"Veido" archyvas

Lietuvos mokyklose mažiau demokratiškumo nei Vakaruose, kur vaikai mokosi žaisdami, bendraudami, rengdami projektus

Vyraujanti pasaulinė praktika tokia: vaikai mokyklose privalomai pradeda mokytis nuo šešerių ar net ketverių metų. Ar reikėtų ir mūsų vaikams pradėti mokytis anksčiau?

Keturmetė Atėnė – jau pirmokė. “Dukrelė taip nori į mokyklą, kad veržiasi net šeštadienį ir sekmadienį, o nurimsta tik pasiūlius kokią rimtą atrakciją namie arba kažkur kitur”, – šypsosi Atėnės mama lietuvė Vanda de Jong. Tiesa, Atėnė mokyklą lanko ne Lietuvoje, o Nyderlanduose, kur ir gimė.

O štai Prancūzijoje gimęs Robertas mokyklą pradėjo lankyti šešerių. “Kai Robertas mokykloje jau skaičiavo mintinai, mano draugės sūnus, Roberto bendraamžis, Lietuvoje dar tik dėliojo pagaliukus”, – lygina Roberto mama Audra Pivoriūnaitė.

Nors olandiška ar prancūziška mokykla gerokai skiriasi ne tik nuo mūsiškės, bet ir viena nuo kitos, privalomo pradinio mokymosi pradžia Vakarų šalyse beveik visur metais ar dvejais ankstesnė nei pas mus. Atrodytų, savaime suprantama: jei tėveliai nutaria, kad reikia lavinti vaiko muzikinius gebėjimus, tai pradeda daryti kuo anksčiau. Kodėl tada vaikų gebėjimus kitose srityse sistemiškai pradedame lavinti vėliau nei Vakarų europiečiai?

Trūksta ne gebėjimų, o socialinių įgūdžių

“Jei su vaiku tikslingai dirbi nuo trejų ketverių metų, vadinasi, stimuliuoji jo intelektines galimybes, vaikas geriau lavėja. Tačiau svarbu, ir kaip tai daroma. Negali penkiamečių susodinti į suolus ir mokyti taip, kaip vyresnius vaikus. Užsienyje sugalvojama įvairios veiklos, mokoma žaidžiant, o kartelė nėra iškelta taip aukštai, kaip pas mus. Jei keistume privalomojo mokymosi pradžią, reikėtų keisti ir mokymo metodus”, – mano Asta Kisielienė, Vilniaus psichologinės pedagoginės tarnybos specialioji pedagogė.

Iš tiesų, kaip pasakoja šešerius metus Nyderlanduose gyvenanti V.de Jong, jų mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Tėvai, atvedę vaiką į klasę, pabendrauja su kitais vaikais ir jų tėveliais, o vaikai pamažu patys pasirenka, kuo nori užsiimti, pakabindami lentoje kortelę su norimos veiklos ženklu. Tik dalis darbų yra programiniai, kuriuos padaryti turi visi. Tėvai, atvedę vaiką į mokyklą, mato visus jo atliktus darbelius, o dideliame ekrane slenka vaikų mokslo dienos nuotraukos. “Tai labai smagios minutės kiekvienai mamai ar tėčiui”, – sako Atėnės mama.

Truputį kitaip pradinė mokykla atrodo Prancūzijoje. “Čia vaikai prižiūrimi labai griežtai ir iš jų reikalaujama labai daug. Tėvai vaiką atveda iki mokyklos tvoros – po teritoriją jiems vaikščioti neleidžiama, o su mokytoju bendrauja elektroniniais laiškais. Kai ateini vaiko pasiimti, jis stovi kaip įbestas, nes vienam draudžiama išeiti iš mokyklos teritorijos”, – prancūziškos mokyklos taisykles dėsto A.Pivoriūnaitė.

=Ten, kur pirmokai – ketverių ar penkerių metų, jų mokslai labiau primena žaidimus, tačiau nuo šešerių Vakarų Europos mokyklose prasideda gana rimtas mokymasis. Ar lietuviukai nepajėgūs to daryti?

“Anksčiau rugsėjį su septynmečiais apie zuikučius kalbėdavome, o dabar su jais kalbi kaip su suaugusiaisiais. Tik keletas į pirmą klasę ateina visai nemokėdami skaityti, o iki dešimties skaičiuoja praktiškai visi”, – Viršuliškių vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Danguolė Rakštelienė sako, kad per 33-ejus darbo su pradinukais metus vaikai smarkiai pasikeitė. Žinoma, jie labai skirtingi, tačiau, pedagogės manymu, mokytis nuo šešerių metų dauguma vaikų tikrai pajėgūs. Jei ko jiems trūksta, nebent socialinių įgūdžių, gebėjimo bendrauti, savarankiškumo.

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) 2004 m. paskelbtame tyrime “Lietuvos vaikų brandumas mokyklai” taip pat nustatyta, kad vaiko intelektinė ir socialinė branda kur kas labiau priklauso nuo to, ar jis lankė darželį, tėvų išsilavinimo ir vaiko individualių savybių, o ne nuo to, ar vaikui šešeri, ar septyneri metai. Tyrime prieita prie išvados, kad labai gerą brandumo lygį pasiekę 60–70 proc. šešiamečių, o jų raštingumas iš esmės nesiskiria nuo septynmečių. Tyrėjų nuomone, dažno šešiamečio ir septynmečio brandumas nesiskiria, tad delsimas leisti į mokyklą tokiam vaikui nėra naudingas.

Reikėtų keisti ir mokymo metodiką

D.Rakštelienės manymu, jei būtų nutarta pereiti prie privalomo mokymosi nuo šešerių, ir mokykla turėtų būti šiek tiek kitokia. “Būčiau už mažas pradines mokyklas ar privalomą vaikų ugdymą darželyje, kad vaikas turėtų savo erdvę. Jei klasėje sėdėtų 28 vaikai, šešiamečiams būtų sunkoka”, – svarsto pedagogė.

Nyderlanduose gyvenanti V.de Jong pasakoja, kad ten vaikų skaičius klasėse labai įvairus: jos dukters klasėje vos trylika, o antrokų – per trisdešimt. “Gimstamumo juk nepareguliuosi vien dėl mokyklos”, – sako V.de Jong.

Oficialiais “Eurostato” duomenis, Lietuva pagal pradinukų skaičių, tenkantį vienam mokytojui, iki sunkmečio buvo pirmūnė ES: naujausiais skelbtais ikikrizinių 2007 m. duomenimis, Lietuvoje vienam mokytojui teko dešimt pradinukų, o, tarkime, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje beveik 20, Čekijoje beveik 19, Vokietijoje – per 18.

Dar vienas klausimas, ar nė septynerių metų neturintis vaikas yra pakankamos ne tik intelektinės, bet ir fizinės bei socialinės brandos? “Pirmomis savaitėmis dukrą namo vesdavausi visai nekalbančią, o namie ji krisdavo miegoti, net nespėjusi pavalgyti. Bet pamažu vaikai stiprėja, pripranta prie naujo režimo”, – mano V.de Jong iš Nyderlandų. Be to, pirmais mokymosi metais, jei vaikas pavargęs, nedraudžiama pailsėti dieną kitą, leidžiama vaiką pasiimti atostogų ne tik per moksleivių atostogas. Tačiau antroje klasėje to daryti jau nebegalima.

“Tarp dviejų kraštutinumų, kurie visada nesveika, yra aukso vidurys”, – į klausimą, ar vaikui geriau pradėti mokytis nuo ketverių, ar nuo septynerių, atsako psichologė Kristina Zelčiūtė-Lukšienė. Ji dirba su meno mokyklose besimokančiais moksleiviais ir mato, kaip daugelis jų, nuo mažens tempiančių dvigubą mokslo krūvį, paskui turi didelių bendravimo sunkumų, nemoka ilsėtis, atgauti energijos. Jų pasaulis susiaurėja iki darbo, jie – būsimi darbomanai. Vaikams, kurie turi pakelti per didelius krūvius, o tėvai ir mokytojai juos spaudžia, dažnai manydami, esą spaudimu galima daug pasiekti, prasideda migrenos, skrandžio sutrikimai.

“Atimti iš vaiko vaikystę, mano nuomone, žiauru, nes dalykinės ir profesinės žinios neduoda laimės. Laimės suteikia gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o to išmokstama žaidžiant. Be to, jei vaikas žaidžia iki septynerių metų, nereiškia, kad jis nesimoko, nes vaikas daug ko išmoksta žaisdamas. Kuo anksčiau vaiką socializuosime, unifikuosime, grūsime į bendrus rėmus, tuo greičiau turėsime visuomenę, panašią į japonų, kur techninis progresas smarkiai pasistūmėjęs į priekį, bet daugėja ir įvairių priklausomybių. Gyvenimas – maratonas. Norint pasiekti finišą, reikia išdėstyti jėgas, nes jei pirmą šimtą metrų bėgi kaip sprinteris, kaip bus su likusiais kilometrais?” – retoriškai klausia psichologė.

K.Zelčiūtė-Lukšienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad dauguma tėvų ir mokytojų brendo sovietiniais metais, tad negalime iš karto lygintis su šalimis, kuriose demokratija ilgalaikė, todėl ir pedagogai, tėvai bei visa švietimo sistema daug demokratiškesnė.

Ar lygiuosimės į Vakarus

Tai ankstinti privalomojo mokymo pradžią kaip Vakarų valstybėse ar ne? Dabar pagal Švietimo įstatymą vaikas mokyklą turi pradėti lankyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina septyneri metai. Jei tėvai nori, kad atžala eitų į mokyklą anksčiau, turi būti atliktas vaiko brandumo įvertinimas, rodantis, jog jis pasirengęs lankyti mokyklą. Priešingai nei mano tėvai, tikrinami ne gebėjimai skaityti ar skaičiuoti, o kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.

“Reikia ankstinti mokymosi mokykloje pradžią, nes aplinka, kontekstas pasikeitę, be to, dauguma vaikų ateina į mokyklą jau mokėdami skaityti ir rašyti. Tokios ir europinės tendencijos. Tačiau visuomenė turi būti išdiskutavusi šį klausimą, ir pereiti reikia pamažu”, – mano švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

O ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė primena, kad 2003 m. buvo parengtos Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siūlyta įteisinti privalomąjį mokymą nuo šešerių metų, tačiau šiai nuostatai Seimas nepritarė. Ministerija argumentavo, esą šešiamečiai psichologiškai yra pasirengę mokytis mokykloje ir netgi pirmokų programos bei vadovėliai parengti šešiamečiams. Tačiau nusvėrė tėvų, ypač auginančių neįgalius vaikus, taip pat Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ir Pradinių klasių mokytojų asociacijų kontrargumentai, kad mokymosi aplinka, mokymo metodai nėra pritaikyti šešiamečiui, todėl tai gali neigiamai veikti vaikų sveikatą. Beje, Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. neturinčių septynerių metų pirmokų buvo 6,8 tūkst., beveik 20 proc., o pernai – 1,9 tūkst. 2003-iaisiais įvestas visuotinis priešmokyklinis ugdymas, bet jis nėra privalomas.

Žodžiu, užuot keitę mokymosi aplinką ir metodus, pasirinkome kelią tolti nuo europinių standartų.