Nežinau, kokie vakar vykusių Seimo rinkimų rezultatai, bet neabejoju, kad tiek vakar naktį, tiek šiandien ryte ne vienos partijos atstovas ar rėmėjas aiktelėjo: negali būti! Jie juk neturėjo jokių šansų! Arba: negali būti! Jiems juk visos apklausos rodė pergalę!
Tikriausiai pirmą kartą nuo 1992-ųjų Seimo rinkimų niekas – nei sociologai, nei politologai, nei patyrę rinkimų stebėtojai nedrįso tvirtai sakyti, kas laimės. Tiksliau, 1992-aisiais visi manė, kad žino, jog rinkimus laimės, kaip rodė apklausos ir protingų galvų prognozės, centristinės jėgos, o laimėjo, kaip mename, LDDP su satelitais. Todėl dabar, to žinojimo praturtinti, žinojome, kad nežinome, kas laimės. Nes rinkimuose atsirado veiksnių, kurių įtakos rezultatui kol kas nesugebame patikimai vertinti.
Pirmasis veiksnys – jau minėtų „1992-ųjų sindromas“, arba „tylioji dauguma“, kurios poveikį pirmą kartą po ilgos pertraukos patyrėme pernai, per savivaldybių tarybų rinkimus. Priminsiu, tada visos apklausos rodė, kad rinkimus triuškinamai laimės opozicija – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, o valdantieji konservatoriai džiaugsis būdami ketvirtoje vietoje. Balsų skaičiavimas parodė, kad labiausiai – net du su puse karto – 2011 m. vasarį pro šoną pylė „Spinter tyrimai“, didžiausiai valdančiajai partijai žadėję 6,3 proc. balsų, kai šioji gavo 14,5 proc. ir tapo antra.
Mažiausiai pro šalį prašovė „Vilmorus“ – tik trečdaliu. Tai nestebina, nes būtent ši agentūra visados pataiko tiksliausiai, ypač su paskutinės savaitės tendencijomis, kurios ir lemia, kuri partija šoktelės į viršų, o kuri kris. Deja, praėjusią savaitę paskambinus į „Vilmorus“ paaiškėjo, kad niekas jiems neužsakė rinkimų prognozių! Kodėl? Galima tik spėlioti.
Svarbiau tai, kad po 2011-ųjų savivaldybių rinkimų akibrokšto sociologinių tyrimų agentūrų atstovai viešai prabilo apie tam tikrus apklausų niuansus, kuriuos lig šiol žinojo tik siauras profesionalų ratas. Pirmiausia, kad dalis agentūrų mažai pelningas politines apklausas atlieka kartu su komercinėmis, o į šias nepatenka vyresni nei 75-erių metų gyventojai, nes patys mažai perka. Tačiau jie balsuoja ir jų ne taip jau mažai!
Kitas niuansas – sociologai gerai žino, kad viešojoje erdvėje beveik vien neigiamai vertinamos politinės jėgos ar politiko rėmėjai vengia atsiskleisti apklausėjui, už ką balsuosią. Šis niuansas ir lėmė netikėtą LDDP pergalę 1992-aisiais, netikėtai gerą konservatorių bei liberalų pasirodymą 2011-aisiais. Spėta, kad vakar šio veiksnio poveikis prognozėms turėjo nustebinti tuos, kurie laukė tų pačių konservatorių ir Neringos Venckienės judėjimo sutriuškinimo.
Aš, beje, irgi prieš rinkimus prognozavau, kad valdantieji, ypač konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, turėtų pasirodyti daug geriau, nei prognozuoja apklausų rezultatai. Ne tik dėl „tyliosios daugumos“, bet ir dėl antrojo – socialinių tinklų, tiksliau, „Facebook“, faktoriaus.
Vakar įvykę rinkimai buvo pirmieji, kurių rezultatams žymią įtaką turėjo rinkimų agitacija bei batalijos interneto socialiniuose tinkluose “G+” ir ypač “Facebook”. Pastarasis Lietuvoje buvo jau ir 2008-aisiais, bet įtakos rinkimams dėl savo siauros apimties ir vartotojų nesuvokimo, koks tai stiprus visuomenės poveikio įrankis, dar nedarė. Tačiau per pastaruosius trejetą metų įvyko tiesiog sprogstama “Facebook” plėtra, ir šiandien Lietuvoje prie šio tinklo yra prisijungę beveik 1,1 milijono vartojų – tai 52 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų ir daugiau nei kas trečias rinkimų teisę turintis pilietis.
Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose. Mat socialiniuose tinkluose susirėmė ne tiek patys politikai, kurių dauguma (gal išskyrus liberalsąjūdininkus Remigijų Šimašių ir Eligijų Masiulį bei konservatorę Rasą Juknevičienę) nelabai moka ir sugeba išnaudoti jų galimybių. Čia kovėsi ir agitavo politinių jėgų rėmėjai, nevaržomi jokių partinių apribojimų. Akivaizdžiai dominavo du kraštutinumai – liberalai (faktiškai užgrobę “G+”) ir konservatoriai iš vienos pusės, N.Venckienės ir tautininkų šalininkai – iš kitos. Krito į akis tai, kad konservatorių ir liberalsąjūdininkų rėmėjai užsiėmė kryžmine agitacija: netinka konservatoriai? Balsuok už liberalus. Netinka liberalai? Balsuok už konservatorius.
Kiek tai paveikė rinkimų rezultatus? Šiandien jau žinome, bet prieš tris dienas, rašant šį tekstą, buvo galima tik spėlioti. Todėl laukti rinkimų rezultatų buvo pasiutusiai įdomu.

Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose.