BFL

Valdančiosios konservatorių partijos lyderio rinkimuose du partijos sparnai persiskaičiavo, kiek turi rėmėjų, bet stiprybės ir visuomenės pasitikėjimo partijai tai vargu ar pridės.

Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų lyderio rinkimų kampanija savaitgalį pasiekė kulminaciją – visuotinį partijos narių balsavimą. Varžytuvės baigtos. Patys konservatoriai ir politikos ekspertai prognozavo, kad būtų sensacija, jei rinkimų nelaimėtų dabartinis partijos pirmininkas premjeras Andrius Kubilius.

Rinkimų kampanija nebuvo formali, nors tarpusavyje (ir ne tik lyderio rinkimų kampanijos metu) konkuravo ne tiek pretendentai į postą, kiek jų vadinamieji biurai. Bet rinkimų kovos finišo tiesiojoje neatlaikė ir pretendentų nervai: A.Kubilius įnoringai pareiškė, kad jei paaiškės, kad partija juo nepasitiki, tai nežinia, kaip bus ir su premjero postu, o I.Degutienė pratrūko, kodėl jos niekas neklausia, kaip ji elgsis su savuoju.

Regis, tik dabar dviejų partijos sparnų lyderiai susivokė, kad, anot komunikacijos konsultanto Mykolo Katkaus, jie įkrito į balą, iš kurios sausi išlipti niekaip negalės. Paradoksas: ar nesibaigė konservatorių lyderio rinkimai abipusiu jų ir visos partijos pralaimėjimu, nors nei vieno, nei antro politiko pergalė nebūtų buvusi tragedija?

Vertybės vs pragmatizmas, etika vs bičiuliai

Partijos lyderio rinkimuose susikovė iš tiesų elitiniai konservatoriai, įkūnijantys skirtingus partijos ideologinius sparnus. Skiriasi ir jų politinis kelias. A.Kubilius – politikas profesionalas. Fiziko diplomą pagal tiesioginę paskirtį jis naudojo vos šešerius metus. Įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, tapo politiniu funkcionieriumi ir juo yra jau 21 metus.
I.Degutienė aštuoniolika metų dirbo gydytoja, o karjerą valdžios institucijose pradėjo pakviesta dirbti savo profilio – Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tarp Sąjūdžio aktyvistų ir konservatorių partijos steigėjų jos nebuvo.

Jei lyginsime postų svorį, A.Kubilius neabejotinai galva aukščiau. I.Degutienei vis tenka dublerio vaidmuo: dukart buvo Vyriausybės vadove, bet tik laikinąja, ir net Seimo pirmininko postą gavo “antruoju numeriu”, po Arūno Valinsko pasitraukimo.

Ideologiškai I.Degutienė atstovauja konservatyviajam Tėvynės sąjungos flangui, pabrėžiančiam vertybes. Seimo pirmininkė jų laikosi, net jei jos nuomonė priešinga nei partijos pirmininko, kaip kad buvo dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos. A.Kubilius šiuo klausimu agitavo už modernesnį, bet mažiau “patriotišką” variantą. O dėl galimybės turėti valdžią ar nors kokią įtaką jai A.Kubilius nesibodi nieko: sudarinėja 2K (Kirkilas+Kubilius) sandorius, o po šių savivaldybių rinkimų dėl sostinės mero posto pats asmeniškai per galvą vertėsi bandydamas suporuoti konservatorius su iš lietuvių besityčiojančių lenkų ir KGB majoro kompanija.

I.Degutienė vis dar tiki, kad ir politikoje galioja kažkokios moralės normos. Ji verčia Seimo narius mažinti išlaidas, viešai smerkia kitų parlamentarų toleruojamus prasižengusius kolegas – Kęstą Komskį, Evaldą Lementauską ar Aleksandrą Sacharuką. Tiesa, kartais būna neaišku, kas lemia I.Degutienės poziciją: principai ar populistiniai bandymai pataikyti į toną, kaip, tarkim, dėl buvusios vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės ir naujosios – Editos Žiobienės.

