Nors Ukraina ir Rusija neišvengs bendrų visai Europai tendencijų, dabartinis Vladimiro Putino režimas turi didelę atsparumo atsargą. De facto iš Ukrainos atplėštas gabalas, vadinamoji Novorosija, gali ir suklestėti, nes plauti pinigų ten plūstelės nusikaltėliai iš viso pasaulio.

Rusijos valdžios varžomos radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas, kurio kėdė, beje, braška, pasikalbėjo su žymiu rašytoju, satyrinių eilėraščių autoriumi Dmitrijumi Bykovu. Siūlome ištrauką iš lapkričio pradžioje leidinyje „Sobesednik“ išspausdinto jų pokalbio.

A.Venediktovas: Ne, kol kas jokiu atšilimu nekvepia, ir mes toli gražu neįsivaizduojame savo kantrybės ribų ir, taip sakant, lankstumo. Ir, be to, nėra atšilimo poreikio. Mes – „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“ – red.), o Putinas – šalies aidas. Jis skaito iš lūpų. Ir kol kas iš jo laukiama tiktai galutinės pergalės prieš Vakarus.

D.Bykovas: Nesakykite, jūs puikiai matote, kad liaudies nuomonė pradeda keistis.

A.V.: Būtent – pradeda. Tačiau tai labai lėtas procesas. Aš tiksliai žinau, kad Putinas žiūri sociologines apklausas, o apklausos rodo didžiausią jo palaikymo lygį ir tokį patį ksenofobijos lygį. Kam jam atšilimas? Kitas reikalas, kad aš nustojau suprasti naująjį Putiną. O tai būtent kažkoks naujas Putinas, kurio mes dar nepažįstame. Aš asmeniškai su juo nesikalbėjau jau kokie metai. Ir man visiškai neaišku, koks, tiesą sakant, jo tikslas, prie kokio finalinio taško jis juda.

D.B.: Na, kaipgi – Rytų pusrutulyje sukurti alternatyvą Amerikai.

A.V.: Tai kad ne – nieko panašaus. Ar jūs manote, kad jis iš tiesų orientuojasi į suartėjimą su Kinija? Jis su kinais suartėja vien tam, kad pagąsdintų Europą. Iš tiesų jis puikiai supranta, kad Kinija jį visiškai aploš. Jis ne su kinais norėtų sėdėti prie vieno stalo, o su Europa – žino jos kalbas ir veikimo būdus, laiko save jos dalimi. O Kinija – jam tai svetima, jis nežino, ką jie laiko užantyje. Ir joks ryšių nutraukimas su Europa ir Valstijomis neplanuojamas – matyt, jie ten (Kremliuje – red.) reikalus piešia taip: gerai, dėl Ukrainos mes nesusitarėme, susitarsime vėliau. Tačiau mes turime platų sąveikos lauką – pažiūrėkite, yra dalykų, kuriuose Rusija kompetentinga ir nepakeičiama: štai kova su terorizmu, štai kova su Ebola, štai tarpininkavimas derantis su atgrasiais režimais. Jie veikiausiai mano, kad šitai suveiks. Iš principo – gal ir suveiks.

D.B.: Tačiau sankcijos nebus atšauktos.

A.V.: Sankcijos ėjo keliomis bangomis. Sankcijos, kurios įvestos dėl Krymo, nebus atšauktos, kol Krymas bus Rusijos. Dėl kitų gali būti atsilošta – tai priklausys nuo situacijos Ukrainoje.

D.B.: Ir kokia, jūsų nuomone, „Novorosijos“ ateitis?

A.V.: Atsižvelgiant į išėjimą prie jūros Mariupolyje, ji grandiozinė. Padniestrė, beje, tokio išėjimo neturi. „Novorosija“ tampa visiškai nekontroliuojama teritorija, ir tenai plūstelės ne rusų pasionarijai (narsūs avantiūristai – red.), o Kolumbijos narkotikų baronai. Ima veikti jau ne patriotinė, ne geopolitinė, o finansinė dedamoji. „Novorosija“, tarp kurios ir Rusijos faktiškai nėra sienos, tampa tokiu kontrabandos koridoriumi, tokiais vartais į išorinį pasaulį visiems, kurie nori nuo ko nors pabėgti, kad įplaukos į jos biudžetą gali būti milijardinės.

