Scenoje – ugninga, žavi ir švytinti. Tiesą sakant, jokia kita moteris nemoka taip šypsotis kaip ji.  Ir ta kerinti šypsena dainininkės Irenos Starošaitės veide, regis,  niekada nedingsta. Na, nebent vienai akimirkai, pavyzdžiui, kol laukia rezultatų “Chorų karuose”…

Kokia ji? Moteris, mokanti būti laiminga. Ne tik dainuojanti apie meilę, bet ir žinanti, kas padeda ją išsaugoti. Todėl šį kartą – apie tą nematomą gyvenimo pusę: darbą, šeimą ir namus.

Kad susitikčiau su dainininke, pirmiausia teko įveikti kantrybės išbandymą – sutartu laiku ji nepasirodydavo, nes kiekvieną sykį sutrukdydavo neatidėliotini reikalai. Susitikti pavyko tik iš ketvirto karto. Bet ir tąsyk pažadas būti po trijų minučių virto beveik pusvalandžio vėlavimu… Vėliau Irena prisipažino, kad tai viena jos silpnybių. Beje, su tuo tenka taikstytis ir jos vyrui Žilvinui Žvaguliui, viename interviu prisipažinusiam, kad jis, baigęs dainuoti, niekada nėra tikras, ar scenoje laiku pasirodys jo žmona.

Kare – kaip kare…

“Dabar jau esu laisva”, – atskubėjusi atsiduso dainininkė, lengvai klestelėdama į kėdę.  Laikas artėjo prie pusės devynių vakaro. Girdi, tai vis per tuos “Chorų karus”, nes gyventi dabar tenka pasiutpolkės tempu. Bet kare – kaip kare… Juolab kad azarto visada turėjusi su kaupu. Gal turinti ir kovingumo geną? “Ne, niekada nebuvau kovotoja, – papurto galvą. – Veikiau atvirkščiai, gyvenime esu taiki, atlaidi ir nuolaidi”.

Priduria, kad įsisukusi į procesą, pradėjusi repetuoti vis dėlto atrado savyje ir norą kovoti. Bet tos sėkmės, jos žodžiais tariant, labiau trokštanti ne sau, o visiems po darbų į repeticijas subėgantiems choristams. “Jie verti sėkmės. Deja, žiūrovai dažniausiai girdi tik dainavimą, regi šypsenas, spindinčias akis, gražius drabužius,  bet nemato to liūdesio, to nusivylimo, kurį choristai pajunta, kai, pavyzdžiui, kauniečiai vienas po kito skambina ir balsuoja už savo miesto chorą, o vilniečiai – ne, – stebisi atlikėja. – Žinau, kaip apmaudu, kai visą save atiduodi, kai pasirodymą puikiai įvertina komisija, bet palaikymo, kuris įkvėptų, taip ir nesulauki… ”

Vilniečiai, jos manymu, taip vangiai balsuoja už savo chorą, matyt, todėl, kad daugelis jų yra atvažiavę iš kitų miestų ir viduje nesijaučia eąs tikri vilniečiai. Beje,  kai panašus konkursas vyko Latvijoje, Rygos choras iškrito vienas pirmųjų, nors profesionalumo jam taip pat nestigo.

Pasiduoti nežada

Paklausta, ar per repeticijas esanti griežta, dainininkė sako, kad nėra iš tų, kurios tikslo siekia muštruodamos kitus. “Nemoku būti griežta. Na, nebent jeigu man lipama ant galvos. Kad mane kas išvestų iš kantrybės, reikia gerai pasistengti, – prisipažįsta ji. – Nemėgstu kritikuoti, bet savo nuomonę pasakau”.

Vienai kariauti “Chorų karuose” netenka. Ruošiant scenai reikalingą “amuniciją” jai talkina ir vyras. Reikia, kad būtų dūmų scenoje – bus. Dūmų mašina buvo atgabenta net iš Kauno. “Jis dažnai sako, kad nors karuose ir nedalyvauja, bet viską daro dėl manęs. Juk jam irgi bus nesmagu, jeigu blogai pasirodysiu”, – atsidūsta Irena. Beje, per pastarąjį “Chorų karų” pasirodymą žiūrovai Ireną ir Žilviną Žvagulius scenoje išvydo drauge. Ką gi, jeigu vilniečiai snaudžia, gal žemaičiai parems…

