo pateiktas 1942 m. gegužę, o trečiasis – 1942 m. pabaigoje.

A.Hitlerio nurodymu planas “Ost” buvo griežtai įslaptintas: buvo padarytos tik kelios šio dokumento kopijos keliems gauleiteriams, dviem ministrams, generalgubernatoriui ir kai kuriems aukšto rango SS pareigūnams.

Šis svarbus Antrojo pasaulinio karo dokumentas buvo dingęs ir tik 1980-aisiais surastas Vokietijos federaliniame archyve.

Du trečdalius planuota ištremti

Prieš parengiant plano “Ost” projektą, atskiros Trečiojo Reicho žinybos teikė savo siūlymus. Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, parengė A.Rosenbergas. Pagal jo planą SSRS turėjo būti padalyta į tokius tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną.

Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys pabrėžia, kad, pirmojo plano “Ost” autorių nuomone, per 30 metų iš Lenkijos ir europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta 80–85 proc. lenkų, 65 proc. Ukrainos, 75 proc. Baltarusijos ir dauguma Baltijos šalių gyventojų. Iš viso į Vakarų Sibirą planuota ištremti 31 mln., o vietoje palikti tik 14–15 mln. gyventojų. Remiantis H.Himmlerio gydytojo žodžiais, SS reichsfiureris estus, latvius ir lietuvius planavo perkelti į Archangelsko ir Onegos rajoną. Dalį likusių gyventojų ketinta suvokietinti, kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. O vietoj ištremtų vietos gyventojų planuota įkurdinti milijonus vokiečių.

Plane buvo numatyta suvokietinti estų tautą ir gana nemažai latvių. O lietuviai tam netiko, nes turėjo daug slaviško kraujo: rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams buvo numatyta rasti kolonizacijos vietą Rytuose. H.Himmlerio nuomone, visą lietuvių tautą reikėjo ištremti toli į Rytus – į Vakarų Sibirą.

Vokietijos federaliniame archyve aptiktas dokumentas “Direktyvos dėl galimybių suvokietinti Ostlando tautas – estus, latvius ir lietuvius 1942–1944 m.”. Iš jo galima daryti išvadą, kad H.Himmleris ketino suvokietinti tik apie 10 proc. Baltijos šalių gyventojų. Vis dėlto buvo pripažinta, kad nors esama kai kurių gerų rasinių elementų, suvokietinti estų ir latvių neįmanoma. Netinkamus suvokietinti estus ir latvius reikia perkelti į Leningrado sritį. Savo ruožtu Lietuva turi būti visiškai atlaisvinta vokiečiams, o maždaug 0,5 mln. jos gyventojų – geriausių rasiniu požiūriu – pervežta į Prūsiją.
H.Himmleris pavedė K.Meyeriui-Hetlingui parengti teisinį, ekonominį ir politinį būsimosios “Rytų rekonstrukcijos” planą. Šis plano “Ost” projektas buvo baigtas 1942 m. gegužę. Ostlande turėjo būti įsteigta 12 atramos punktų (tarp jų Vilnius, Šiauliai, Ryga, Tartu, Talinas). Atstumai tarp punktų privalėjo būti apie 100 km ir bendras kiekvieno punkto plotas – iki 2000 kv. km.

Grėsė fizinis tautų išnaikinimas

Per 25 metus Baltijos valstybėse buvo numatyta apgyvendinti 560 tūkst. vokiečių. Tačiau K.Meyerio-Hetlingo parengtas planas H.Himmlerį tenkino tik iš dalies: jis liepė įgyvendinti planą “Ost” per 20 metų, numatant visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.

H.Himmleriui pavaldi Rytų žemių kolonizavimo įstaiga buvo parengusi Lietuvos kolonizavimo plano metmenis, numačiusius apgyvendinti vokiečius anksčiau žydams, lenkams, rusams bei 1941 m. žiemą repatrijavusiems asmenims priklausančiuose ūkiuose. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų koridorius nusidriektų nuo Rytprūsių iki “senųjų Ordino žemių” (Latvijos ir Estijos). Tad nieko keista, kad jau 1942 m. spalį Lietuvoje buvo 7,9 tūkst. įvairias tarnybines pareigas einančių vokiečių ir 16,8 tūkst. ūkininkų kolonistų. Vien 1942–1943 m. į Lietuvą buvo atkelta 30 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių.

Sovietų istorikai D.Melnikovas ir L.Čiornaja surado, kad “vienoje plano vietoje buvo siūloma rusus apgyvendinti netgi Pietų Amerikoje ar Afrikoje”. Šie istorikai plane “Ost” vokiečių vartojamus terminus “suvokietinti”, “germanizuoti”, “deportuoti” arba “perkelti” suprato ne kitaip, kaip fizinį tautų išnaikinimą. Minimi autoriai mėgo cituoti H.Himmlerio esą pasakytus žodžius, kad “žygio į Rytus tikslas yra sunaikinti 30 mln. slavų”.

Dauguma besidominčiųjų naujausių laikų istorija yra įsitikinę, kad “nežmoniško fašizmo” planai numatė milijonų slavų sunaikinimą. Šis įsitikinimas tapo toks tvirtas, kad faktiškai virto abejonių nekeliančia aksioma. Tuo tarpu šių Trečiojo Reicho vadovybės tikslų patvirtinančių įrodymų nėra. Pirmą kartą dokumentais nepagrįsti teiginiai apie nacionalsocialistų ketinimus sunaikinti daugumą SSRS europinės dalies gyventojų buvo paskelbti Niurnbergo procese. Tezei apie planuojamą slavų sunaikinimą patvirtinti buvo parinkti keli abejotini “dokumentai”. Pagrindinis iš jų buvo planas “Ost”, tik kitu pavidalu – Užimtų Rytų sričių ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko E.Wetzelio pastabos bei pasiūlymai dėl plano “Ost”, nes, kaip minėta, pats planas iškart po karo nebuvo surastas.

E.Wetzelio “dokumentas” – viso labo fragmentiški užrašai pieštuku knygelėje. E.Wetzelio pastabose randame ir nemažai nesąmonių, kaip antai lenkus ištremti į Pietų Ameriką. Dėl viso šito peršasi mintis, kad E.Wetzelio pieštukinės “pastabos” buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki galo, arba šiek tiek “specialistų” pakoreguotos.

Ar reikia Antrojo Niurnbergo?

Kaip žinome, Reicho vadovybė dėl susiklosčiusių karinių ir politinių aplinkybių plano “Ost” iki galo įgyvendinti nespėjo, tad šis planas taip ir liko tik popieriuje. Tačiau jo įgyvendinimo programą “sėkmingai” perėmė SSRS vadovybė. SSRS “Generalinis Rytų planas” per penkiasdešimt metų (iki kol žlugo Sovietų Sąjunga) buvo įgyvendintas maždaug 60 proc. SSRS Lietuvoje apgyvendino penkis kartus daugiau kolonistų, negu buvo numatęs Trečiasis Reichas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 m. tapo kas trečias Lietuvos gyventojas: ištremta 131 tūkst., įkalinta 200,1 tūkst., nužudyta 20 tūkst. partizanų, nužudyta per 5 tūkst. beginklių žmonių, per 1000 nuteista mirties bausme. Dėl teroro ir galimų represijų iš Lietuvos repatrijavo 490 tūkst. žmonių. Kartu su karo aukomis (245 tūkst.) Lietuva neteko daugiau kaip 1091 tūkst. savo gyventojų.

Priminsime, kad Niurnbergo teisme Vokietijos vadovai buvo teisiami kaip karo nusikaltėliai. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS, peršasi išvada, kad teisingumo vardan būtina surengti dar ir tarptautinį komunizmo teismą. Siūlymas, kad nekaltųjų kraują pralieję Sovietų Sąjungos vadovai turi būti įvardyti kaip nusikaltėliai ir teisiami netaikant senaties, turi milijonus šalininkų.

Generalinio plano “Ost” titulinis lapas

Autoriaus asm. archyvas