Po keliais dažų sluoksniais rasti 1942-1943 metų gestapo kalinių įrašai paskatino rūsyje esančią kamerą pasirinkti holokausto ekspozicijai Vilniaus centre esančiame Genocido aukų muziejuje.

Įrašus lenkų kalba su aiškiai matomomis datomis ir vardais galima apžiūrėti po specialiu gaubtu 10 kvadratinių metrų kameroje. Joje nuo kitų metų vidurio taip pat ketinama nuolat rodyti filmą apie holokaustą ir pateikti informaciją apie žydų gelbėtojus Lietuvoje.

Tai bus pirmoji ekspozicija apie žydų genocidą Genocido aukų muziejuje, kuris su dar keturiomis įstaigomis įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

“Švelniai tariant, yra nesusipratimas, kad muziejuje Vilniaus centre su tokiu pavadinimu iki šiol nebuvo ekspozicijos apie holokaustą”, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Lietuva ne kartą kritikuota, kad Genocido aukų muziejaus pavadinimą turinčioje įstaigoje neskiriama pakankamai dėmesio žydų genocido aukoms atminti. Muziejus daugiausia pasakoja apie sovietų režimo nusikaltimus, kurių prilyginimas genocidui vertinamas prieštaringai.

Lietuvos pareigūnai tik neviešai patvirtina, kad svarstymų dėl pavadinimo keitimo buvo, tačiau valdžios atstovai dabar mano, kad “holokausto ekspozicija išsprendžia pavadinimo klausimą”. Be to, muziejaus pavadinimas įtvirtintas įstatyme, ir abejojama, ar Seimui pakaktų politinės valios jį pakeisti.

Muziejus, kaip simbolinis pavyzdys, dažnai minimas kritiškuose komentaruose Lietuvai dėl “dvigubo genocido teorijos”. Kritika remiasi prielaida, kad lietuviai, naudodami “sovietinio genocido” sąvoką, mėgina gretinti nacių vykdytą žydų genocidą ir sovietų represijas prieš lietuvius.

Lietuvos pareigūnai tokius kaltinimus atmeta, tvirtindami, kad Lietuva tiesiog nori tinkamo komunistinių režimų įvertinimo – teigiama, kad apie nacių režimo nusikaltimus ir aukas žinoma gerai, tačiau sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos.

“Kalbėjimas apie sovietinį genocidą iš dalies liudija ir mūsų tautos nevisavertiškumo kompleksą. Bandome pasiteisinti, kodėl 1940 metais žlugo mūsų valstybė – įsiteigiame, kad sovietai mus persekiojo panašiai kaip naciai persekiojo žydus. Taip pateisiname savo silpnumą, nors puikiai žinome mūsų šiaurinės kaimynės Suomijos istoriją”, – BNS sakė istorikas A.Kasparavičius.

Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aiškina, kad pavadinimas pasirinktas dar Nepriklausomybės pradžioje, to pareikalavus lietuvių visuomenei. Netoli jo kabineto viršutiniame pastato aikšte ant sienos kabo nuotrauka, kurioje – prie pastato stovintys žmonės, rankose laikantys transparantą su užrašu “Čia bus Lietuvos genocido muziejus. 1991.08.23. Lietuvos Sąjūdis”.

“Yra toks paveldas, dėl pavadinimo nusprendė visuomenė”, – BNS sakė Genocido aukų muziejaus direktorius.

E.Peikštenis atmeta kritiką, esą muziejus ignoruoja holokaustą – vedžiodamas po ekspozicijas jis atkreipia dėmesį į stendą, kur greta sovietų aukų minimi 200 tūkst. Lietuvoje nužudytų žydų, į būsimo Izraelio premjero Menachemo Begino atvaizdą vitrinoje ties įėjimu, į muziejuje parduodamas knygas apie holokaustą ir nuolat rodomą filmą apie pastato istoriją, kuriame pasakojama ir apie lietuvių kolaborantų vaidmenį žudant žydus.

“1941-1944 metų holokausto tema nėra pamiršta”, – sako direktorius.

“Atsižvelgiame į realijas, kad mums trūksta patalpų. Neturėjome eksponatų šia tema. Be to, šalia mūsų už 500 metrų yra Žydų Gaono muziejus, kuriame yra ekspozicijos holokausto tema”, – sakė A.Peikštenis.

Tačiau istorikas A.Kasparavičius tvirtina, kad dalies visuomenės nuomonė negali būti absoliutinama.

“Pataikauti visuomenei mokslinėms, valstybinėms institucijoms negalima. Vežėčios statomos prieš arklį, kai taip sakomi pasiteisinimai”, – teigia istorikas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais apie 95 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5 tūkst. žydų.

