Jei vienas kruviniausių istorijoje diktatorių Adolfas Hitleris atgimtų mūsų laikais – kas nutiktų? Apie tai – Timuro Vermeso romanas “Jis ir vėl čia”, kurio ištrauką pateikiame.

(…)
Todėl man darsyk tampa visiškai aišku, kodėl sugrįžau. Antraip kodėl dabar pasaulyje gyvena tie septyni milijardai?
O todėl, kad aš sukėliau karą, kuris pasižymėjo – perdėm naujamadiškai kalbant – ilgalaikiu poveikiu. Jei visi anų laikų žmonės tada būtų dauginęsi, dabar jų susidarytų aštuoni milijardai. Ir dauguma jų, aišku, rusai, jie būtų jau seniai užplūdę šią šalį, skynę mūsų vaisius, išsivarę mūsų gyvulius, pavertę vergais darbingus vyrus, o kitus išskerdę, kad galėtų kišti purvinus nagus prie nekaltų jaunų mūsų moterų. Taigi iš pat pradžių apvaizda man skyrė užduotį panaikinti bolševikinį gyventojų perteklių. O dabar man, aišku, lemta įvykdyti kitą savo misijos dalį. Pertraukos prireikė, kad per tuos dešimtmečius neiššvaistyčiau jėgų, kurių dabar prireiks, kad įsigalėtų vėlyvieji karo padariniai, kad sąjungininkai susipyktų, iširtų Sovietų Sąjunga, rusai netektų didelių teritorijų ir, savaime suprantama, kad mes susitaikytume su artimiausia savo sąjungininke, su Anglija, ir ateityje galėtume veikti išvien. Šiandien vis dar negaliu suprasti, kodėl tai nepavyko tada. Kiek dar bombų mums reikėjo numesti ant jos miestų, kad anglai suprastų esą mūsų draugai?
Kita vertus, žiūrėdamas į naujausius skaičius nelabai gali įsivaizduoti, kam vis dar reikalinga Anglija, ši išsekusi sala nieku gyvu nebėra pasaulinė valstybė. Gerai, ne į visus klausimus galima atsakyti. Bet paskutinis įmanomas terminas radikaliems veiksmams pamažu artėja. Kaip tik todėl aš itin pasibaisėjau vadinamųjų nacionalinių šios šalies jėgų padėtimi.
Iš pradžių maniau, kad teks kliautis, galima sakyti, vien savo jėgomis. Tiesa, likimas jau buvo įtaisęs vieną kitą sąjungininką. Bet kaip tik tada iškilo aikštėn visa jų menkystė. Truko keli mėnesiai, kol išvis išsiaiškinau, kad esama jaučiančiųjų pašaukimą toliau tęsti Nacionalsocialistų partijos veiklą. Taip pasipiktinau pasigailėjimo vertu jų propagandiniu darbu, kad pasitelkiau į pagalbą režisieriaus asistentą Bronerį, vieną operatorių su kamera ir nuvažiavau į Kepeniką, kur rezidavo didžiausia tokio tipo organizacija – Vokietijos nacionalinė demokratinė partija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m