"Veido" archyvas

Pamenate senuosius šūkius “klientas visada teisus” arba “klientas yra karalius”? Dabar, sunkmečio laikais, visi dar labiau rūpinasi klientu. Ir daugiausiai pastangų deda, kad padėtų klientui atsikratyti svorio. Piniginės…

Garsus prekybos centras sostinės Naujamiesčio rajone. Lentynoje – balto nepermatomo plastiko buteliai su skystu skalbikliu. Paėmiau vieną ir pasukau prie kasos…

Prabėgo trys dienos. Sumečiau džinsus į skalbyklę ir atsukau kamštelį. “Ar čia vėl naujoviškas skalbiklis – visiškai skaidrus?” – pagalvojau. Ir pliaukštelėjau sau delnu per kaktą. Apgavo! Už banknotą su Maironiu gavau porą litrų vandens! Net jei nebūčiau išmetęs kasos čekio, kaipgi įrodyčiau, kad ne pats vandens pripyliau? Prekybos salėje sutikčiau darbuotojų su užrašais ant nugaros “Klauskite… Aš galiu padėti”, bet ar jie atsakytų, jei paklausčiau: “Ar ne jūs man skolingas 20 Lt, nes pasivogėte skalbiklio, o į lentyną padėjote butelį su vandeniu?”

Šis įvykis pakišo mintį atidžiau pasižvalgyti po prekybos centrus. O atradimai nustebino.

Trojos arkliai su kainomis

Šaldytos žuvies skyriuje dažnokai tenka pastebėti įvairių gudravimų ir keistokų kainų etikečių. Tarkim, nurodyta 10,99 Lt, bet skaičiai kryžmai nubraukti šratinuku. Turbūt atpigo? Patikrinau brūkšninį kodą savitarnos skaitytuvu – 18,99 Lt! Atsitiktinis nesklandumas? Bet po savaitės “atsitiktinumas” vėl pasikartojo, tik tąkart buvo nubrauktos marinuotos mėsos kainos ir pirkinys vis dėlto pabrango 3 Lt.

Daugiau “atsitiktinumų”? Prašom. Lentynoje – alyvuogių aliejus. Akis užkliūva už didoko 1000 ml talpos butelio, po kuriuo šviečia geltona sumažintos kainos etiketė – 11,99 Lt. Jei kasos čekį peržvelgsi tik namie – nustebsi, kad vis dėlto sumokėjai 17,99 Lt. Sugrįši į parduotuvę prie lentynos – suprasi, kur šuo pakastas: šalia kainos yra prierašas mažutėlėmis raidelėmis: “500 ml”. Tačiau toji etiketė nejudamai pritvirtinta kaip tik ten, kur sustatytas visas būrys litrinių butelių. Neištyrei etiketės su didinamuoju stiklu – pats kaltas. Toks pat triukas su brendžio buteliais kitame prekybos centre. Turbūt sutapimas…

Katė maiše

"Veido" archyvas

Dar prieš 135 metus šveicaras Danielis Peteras pradėjo pardavinėti pirmą pasaulyje pieninį šokoladą. Gurmano išradimas? Ne. Gudrus ėjimas gamybai atpiginti – fabrikantas beveik perpus sumažino brangių kakavos pupelių kiekį šokolade. Kitas šveicarų verslininkas XIX a. sugalvojo į šokoladą įdėti riešutų (taip pat pigesnių už kakavą).

XXI a. pramonė dar išradingesnė: kai yra reikalas pasigirti – stambus šriftas ant pakuočių, o štai nepatraukliems duomenims nurodyti – mažos raidės. Paieškokite cukraus kiekio kad ir tepamojo šokoladinio kremo “Nutella” etiketėse – rasti nebus lengva. Ar ne todėl, kad pusę stiklainio turinio sudaro cukrus, o kakavos ir riešutų – po vieną du šaukštus?

Arba patyrinėkite puslitrinę sidro “Kiss” skardinę “su kriaušių sultimis”. Sulčių joje – maždaug keturi šaukštai (6 proc.).
Kuris jogurtas natūralesnis: “su vyšnių uogiene” ar “su vyšniomis”? Pirmenybė antrajam? Gerai, imame ekologišką “Dobilo” jogurtą, ant kurio indelio nupieštos trys vyšnios ir parašyta “su vyšniomis”. Nusivylimas: viduje visai ne vyšnios, o vyšnių uogienė (18 proc.), kurioje vyšnių – tik 33 proc.!

Na, bet jogurtas “su obuolių ir kriaušių gabaliukais” jau bus be pokštų – juk ant indelio pavaizduota visa kriaušė ir pusantro obuolio. Norite sužinoti, kiek vaisių ten yra iš tikrųjų? Supilkite visą indelio turinį (pvz., 210 g) į dubenį. Užpilkite gerą stiklinę vandens ir išmaišykite. Šaukštu vis nusemkite skystį, kol liks vien vaisių gabaliukai. Na, kiek jų? “Veido” atliktas eksperimentas parodė, kad 18 vienetų. Sudėjus visus krūvon tilpo ant nykščio nago.

Arba štai estų gamybos šaldyti žuvų piršteliai, išdidžiai pavadinti “Lašišiniais kepsneliais”. Pakuotės dydis – artimas kišeninio formato knygai. Ten esanti lašišos dalis (5 proc.) tilptų ant vieno piršto, bet kepsneliai – “lašišiniai”. Pagal tokią logiką išeitų, kad ir stalas yra ąžuolinis, jeigu jam pagaminti naudota bent 5 proc. ąžuolo.

Gardžioji klasta

Bėda net ne ta, kad gamintojai į produktus prikemša kvapiklių ir dirbtinių medžiagų, pigesnių už natūralias. Bala nematė, kad vanilės aromatas išgaunamas iš popieriaus gamybos atliekų, “žemuoginis” jogurtas dažomas burokėlių sultimis, o “rūgštingumą reguliuojanti medžiaga” (citrinų rūgštis) kenkia dantims. Blogiausia, kad pirkėjai nežino, ką valgo iš tikrųjų. Nes nesidomi. Arba pramonė pasistengia, kad sužinoti nebūtų lengva.

Tad lieka senieji patarimai. Kuo daugiau priedų ir aromatinių medžiagų, tuo labiau įtartina maisto produkto kokybė. Jei riebalų ar cukraus kiekis nenurodytas paradinėje pakuotės pusėje – tikėtina, kad yra ką slėpti.