Lietuvė Ingrida Kerušauskaitė yra išmaišiusi nemažai pasaulio, gerai kalba šešiomis kalbomis, o netrukus pradės doktorantūros studijas viename prestižiškiausių pasaulio universitetų.

Anglų, prancūzų, ispanų, kinų, arabų kalbas mokanti ir jau neblogai rusiškai šnekanti Ingrida Kerušauskaitė nė pati nebežino, kiek šalių iki šiol yra aplankiusi. Būdama maža ji tokį sąrašą vedė, tačiau greitai metė šį užsiėmimą, nes nebematė prasmės. Vos 25-erių metų lietuvaitė yra išmaišiusi kone visą Europą ir Aziją, taip pat neblogai pažįsta šiaurinę Afriką.
Dar būdama septynerių metų ji su tėvais iškeliavo į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir penkerius metus gyveno Dubajuje. Po to grįžusi keletui metų į Lietuvą ir iki dešimtos klasės vidurio pasimokiusi Vilniaus licėjuje persikėlė į Kiniją, kur baigė prancūzišką vidurinę mokyklą ir padarė sunkiai suvokiamą dalyką – sugebėjo išmokti kinų kalbą.
„Tiesą sakant, tai buvo gana praktiškas sprendimas – jei nesusikalbi kiniškai, ten sunku. Bet kur išėjus iš namų reikėjo kinų kalbos: su taksi vairuotojais viską reikia derinti kiniškai, jei nenori dešimtkart permokėti parduotuvėse ar restoranuose, irgi turi kalbėtis kiniškai“, – pasakoja mergina.
Mokykloje trejus metus pasimokiusi kinų kalbos ji nusprendė, kad siekiant šia kalba kalbėti laisvai reikia gilinti žinias, taigi nusprendė pasilikti Kinijoje ir studijuoti kinų kalbą. „Gavau stipendiją, man buvo padengiamos pragyvenimo išlaidos, tad pasilikti atrodė logiška“, – paaiškina Ingrida.
Po to buvo metai Sirijoje, kol mergina pradėjo savo tikrąsias bakalauro studijas Rytų ir Afrikos studijų mokykloje Londono universitete, patenkančiame tarp geriausių Didžiosios Britanijos universitetų. „Pastudijavus Kinijoje norėjosi angliškos sistemos. Skirtumai tarp studijų šiose valstybėse iš tiesų didžiuliai“, – lygina Ingrida.
Veikiausiai todėl ji liko magistrantūroje Kembridžo universitete, kuriame netrukus pradės ir doktorantūros studijas.

Darbas su Jungtinių Tautų organizacija

Sirijoje mūsų pašnekovė metus praleido ne atostogaudama, o stengdamasi įgyti kuo daugiau vertingos patirties. Būtent čia ji atliko dvi iš trijų JT stažuočių. „Sirijoje gyvenau iki 2009 metų, ir tai tikrai nebuvo tokia valstybė, kurioje būčiau patyrusi nesaugumo jausmą. Galėjau vaikščioti bet kur vidury nakties ir jaustis saugi, ko negalėčiau pasakyti apie visus Londono mikrorajonus, – pabrėžia ji. – Ir šiandien keista suvokti, kad Sirija niekada nebebus tokia valstybė, kokia buvo anksčiau.“
Iš pradžių Ingrida dirbo Jungtinių Tautų Paramos ir darbo agentūroje Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA). O pateko čia gana paprastai: atvykusi į Siriją susipažino su kitu stažuotoju, kuris supažindino ją su ten dirbančiais žmonėmis.
„Tiesiog atėjau ir pasakiau, kad noriu su jais dirbti. Kadangi stažuotės nėra mokamos, jiems tai nieko nekainavo ir jie man davė porą projektų. Darbai buvo įvairūs: turėjau atnaujinti visų jų pabėgėlių stovyklų prezentacinę informaciją (kiek gyvena žmonių, kokios paslaugos teikiamos, kiek yra klinikų ar mokyklų), taip pat nemažai teko padirbėti fotografe, rašyti straipsnius apie UNRWA programas, pabėgėlius, kitaip tariant, pristatyti jų veiklą kitiems“, – prisimena mergina, taip aplankiusi beveik visas Sirijoje esančias palestiniečių pabėgėlių stovyklas.
Pasak Ingridos, pabėgėlių stovyklos gali būti labai skirtingos. Tarkime, palestiniečių, Sirijoje gyvenančių ne vieną dešimtmetį, stovyklos jau tapusios panašios į įprastus miesto rajonus, ir tikrai nėra taip, kad pabėgėliai gyventų palapinėse tvora aptvertoje teritorijoje, o štai Libane palestiniečių padėtis kur kas prastesnė.
„Pabėgėlių gyvenimas nevienodas – jis priklauso ne tik nuo to, į kurią šalį jie pabėgo, bet ir nuo to, iš kurios šalies. Pavyzdžiui, pabėgėliai iš Irako, Sirijai atsisakius juos įsileisti, iš esmės įstrigo tarp valstybių esančioje dykumoje ir negali nei grįžti, nei patekti į Siriją. Ten dykumoje įsikūręs didelis palapinių miestas, aplink knibžda gyvačių ir skorpionų, tačiau žmonėms tenka ten gyventi“, – pasakoja I.Kerušauskaitė.
Netrukus ji sulaukė ir antrosios stažuotės. „Viena JT agentūra, koordinuojanti visas kitas JT agentūras Sirijoje, pasiteiravo UNRWA atstovų, ar neatsirastų galinčių padėti stažuotojų, ir mano vadovė pasiūlė mane. Šioje stažuotėje daugiausia teko rašyti straipsnius jų tinklalapiui apie įvairių agentūrų vykdomus projektus“, – prisimena Ingrida.
Susiklostė taip, kad merginai teko dirbti dviejose agentūrose vienu metu. Negana to, kadangi stažuotės nėra mokamos, jai teko rasti laiko užsidirbti pragyvenimui. Ingrida džiaugiasi, kad jai pavyko suderinti darbus dviejose agentūrose ir dar du darbus žiniasklaidoje: ji rašė užsieniečiams skirtam kultūriniam žurnalui apie įvairius renginius bei keliones po Siriją ir buvo viena redaktorių vieninteliame Sirijoje leidžiamame angliškame laikraštyje.
„Dirbau tikrai daug: iki pietų – JT agentūrose, po pietų iki vėlaus vakaro – laikraštyje. O savaitgaliais apsilankydavau parodose ar koncertuose ir parašydavau apie tai kultūriniam žurnalui. Arba, tarkim, važiuodavau dėl darbo JT į kokią nors pabėgėlių stovyklą ir kartu aplankydavau įdomią vietovę (kurią ir taip norėdavau pamatyti), o grįždama autobusu parašydavau straipsnį apie keliones po tą Sirijos dalį, – pasakoja Ingrida. – Šitaip derinau darbus su laisvalaikiu, ir tai buvo labai įdomi bei naudinga patirtis.“
Galiausiai trečioji stažuotė ją grąžino į Kiniją. Ingrida ją atliko Industrinio vystymosi organizacijoje. Čia jai teko ir pačiai projektus rašyti, ir kitų projektus vertinti, taip pat padėti organizuoti konferencijas ar tiesiog vertėjauti iš kinų kalbos.