Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, 1918-1940 m. diplomatinės tarnybos dokumentai, nuotraukos, relikvijos, diplomatų asmeniniai daiktai, – visa tai šiuo metu galima išvysti tarpukario diplomatijai skirtoje parodoje.

„Šiandienos tarptautinė diplomatija pilna galvosūkių. Bet prisiminę, kokie užsienio politikos spąstai diplomatams teko tarpukariu, turime džiaugtis, kad Lietuva dabar kur kas saugesnė. O svarbiausia – galime mokytis iš tarpukario diplomatijos pamokų“, – Lietuvos Nacionalinio muziejaus naujos ekspozicijos Naujajame arsenale, skirtos tarpukario Lietuvos diplomatijai, atidaryme kalbėjo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Diplomatinė tarnyba – aukščiausios prabos
Tarpukario Lietuvos, ne tik turėjusios įsitvirtinti pasaulio žemėlapyje, bet ir spręsti teritorinius ginčus su didžiosiomis kaimynėmis, diplomatams teko  išskirtinės svarbos misija.
1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą svarbiausias uždavinys buvo iškovoti diplomatinį pripažinimą. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino kaizerinė Vokietija, kurioje pirmuoju pasiuntiniu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. 1920 m. liepos 12 d. pripažinimo sulaukta iš Sovietų Rusijos. Joje iki pat 1939 m. Lietuvai atstovavo poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis. 1921 m. vasario–kovo mėn. mūsų valstybę de jure pripažino Latvija ir Estija. Tarp JAV ir Lietuvos oficialūs diplomatiniai santykiai užmegzti 1922 m. liepos 22 d. Kitos didžiosios Vakarų šalys de facto pripažino tik Lietuvos Vyriausybę. 1922 m. bolševikams galutinai įsitvirtinus Rusijoje, Lietuvą de jure pripažino Vatikanas ir Santarvės valstybių atstovai.
Įdomu ir svarbu tai, kad jauna Respublika stebėtinai greitai sugebėjo suburti išskirtinės prabos diplomatinį korpusą. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, nors ir neturėdami diplomatinio darbo patirties, išaugo į gabių diplomatų kartą, deramai atstovavusią Lietuvos interesus užsienyje.
„Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis – diplomatas ir nuostabus rašytojas dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje, – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras Leonidas Donskis.
Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmąkart
Lietuvos diplomatai, muziejininkai, padedami tautiečių užsienyje, po kruopelytę bando sugrąžinti į tėvynę tarpukario Lietuvos diplomatams tekusios neeilinės misijos liudijimus. Ambasadorius specialiems pavedimams Vytautas Žalys pasakoja, kad per pastaruosius trejus metus diplomatinei tarnybai pavyko susigrąžinti epochinių archyvų, diplomatų reliktų ir asmeninių daiktų iš Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Kanados.
Dalis jų dabar ir eksponuojama parodoje, apie 85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai, buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldai, iškabos atspindi svarbiausius to meto Lietuvos istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus Fotografijos grupės vadovė Vitalija Jočytė pasakoja, kad pirmą kartą eksponuojama medžiaga iš tarpukario užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus Stasio Lozoraičio archyvo. Įdomus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kabėjusi prie mūsų pasiuntinybės Švedijoje ir nuleista 1940 m., po sovietų okupacijos. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas ir tik pernai į Lietuvą grįžęs specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, tarsi simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas. Simboliška ir tai, kad 1939 m. Pasaulinėje parodoje Lietuvos Pirmoji Respublika paskutinį kartą prisistatė kaip nepriklausoma valstybė.
Parodos eksponatai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Pasaulio lietuvių archyvo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
Ateityje tikimasi surengti ir parodas apie diplomatiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos diplomatus egzilyje sovietų okupacijos metais.

Marija Petkevičiūtė