D.B.: Kas pakęs tokį pūlinį?

A.V.: Visi. Todėl, kad jis visiems parankus. Įskaitant Ukrainą, kuri galės versti tam visas savo problemas, kartu atsikračiusi dotuojamo regiono.

D.B.: „Novorosijos“ biudžetas pilnės, o Rusijos ekonomikos ateitis, atrodo, tamsi.

A.V.: Ne, nieko siaubingo šiuo klausimu nenumatoma. Reguliariai susitinku su vyriausybininkais ir su skeptiškais ekonomistais, kaip Aleksašenka. Visi jie sako: taip – sunkumai, taip – naftos kainų kritimas ir rublio smukimas dolerio atžvilgiu. Tačiau yra atsparumo atsarga, stabilumo inercija. Visa tai tokio lygio, kad apie jokias perturbacijas artimiausiu metu neverta kalbėti. Jeigu nenutiks koks nors ekstraordinarus dalykas – kas šiame pasaulyje, kaip matome, nutinka dažnai.

D.B.: Dolerio negali uždrausti?

A.V.: Neįmanoma. Sovietų Sąjunga buvo atskirta nuo viso pasaulio, ir tai doleris čia patekdavo, o Rusija į pasaulio ekonomiką integruota labai giliai.

D.B.: Ir indėlių neįšaldys?

A.V.: Nėra dėl ko.

D.B.: Net jeigu doleris kainuos 90 rublių, kaip numato kai kurie?

A.V.: Jeigu jis kainuos 90 rublių, bus spragtelėta pirštais, ir jis kainuos 90 kapeikų kaip SSRS.

D.B.: Tai yra iki 2018-ųjų Putinas neturės problemų?

A.V.: Ir po 2018-ųjų. Jis eis į prezidento rinkimus – aš tuo nė kiek neabejoju.

D.B.: Ir laimės?

A.V.: Jeigu eis, tai neišvengiamai laimės. Kaip kitaip? Jis jau įsitikino, kad perleisti valdžios netgi pačiam saviausiam, pačiam lojaliausiam negalima: Medvedevo intermezzo („užpildas“ tarp muzikos kūrinių – red.) tuo jį visiškai įtikino. Per tą laiką įvyko du, jo požiūriu, dideli pralaimėjimai: pirmasis –  Gaddafi’o pralaimėjimas Libijoje, antrasis – vos ne prasidėjęs Maidanas Maskvoje, Bolotnajos aikštėje. Dabar jis suprato – tik jis pats, tiktai rankiniu būdu.

Kažkas viršūnėse tampa būsimu reformatoriumi, tačiau iki reikiamo meto sėdi tyliai. O paskui ima valdžią kaip Chruščiovas, kaip Gorbačiovas.

D.B.: Vadinasi, jūs manote, kad tai iki gyvos galvos?

A.V.: Jam – taip, o jums… Gyventi Rusijoje, sakydavo Čiukovskis (žymus vaikų rašytojas – red.), reikia ilgai. Ir dar, mano nuomone, nėra absoliučių tiesų: 1999-ųjų vasarą, kiek pamenu, Vološinas (Boriso Jelcino administracijos vadovas – red.) manęs paklausė: „Kaip tu reaguotum į Jelcino atsistatydinimą?“ Aš? Į Jelcino atsistatydinimą? To negali būti, jis laikosi valdžios dantimis! O apie Naujuosius metus įvyko atsistatydinimas, bet jie jau vasarą testavo visuomenės nuomonę. Aš tikrai ne viską galiu įsivaizduoti.

D.B.: Gerai, tada aš jūsų tiesiai paklausiu: Krymas mūsų?

A.V.: Taip.

D.B.: Visiems laikams?

A.V.: Visiems ar ne visiems – tai ne mano kompetencija, aš ne futurologas ir ne fantastas. Bet jau dabar akivaizdu, kad europinė tendencija – apie ką ir pasakė Chodorkovskis, tačiau jo patys aršiausi oponentai nesuprato – reiškiasi laipsnišku sienų naikinimu. Yra dvigubos pilietybės variantas, yra laisvos arba neutralios teritorijos, yra referendumų galimybė, yra, pagaliau, vieningos Europos perspektyva…

Šengenas vienija visus, euras užbaigė tą integraciją, ir tokia ateitis, manau, laukia Ukrainos. Vėliau – Rusijos.