“Dar ankstyvuoju sovietmečiu, ginkluotos rezistencijos metais lietuvių visuomenėje buvo gyvas supratimas, kad mes pergyvenome ne mažiau nei žydai vokiečių okupacijos metais. Išsivadavus iš sovietinės imperijos mūsų šiek tiek deformuota istorinė atmintis transformuojasi į istoriografines koncepcijas, istorines pozicijas atskirų istorikų darbuose”, – aiškina A.Kasparavičius.

Jis pabrėžia, kad “holokausto” ir “genocido” sąvokos negali būti nuvertintos ir turi būti vartojamos atsargiai.

“Ar galime įrodyti, kad sovietų valdžia Lietuvoje visus, kurie buvo lietuviai, norėjo išnaikinti? Ar čia yra tik dalies politinių jėgų ar politikų žaidimas elektoratu? Žengdami į trečią Antrosios Respublikos valstybingumo dešimtmetį, su savo istorija turėtumėme elgtis sąžiningiau, nuosekliau ir profesionaliau”, – pabrėžia istorikas.

Požiūris, kad genocidą Lietuvos gyventojai patyrė ir nacistinės Vokietijos, ir Sovietų Sąjungos laikais, yra užfiksuotas Lietuvos įstatymuose. Specialiame įstatyme dėl atsakomybės už genocidą įtvirtinta, kad genocido nusikaltimo požymius atitinka “Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais”.

Besilaikantieji tokio požiūrio sako, kad per sovietų represijas mėginta išskirti tam tikras tautines grupes, o trėmimai palietė tam tikras etniškai vientisas dalis.

Lietuva skaičiuoja, kad per 50 metų trukusią sovietų okupaciją šalis neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų, o apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį.

Genocido aukų muziejaus direktorius sako, kad Lietuvos piliečių tragedijos per sovietų ir nacių okupacijas yra “tęstinis procesas”.

“Iki 1940-ųjų buvome nepriklausoma valstybė. Paskui per pirmąją sovietinę okupaciją tapome agresoriaus auka, per nacių okupaciją vėl tapome auka, paskui vėl sekė reokupacija 1944 metais. Tai tęstinis procesas. Nematau nieko blogo, kad vienoje vietoje tai būtų atspindėta”, – sako E.Peikštenis.

Aštrios kritikos dėl istorinės atminties formavimo Lietuva sulaukė praėjusį mėnesį, kai septynių Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui pareiškė matantys Lietuvoje “bandymų melagingai lyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais prieš Lietuvą, kurie, nors labai dideli, negali būti laikomi lygiareikšmiais nei pagal tikslą, nei pagal rezultatą”.

“Negalime atsiriboti nuo Vakarų valstybių viešosios nuomonės. Jeigu norime būti Vakarų Europos civilizacijos dalis, turime kalbėti ta pačia kalba”, – mano A.Kasparavičius.

Lietuvos oficialūs pareigūnai tarptautiniuose forumuose savo ruožtu pabrėžia, kad skirtingą požiūrį į istorinius įvykius lemia tai, jog Vakarai nepakankamai žino apie komunistinio režimu nusikaltimus. Lietuvos iniciatyva šešios Vidurio ir |Rytų Europos valstybės šią savaitę Europos Komisiją paragino “užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą”.

Dalis Rytų europiečių siekia, kad Europos Sąjungos mastu gimtų iniciatyva kriminalizuoti ne tik nacių, bet ir sovietų nusikaltimų neigimą ir menkinimą. Lietuvoje toks įstatymas jau galioja.

“Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos”, – BNS sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

“Europa negali žinoti tik dalies savo istorijos”, – teigė ministras.

Lietuvos Vyriausybė pabrėžia, kad ji stengiasi kaip galima labiau įprasminti holokausto tragedijos Lietuvoje atminimą.

Šias pastangas Lietuvos Vyriausybė įtvirtino paskelbdama 2011-uosius holokausto atminties metais. Holokausto ekspozicijos įrengimas Genocido aukų muziejuje yra šios programos priemonių plano dalis.

“Ekspozicijos įrengimas Genocido muziejuje – tai dalis pasiruošimo kitąmet pažymėti Holokausto metus Lietuvoje. Tarp kitų priemonių pažymėti Holokausto metus: Panerių memorialo sutvarkymas ir išplėtimas, siekis įrengti holokausto ekspozicijas ir provincijos centruose, kur buvo sunaikintos didelės žydų bendruomenės”, – BNS sakė premjero patarėjas Virgis Valentinavičius.