Kai uždaro vienas duris, ieškok kitų

Regis, jos kūrybinis kelias sėkmingas. Bet ar iš tiesų viskas klostėsi taip lengvai? Nebuvo nuoskaudų, niekas nekaišiojo kojų? “Daug ką teko patirti… Bet nemėgstu prisiminti skaudžių išgyvenimų. Ačiū Dievui, nebuvo, kad kas atvirai pultų ar kenktų, bet priešiškumo teko pajusti. Esu patyrusi kai kurių radijo stočių nusistatymą. Kai Žilvinas nunešė į “Bomba Records” mano albumą, jo nepriėmė. Paaiškino, kad tai neva ne jų “tinklelis”… – šypteli atlikėja. – Tokios pamokos skatina ieškoti išeities. Tada įkūrėme savo leidybos įmonę “JAM Records”. Jeigu būčiau viena, būtų sunkiau. Gerai, kai šalia vyras, kuris nelinkęs pasiduoti. Jis neužglosto ir neslepia problemų, o ima jas spręsti. Ypač kai kas nors nepasiseka”.

Komentarų internete neskaito

Ne paslaptis, kad scena – ne tik plojimai, gėlės ir gerbėjų komplimentai, bet ir kritika. “Jos aš nesibijau. Žinoma, jeigu ji tikra, o ne iš pykčio ar pavydo išsakyta. Sulaukiu jos ir iš vyro. Beje, dar vaikystėje įstrigo tėvo pasakyti žodžiai, kad jeigu tavęs niekas nekritikuoja, jeigu kolektyve visi tvirtina, kad viskas gerai, tuo pasakoma, kad niekam nerūpi… Tačiau komentarų internete stengiuosi neskaityti. Manau, kad kai kurie komentatoriai, liejantys ant visų pyktį, kažin ar savo mamai yra pasakę gerą žodį. Mano nuomone, pliekti kitus dažniausiai linkę tie, kurie patys gyvenime nieko nėra pasiekę”, –  svarsto Irena.

Yra dainininkų, kurie išėję į sceną jau iš anksto žino, kam dainuos… “Dainuoju visiems, bet per kiekvieną dainą salėje susirandu vieną žmogų, kuriam dainuoju”, – tikina ji, neimdama gražbyliauti, kad visas dainas skiria vyrui, sūnui ar mamai.

Vaikystė – kaip nesibaigianti kelionė

Paklausta apie vaikystę, prabyla taip, tarsi pasakotų apie nepakartojamą kelionę: “Ji iš tiesų buvo ypatinga. Tėvas dirbo cirko “Lietuva” direktoriumi, o mama buvo gimnastė. Kai pradėjau važinėti su cirku, man buvo šešeri. Keliavome iš vieno miesto į kitą, gyvendavome viešbučiuose. Ir kur tik nebuvau: Vladivostoke, Tiumenėje, Tbilisyje… Cirke dirbantys žmonės buvo kaip šeima, visų gyvenimai bėgo kartu. Mačiau daugybę pasirodymų, sutikau daug įdomių žmonių. Kur keliavo mūsų cirkas, ten būdavo ir mano mokykla, taigi jos keitėsi kas mėnesį. Beje, mokiausi vienoje klasėje su dabar visiems gerai žinomu magu Arvydu Gaičiūnu”.

Irena iki šiol prisimena didžiules sniego pusnis Ufoje. “Kad pasiektume mokyklą, pirmas per jas brisdavo  vienas iš tėvų, o paskui jį – visa vora vaikų, – pasakoja I.Starošaitė. – Turėjau labai rūpestingus ir mylinčius tėvus. Tėvui tai buvo antroji šeima. Kai gimiau, jam buvo keturiasdešimt. Buvau jo džiaugsmo spindulėlis. Jis labai rūpinosi manimi ir mama. Nė karto negirdėjau, kad jie vienas ant kito būtų pakėlę balsą. Tėvas mokėjo jausti, turėjo puikų skonį, gražų balsą… Mirė ant mūsų rankų, kai man buvo trylika. Dažnai ir dabar pagalvoju: o, kad būtų tėvelis, jis padėtų, patartų… Nemanau, kad esu panaši į jį, nes jis buvo stiprus ir tvirtas žmogus, aš tokia niekada nesijaučiau”.

Daugelis jo patarimų Irenai ir šiandien yra kaip kelrodis. Paklausta, iš ko išmoko daugybės dalykų, vėl prisimena tėvą. Pasakoja apie tai, kaip jis mokęs ją, dar visai nedidukę, gaminti valgį. “Kai mama Tbilisyje išskubėdavo į pasirodymą, tėvas, atėjus į svečius bičiuliui, prašydavo, kad  pagaminčiau kokį patiekalą. Jie kalbėdavosi, o aš, jam vadovaujant, pjaustydavau mėsą. Būdavo, supjaustau ir einu parodyti, ar gerai, paskui ją kepdavau”, – šypsodamasi prisimena ji.

