Vienu metu būti ir modernia, ir homofobiška valstybe, visiems žadėti mokesčių rojų ir dovanų karalystę – neįmanoma. Reikia pasirinkti, kuria kryptimi norime eiti – duodama interviu „Veidui“ sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė, su kuria kalbamės apie Lietuvai atsiveriančias naujas galimybes ir iššūkius kelionėje pažangos link.

Aušra Pocienė

VEIDAS: Liko vos pusantro mėnesio iki euro įvedimo Lietuvoje – naujo etapo šalies istorijoje. Esate žmogus, daug nuveikęs, kad tai įvyktų – krizės metais būdama finansų ministre, dabar dirbdama Lietuvos banke. Kokia, jūsų nuomone, Lietuva ateina į euro zoną? Kokios mūsų stipriosios ir silpnosios pusės? Kaip jas paversti pranašumais?

I.Š.: Į euro zoną Lietuva ateina stipresnė, nei būtų atėjusi 2007-aisiais, ir neabejotinai stipresnė, nei daugelis euro zonos šalių yra šiandien. Ekonomikos nesubalansuotumai, kaupęsi iki 2008-ųjų, pašalinti, krizės pamokos bent iš dalies, tikiuosi, išmoktos. Pagrindinė rizika – atsipalaiduoti ir pamiršti būtinybę nuolat prižiūrėti, kad nesikauptų nauji. Neturime manyti, kad narystė euro zonoje buvo tikslas, ir jis pasiektas. Taip nėra, nes euras – tik priemonė.

Antra, prieš kariant šunis ant euro ar euro zonos svarbu suprasti, kad dauguma mūsų silpnybių ar rizikų būtų aktualios ir mums išliekant už euro zonos ribų – dėl fiksuoto kurso. Tad nėra prasmės likti už durų ir dar mokėti palūkanų priedus už tai, kad esame už durų.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuvos konkurencingumą padidins euro įvedimas? Kokias galimybes jis atveria ir kaip tinkamai jomis pasinaudoti?

I.Š.: Šalies, kurios valiuta tvirtai susieta su euru, įstojimas į euro zoną tuo pačiu kursu niekaip reikšmingai pakeisti jos konkurencingumo negali. Euro įvedimas galutinai panaikins tam tikras rizikas, už kurias dabar mokame per palūkanų priedus, nors jie, priešingai nei krizės laikais, nėra dideli. Tai turėtų lemti ir jau lemia pigesnius skolinimosi išteklius ir daugiau galimybių.

Vis dėlto euras yra tik viena iš priemonių, ir, kaip rodo kai kurių euro zonos valstybių patirtis, netinkamai naudojama gali būti problemų katalizatoriumi, o ne sprendiniu. Tad svarbu tinkamai naudoti kitus svertus: biudžeto, struktūrinės ir finansų sistemos stabilumą užtikrinančios politikos priemones, kurios turi derėti su dalyvavimu valiutų sąjungoje.

VEIDAS: Tačiau kaip Lietuvai įgauti naują pagreitį? Ko reikia, kad būtume konkurencinga, moderni, ekonomiškai stipri valstybė?

I.Š.: Ta kryptimi ir einame. Gaila, kad po įstojimo į Europos Sąjungą užklupęs susižavėjimas sparčiu gyvenimo gerėjimu skolon mus šiek tiek nukreipė nuo kurso ir gana brangiai kainavo. Turime matyti savo silpnąsias vietas: tai ir vangumas bandyti ir diegti naujoves, kurių kitose šalyse nesibaido net smulkusis verslas, valdymo bei viešojo administravimo kokybė ir skaidrumas, politinės lyderystės stoka, ypač savivaldoje, aukštojo mokslo turinys ir rezultatai, infrastruktūros trūkumas.

Spręsti didžiąją dalį šių klausimų mums gali padėti ir padeda ES finansinė parama, ir čia jau mūsų pasirinkimo bei valios klausimas tinkamai tą paramą išnaudoti. Turbūt didžiausia bėda yra ta, kad daugelis sprendimų priėmėjų, taip ir nesupratę, jog reikia pasirinkti, tebemano, kad galima eiti vienu metu skirtingomis kryptimis: būti ir modernia, ir homofobiška valstybe tuo pat metu, visiems žadėti mokesčių rojų ir dovanų karalystę. Vis dėlto tai tik trikdžiai, o judame vis tiek teisinga kryptimi, tik judėti ta kryptimi turime visi, o ne vien laukti, kol mus ten kilimu nuskraidins kokia nors labai gera valdžia.

VEIDAS: Jūsų manymu, ar Lietuva turi tolimesnių ambicingų tikslų, strategiją, kaip konkuruoti pasaulyje?

I.Š.: Mano nuomone, nė nereikia strategijų, išrašytų ant jaučio odos, – tokių turime užtektinai. Pakanka žinoti, kur norime būti, ir išsiaiškinti, kaip ten pateko kiti, kokių klaidų padarė pakeliui. Bet kokios ekonomikos tikslas yra šalies žmonių gerovė, tad galbūt svarbiausia sutarti, kaip mes tą gerovę suprantame.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Lietuvos lyderystės, įsiliejus į euro zoną, kryptys?

I.Š.: Manau, kad ir dabar turime puikių lyderystės pavyzdžių versle, jų vis daugiau matyti nevyriausybinėse iniciatyvose. Politinė lyderystė galėtų suteikti visoms šioms iniciatyvoms kryptį, matymą. Žinoma, verslas ir žmonės savo nišas, kuriose gali būti geriausi, susiras be valstybės institucijų nurodinėjimo, tačiau sutelktas matymas visada duos geresnių rezultatų nei pavienės pastangos.

VEIDAS: Kaip euro įvedimas paveiks Lietuvos valstybės skolą, valstybės finansus?

I.Š.: Jeigu neimsime manyti, kad štai tikslas pasiektas, atėjo laikas „pagyventi“, tuomet tik teigiamai. Pirmiausia išnyks valiutos kurso rizika, todėl Lietuvos skolos instrumentai taps dar patrauklesni investuotojams, o tai leidžia tikėtis palankios skolinimosi kainos.

Euro zonos valstybėms taikomi ekonominės politikos derinimo ir priežiūros reikalavimai leistų tikėtis stabilesnės ir labiau prognozuojamos valstybės finansų politikos. Tai, beje, pastebima jau ir dabar, nes su šiokiais tokiais nukrypimais dabartinės Vyriausybės valstybės finansų politika išliko tuose pačiuose rėmuose, kuriuos projektavo buvusioji. Tai akivaizdus pranašumas turint mintyje, kad investuotojų pasitikėjimas mūsų šalimi mums yra labai svarbus.

VEIDAS: Lietuvos banke esate atsakinga už bankų priežiūrą. Taip pat esate Bendrojo priežiūros mechanizmo valdybos narė. Nors Europos centrinio banko požiūriu, didžiausi Lietuvos komerciniai bankai – stabilūs ir patikimi, tačiau vietiniai finansų ekspertai ir analitikai kritikuoja juos dėl apsidraudėliškos politikos, kuri veda šalį į stagnaciją, prarasto gyventojų pasitikėjimo. Ar kritika pagrįsta?

I.Š.: Parodykite man demokratinę šalį, kurioje bankai šiandien nėra kritikuojami ir yra pasiryžę skolinti visiems paskolos panorėjusiems. Kita vertus, raskite įmonę su gerais pinigų srautais, kuri negauna kredito, jeigu nori jį gauti. Finansinių galimybių padidinti skolinimą bankai (ir ne vien Lietuvos) tikrai turi, bet pasaulį ką tik sukrėtė ne šiaip ciklinis sulėtėjimas, o didelė krizė, kurios pasekmės – vis dar jaučiamos. Ekonominė aplinka kupina neapibrėžtumo ne vien dėl likutinių krizės reiškinių, bet ir dėl naujai atsiradusių geopolitinių iššūkių pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokiu atveju ne vien kreditavimo, bet ir skolinimosi sprendimai priimami daug atsargiau ir net vangiau, nei po tiesiog eilinio ekonomikos augimo sulėtėjimo. Susidaro tam tikras uždaras ratas: tie, kurie galėtų nesunkiai gauti paskolą, nes yra mažai rizikingi, nenori skolintis, o skolintis daugiau nori tie, kurių rizikos bankai kol kas nepasirengę prisiimti. Lietuvos padėtis šiuo požiūriu visiškai neunikali ir neturėtų stebinti: dar neseniai bankams teko pripažinti milijardinius nuostolius dėl pernelyg drąsiai kredituoto nekilnojamojo turto sektoriaus.

Pastebėkime ir tai, kad mažinant finansų sektoriaus keliamas rizikas mokesčių mokėtojams bankai susiduria su vis naujais ir vis griežtesniais reikalavimais bei reguliavimu, prie kurių irgi būtina prisitaikyti ir jų laikytis. Tad yra daug priešpriešinių vėjų, kurie neleidžia kreditavimui įgauti kažkokios aiškios krypties ir tuo besistebintieji, matyt, pernelyg supaprastintai suvokia ekonomiką. Galiausiai šalis į stagnaciją ilguoju laikotarpiu veda ir mokesčių mokėtojų pasitikėjimą finansų pasauliu žlugdo veikiau perteklinis skolinimas ir skolinimasis, nei atvirkščiai.

VEIDAS: Kaip, jūsų požiūriu, Lietuvos žmonės pasitinka eurą: ar daug baimės, nerimo, ar skubama išleisti litus? Kaip keičiasi žmonių požiūris į eurą?

I.Š: Manau, didžiausio nuotaikų pokyčio verta tikėtis jau po euro įvedimo – tada, kai bus visiškai aišku, kad pasaulis nesugriuvo, juk jau dvylika metų galiojančiu kursu tiesiog pereiname prie „inkaro“ valiutos. Žinoma, daug nerimo dėl kintančių kainų, ir, matyt, euro įvedimas pats tą nerimą paaštrino: įprastomis aplinkybėmis vykstantys kainų svyravimai, pavyzdžiui, dėl sezoniškumo ar žaliavų brangimo, būtų daug mažiau pastebimi ir diskutuojami. Dabar euras „kaltas“ net dėl prasto citrinų derliaus Pietų Amerikoje. Faktas tas, kad infliacijos lygis Lietuvoje yra istoriškai žemas, o tai reiškia, jog perkamoji galia, didėjant darbo užmokesčiui, didėja, nors viešumoje vykstanti polemika daugelį verčia galvoti kitaip.

Pinigų keitimo procesas aktyviausias bus, matyt, po Naujųjų metų, tačiau grynųjų pinigų apyvartoje mažėja – vadinasi, racionalūs gyventojai įvertina, kad stovėjimas eilėje su grynaisiais pinigais yra ir imlus laiko, ir nesaugus, ir kitaip nepatogus. Bankai sąskaitose esančias lėšas perskaičiuos lygiai tuo pačiu kursu ir nemokamai. Kuo mažiau grynųjų bus apyvartoje, tuo mažiau nepatogumų visi pajusime pirmosiomis kitų metų savaitėmis, keisdami pinigus, mokėdami už prekes ir paslaugas.

VEIDAS: Įsiliejame į euro zoną, kai jos sveikata – nekokia. Kyla pavojus užsikrėsti?

I.Š.: Kuo galime užsikrėsti, tuo užsikrėsti galime ir esamoje padėtyje, o tiksliau – jau buvome užsikrėtę prieš krizę: polėkiu gyventi už pigiai pasiskolintus pinigus. Įsilieję į euro zoną prarasime vienintelį svertą – galimybę devalvuoti savo valiutą. Tačiau turint mintyje, kad šis sprendimas dėl daugelio svarbių priežasčių nebuvo priimtas tada, kai galbūt buvo vienintelis tokį pasirinkimą bent iš dalies pateisinantis laikas, tai yra 2008–2009 m., šio įrankio praradimas nėra itin didelis nuostolis. Taigi, kadangi esame prisirišę prie euro ir savo pinigų politiką „delegavę“ Europos centriniam bankui, geriau įstoti ir dalyvauti priimant sprendimus, nei laukti kažko už durų.

VEIDAS: Bankų sąjunga, Bendrasis priežiūros mechanizmas – kokią realią įtaką jie turės euro zonos stabilumui?

I.Š.: Bankų sąjungos tikslas – atkurti pasitikėjimą euro zonos bankų sistemos sveikata, dėl kurios būta nemažai spekuliacijų. Atliktas išsamus euro zonos bankų turto vertinimas – tik pirmas žingsnis. Toliau turi eiti kapitalo atkūrimo sprendimai ten, kur tai reikalinga, ir aukštai iškeltos priežiūros kartelės, užtikrinančios vienodus standartus visoms šalims, išlaikymas pasirinktoje padėtyje. Jeigu tai pavyks padaryti, įtaka, neabejotinai, bus teigiama.

VEIDAS: Sunku susilaikyti nepaklausus jūsų apie 2015 m. valstybės biudžetą. Tas optimizmas neatrodo pasvertas? Kuo tai gresia?

I.Š.: Tokio masto problemų, kurias lėmė 2007–2008 m. vyravęs nepagrįstas optimizmas ir trumparegiškumas, nekils, bet šiokių tokių paralelių esama. Tikėtina, kad kai kurie pajamų planai nebus įvykdyti, o tai reikštų didesnį deficitą, nei šiuo metu skelbiama. Vis dėlto tai nebus šokiruojantys nuokrypiai, keliais kartais pralenkiantys planuojamus skaičius, kaip buvo 2008-aisiais, kai vietoj skelbto 0,5 proc. BVP deficito metų pabaigoje gavome beveik 3,5 proc. ir dar – Europos Komisijos siūlymą pradėti Lietuvai perviršinio deficito procedūrą.

Jeigu dabar perspėjimai dėl biudžeto pasitvirtins, tai nepridės skaidrumo ir patikimumo, bet kol kas – tik tiek, nes tokiomis sąlygomis reputacija paprastai tirpsta po truputį. Tikiuosi, kad sprendimas paspirti tolyn biudžeto subalansavimo skardinę neišvirs papildomais palūkanų priedais už valstybės skolą.

VEIDAS: Kaip elgtumėtės jūs, jei tektų dabar sudarinėti biudžetą? Esate ne kartą minėjusi, kad perteklinis Lietuvos biudžetas yra visiškai realus dalykas.

I.Š.: Vyriausybė, kiek suprantu, atsisakė tikslo siekti subalansuoto biudžeto 2016 m. Dėl pablogėjusios aplinkos šį tikslą pasiekti kiek sunkiau, nei atrodė prieš metus, bet nėra neįmanoma ar nepakeliamai sunku – tereikia šiek tiek apriboti išlaidų didėjimą. Tai, kaip ir visada, yra prioritetų klausimas.

Manau, jog Lietuvos ekonomika auga ir artimiausius kelerius metus augs pakankamai, kad biudžeto subalansavimo 2016 m. nebūtų atsisakoma, nebent vardan kokių ilgalaikių struktūrinių reformų, pavyzdžiui, mokesčių sistemos, išnaudojant palankią skolinimosi aplinką. Tačiau apie panašius ketinimus negirdėti. Atrodo, kad tiesiog norima pernelyg neapsisunkinti gyvenimo rinkimų metais.

VEIDAS: Šalia darbo Lietuvos banke, dėstote makroekonomiką Vilniaus universiteto studentams. Kuo šis darbas jums patrauklus?

I.Š.: Galimybe diskutuoti su žmonėmis, kurių dar nesugadino įvairios „sermėginės tiesos“, kurias dažnas žmogus išsiugdo iš viešo ekonomikos diskurso ir todėl „žino“, kad mokesčiai turi būti maži, pensijos turi būti orios, o tam ar anam turi būti išleidžiama tiek ar tiek procentų BVP, nepaisant to, kad visų tokių poreikių suma gali ir visą BVP viršyti.

VEIDAS: Kokią Lietuvą matytumėt po dešimties ar dar po dvidešimties metų?

I.Š.: Tikiu, kad mes būsime geresni, nei esame šiandien. O Lietuva bus vis ta pati, bet ne tokia pati – ji bus geresnė vieta gyventi ir dirbti mums. Geresniems.