O A.Kubiliui etika – jokia Biblija. Jis puolė ginti taip akivaizdžiai, kad akivaizdžiau nebūna, prisidirbusį tuometį sostinės merą Vilių Navicką, neetiškai besielgusį pripažintą Dainių Kreivį nedvejodamas pakvietė į savo komandą.  Kietakaktis – taip premjerą dažnas pavadina, pridurdami, kad tik toks ir gali vadovauti Vyriausybei krizės metu. Tokia misija jam teko antrąkart. Bet krizė juk eina į pabaigą.

Telkti vs lyderiauti

Partijos lyderio rinkimuose A.Kubiliaus šūkis – “Stipri valstybė. Veržli ekonomika. Solidari visuomenė. Orus žmogus”. I.Degutienės prioritetas kitas – “Niekada nesusipyk su savo sąžine”.

“A.Kubilius – sisteminio politiko pavyzdys, jis technokratas, dažnai kalbantis ne tai, ką žmonės norėtų girdėti, bet tai, kokia yra reali situacija. Tokie politikai labiau gerbiami, nei mylimi, ar apskritai nėra mylimi. Jis istorinių lūžių politikas, – aiškina M.Katkus. – A.Kubiliaus tipo politikas sako – bus taip, I.Degutienės – susitelkime, kartu pabandykime. Tokie politikai mažiau konfliktuoja, juos žmonės daug palankiau vertina, labiau myli. Bet tokiam tipažui kur kas sunkiau iškilti, išsiskirti iš minios.”

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad A.Kubiliaus strategija – dirbti tai, kas svarbu jo ištikimam elektoratui, susikoncentruoti į kelis esminius dalykus, tokius kaip energetinė nepriklausomybė, fiskalinė politika, pensijos, kurių sprendimas galėtų jam užtikrinti galimybes būti perrinktam. Jam nusispjaut ir ant rekordiškai menko visuomenės pasitikėjimo juo bei jo vadovaujama Vyriausybe, ir ant opozicijos nuomonės – svarbu, ką jis mano esant teisinga, ką sako užsienio institucijos ir ko iš jo laukia jį remiantis elektoratas.

Bet ne mažiau nenuneigiama, kad A.Kubilius – intelektualus, į ateitį žiūrintis lyderis. Jis važinėja po pasaulį kviesdamas moderniausius vardus, ir pirmieji jau čia. Kad ir su dideliais praradimais valstybė atlaikė krizę, o Vyriausybė – oligarchų spaudimą. “A.Kubilius – ryžtingas, kategoriškas, vyriškas, modernus. Jis gyvena ateityje, už kokių 20 metų, jam rūpi naujos technologijos, o ne kažkokie dabarties kioskai, turgūs. A.Kubiliui būdingas gebėjimas įsigyventi į ateitį, o I.Degutienei – į dabarties žmonių problemas. Iš jos turbūt bet kas nedvejodamas pirktų padėvėtą automobilį, būdamas tikras, kad ji neapgaus, nenuslėps jokio defekto. O politikoje labai svarbu, kad tavimi tiki ir pasitiki.

I.Degutienė kartu ir ryžtinga, bet ne kategoriška”, – du konservatorių politikus lygina “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės vadovas Vladas Gaidys.

Kiekvienam laikui – savas lyderis. A.Kubilius – krizių premjeras, o I.Degutienė labiau tiktų kokios turtingos senos demokratijos valstybės gerovės ir stabilumo visuomenei. Tik ar jau prie tokios priartėjome? Bepigu I.Degutienei turėti tokius reitingus, kai jai asmeniškai nereikėjo prisiimti atsakomybės už tokius drastiškus sprendimus, kaip tekusius A.Kubiliui.

A.Kubilius ir I.Degutienė politinėje scenoje seniai, ir simpatijų jiems proporcijos nekinta. Pavyzdžiui, 1999 m. gegužės mėnesį I.Degutienę, tuomet ministrę, palankiai vertino 51 proc. apklaustųjų, o A.Kubiliaus, tuomet taip pat premjero, reitingas ir tada buvo su minuso ženklu. Beje, kaip pastebi V.Gaidys, per “Vilmorus” apklausas I.Degutienę sakosi teigiamai vertinantys ne tik net 89 proc. Tėvynės sąjungos rėmėjų, bet ir nemaža dalis socialdemokratų, “darbiečių”, “tvarkiečių”. A.Kubilių teigiamai vertina tik Tėvynės sąjungos rėmėjai, ir tai menkiau nei I.Degutienę (65 proc.), dažniau turintys aukštąjį išsilavinimą, didesnes pajamas Vilniaus gyventojai. O kitų partijų gerbėjai jį vertina neigiamai.

Tačiau, pasak komunikacijos konsultanto M.Katkaus, meilė politikams, išreikšta reitingais, ne visuomet per rinkimus virsta balsais. Vilija Blinkevičiūtė buvo ir tebėra populiari politikė, tačiau prezidento rinkimuose surinko mažiau nei nepalyginti žemesnio reitingo Kazimiera Prunskienė. Tad konservatorių hipotezė, kad I.Degutienė savo reitingais patemps visą partiją, nebūtinai pasitvirtintų.

Pralaimėjimas vs pralaimėjimas

M.Katkus įsitikinęs, kad ir A.Kubilius, ir I.Degutienė, varžydamiesi dėl partijos lyderio posto, patirs pralaimėjimą. “Dabar jie abu turi postus, kurie labiausiai atitinka jų tipažą. A.Kubiliaus pergalė – pavojus, kad susvyruos Seimo pirmininkės reitingas, mat tokiu atveju paaiškėtų, kad ji neturi pakankamo savųjų pasitikėjimo, lygiai kaip tą patį reikštų ir A.Kubiliaus pralaimėjimas. Tiek vienam, tiek kitam pralaimėjimas nenaudingas. O kadangi abu yra toje pačioje partijoje, vadinasi, nenaudinga ir partijai”, – pabrėžia ekspertas.

Populistų svajonių scenarijus: I.Degutienė laimi partijos pirmininko rinkimus, A.Kubilius susikrauna daiktus, I.Degutienė tampa širdžių premjere – pakelia pensijas, minimalius atlyginimus, atšaukia turguose kasos aparatus. Tačiau dauguma supranta, kad ekonominė padėtis tokio populizmo neleistų, tad net tokiu atveju dalis I.Degutienės gerbėjų liktų nusivylę dėl neįgyvendintų lūkesčių.

Politologas, Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius tvirtina, kad strategija prieš rinkimus keisti lyderį duoda dividendų. I.Degutienė, žmonių siejama su dabartinių problemų sprendimu, galėtų patalkinti partijai, bet juk iki Seimo rinkimų 2012 m. dar daug laiko.

Antra vertus, ko gero, tik A.Kubilius gali žadėti konservatorių pergalę 2012 m. rinkimuose. I.Degutienė partijos būklę po A.Kubiliaus aštuonerių metų vadovavimo jai apibūdina realistiškiau: nors konservatoriai prarijo dar penkias dešiniąsias partijas, vien per dvejus pastaruosius metus jie prarado apie 80 tūkst., maždaug trečdalį, turėtų rinkėjų, septyniuose didžiausiuose miestuose liko opozicijoje, neberanda tarp savo narių net ministrų.

Tad tikėtis A.Kubiliaus pranašaujamos pergalės Seimo rinkimuose sunku. Vadinasi, partija turi laiko eksperimentams net ne iki kitų metų, bet iki dar vėlesnių rinkimų. Jei tik sugebės mokytis ir iš šio eksperimento – I.Degutienė vs A.Kubilius.