Kai kartu ir scenoje, ir namie

Laikas bėga labai greitai. Šiandien ji turi savo šeimą. Jau vienuolika metų, kai Irena Starošaitė ištekėjo už Žilvino Žvagulio. Ar gyvenimas su juo labai ją pakeitė? “Kai kurie pažįstami mano, kad užsisklendžiau savyje, – prisipažįsta ji. – Ne, scenoje mano temperamentas neprigeso, jis prigeso gyvenime. Gyvendama su juo tapau daug atlaidesnė, tolerantiškesnė”.

O koks šeimyninis gyvenimas be karų… “Kai supykstu, užsidarau savyje, o Žvagulis surūko cigaretę ir sako, kad viskas gerai. Aš net ir supykusi kontroliuoju save, todėl ką nors sakydama galvoju, ką sakau. Gerai įsiminiau tėvo žodžius, kad jeigu vieną kartą įžeidei žmogų, kelio atgal nėra”, – šypteli ji.

Veikiausiai ne vienai Ž.Žvagulio gerbėjai smalsu, ką reiškia būti jo žmona? “Patarčiau  joms nuvažiuoti į Žemaitiją ir susirasti kokį žemaitį, – pašmaikštauja dainininkė. – Žvagulis, kaip visi žemaičiai, nemėgsta daug filosofuoti – jeigu jau sako, tai trumpai drūtai. Jis ūmus ir greitas… Skųstis jo dėmesiu negaliu. Kas rytą girdžiu, kad mane myli, dažnai į lovą atneša kavos”.

Ar jaučiasi kaip už mūro? “Kartais. Bet būna ir taip, kad nuo tokio jo charakterio pavargstu, – prisipažįsta. – Kas žavi? Jo išradingumas ir mokėjimas ieškoti naujų galimybių”.

Ji iš tų moterų, kurios myli šeimą ir namus. Sako, kad užgriuvus sunkumams guostis pas draugus nebėganti, o geriausiai jaučiasi būdama namie. Patinka megzti, sodinti gėles, gaminti valgį. Ir mėgautis ramybe, kurios pramogų versle tiek nedaug. Tiesa, jeigu ir toliau Lietuvoje viskas riedės pakalnėn, neatmeta galimybės ieškoti laimės svetur.

Sūnui nuomonės neprimeta

Jų sūnui Vakariui jau dešimt metų. Gal kada nors ir jis paseks tėvų pėdomis? “Dar anksti spėlioti, bet jis imlus muzikai. Turi ritmo pojūtį. Yra sudaužęs tris rinkinius būgnų. Tiesa, tai buvo tik žaidimas… Sugeba be žodžių ritmiškai atkartoti dainą. Ne,  muzikos mokyklos jis nelanko. Mes nelinkę jam primesti savo nuomonės. Šiuo metu visą energiją išlieja krepšinio sporto mokykloje. Dabar jau lyg ir nenori krepšinio žaisti, nors treniruotes lankė ketverius metus. Patinka jam ir piešti, ko aš visiškai nemoku”.

Pasak Irenos, sūnus turi jų abiejų bruožų – kartais būna impulsyvus kaip tėtis, o kartais ramus kaip ji. Žiūrovams tėvų, kaip būdavo anksčiau, jau nepavyduliauja.

Geriau investuoti, nei taupyti

Šis laikmetis dažną priverčia taupyti. “Manau, kad mes abu su vyru esame gan taupūs. Tik nieko nesutaupom, nes viską išleidžiam, – nusijuokia dainininkė. – Tai reikia scenos apšvietimui lempų, tai metas remontuoti automobilį, su kuriuo grupės važiuoja į keliones. Niekada nebuvom sutaupę šimto tūkstančių. Visą laiką atsirasdavo, kur investuoti. Vakaris irgi nesuka galvos dėl pinigų. Jų gavęs per gimtadienį, atiduoda man sakydamas, kad taupys. Bet  nueinam į parduotuvę, pamato ką nors ir klausia: “Ar iš savo pinigų galiu nusipirkti?” Ir perka. Įsigijo gerą gitarą, mokėsi ją groti gal du mėnesius, o dabar jos jau nereikia…”

Vietoj pabaigos

Kas dar? Jie moka ne tik kartu dainuoti, bet ir gyventi. Moka prarasti ir pradėti iš naujo. Jie panašūs ir skirtingi. Nestokojantys atvirumo, bet gebantys nutylėti, kas skaudu. Ji – kaip vėjas, o jis – kaip ugnis…”