Šiomis dienomis knygynus pasiekė Virginios Woolf romanas „Į švyturį“ – unikalus kūrinys, laikomas XX a. modernizmo klasikos šedevru. „Veido“ skaitytojai turi progą pirmieji susipažinti su šios knygos ištrauka.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų niekas nejudėjo. Tik per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?
Taip vedami kokios atsitiktinės švieselės nuo nepridengtos žvaigždės ar klajojančio laivo, ar net švyturio, paliekančios blyškius pėdsakus ant laiptų ir kilimėlio, tie dvelksmeliai pakilo laiptais ir ėmė šniukštinėti palei miegamųjų duris. Bet čia jau tikrai jiems reikia liautis. Kad ir kas pražūtų ar išnyktų, tai, kas glūdi čia, yra patvaru. Čia toms slysčiojančioms švieselėms, tiems grabinėjantiems dvelksmams, kvėpuojantiems ir palinkstantiems virš pačios lovos, galima pasakyti: čia jūs negalite nei liesti, nei griauti. Ir tada, nuvargę, pamėkliški, lyg turėdami plunksnos lengvumo pirštus ir plūsdami lengvu plunksnišku atkaklumu, jie kartą dirstelės į užmerktas akis ir nežinia ką gniaužiančius pirštus, vangiai apsiklostys savo apdarais ir išnyks. Ir taip, šniukštinėdami, trindamiesi, jie nuslinko prie laiptinės lango, prie tarnaičių miegamųjų, prie skrynių mansardoje; nusileidę nubalino obuolius ant valgomojo kambario stalo, pakedeno rožių žiedlapius, išbandė paveikslą ant molberto, čiuožtelėjo kilimėliu ir užpūtė žiupsnelį smėlio ant grindų. Galiausiai apsiraminę visi nuščiuvo, susirinko draugėn, atsiduso; visi kartu iškvėpė betikslį dejonės gūsį, į jį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, atsilapojo, nieko neįsileido ir užsitrenkė.
(Čia ponas Karmaiklas, skaitantis Vergilijų, užpūtė žvakę. Buvo po vidurnakčio.)
<…>
Dabar atrodė, tarsi, sujaudintas žmogaus atgailos ir viso triūso, dieviškasis gerumas būtų praskleidęs užuolaidas ir už jų leidęs pamatyti aiškiai išryškintą piestu stojusį kiškį, lūžtančią bangą, besisupančią valtį, kurie, jeigu būtumėm nusipelnę, mums priklausytų visada. Bet, deja, dieviškasis gerumas timptelėjęs virvutę užuolaidas užtraukia, jam tai nepatinka, jis apipila savo lobius kruša ir taip juos sudaužo, taip sujaukia, kad atrodo neįmanoma kada nors susigrąžinti jų ramybę arba iš jų nuolaužų sulipdyti tobulą visumą, arba išsibarsčiusiuose gabaluose įskaityti aiškius tiesos žodžius. Nes mūsų atgaila nusipelno tik žvilgterėjimo, mūsų triūsas – tik atokvėpio.
Naktys dabar pilnos vėjo ir niokojimo, medžiai siūbuoja ir linksta, o jų lapai skrajoja į visas šalis, kol jais aplimpa visa veja, jie guli susigrūdę latakuose ir užkemša lietvamzdžius, ir apibyra drėgnus takus. Jūra taip pat blaškosi ir dūžta, ir jeigu kas nors per miegus įsivaizduos paplūdimy galįs rasti atsakymą į savo dvejones, savo vienatvės draugą ir nusimetęs antklodę nueis vienas pasivaikščioti po smėlį, nieko panašaus į paslaugios ir dieviškos skubos įvaizdį jo neaplankys, nesutvarkys nakties ir neprivers pasaulio atspindėti sielos apribus. Ranka jo rankoje nyksta, balsas riaumoja į ausį. Beveik atrodys, kad tokioje painiavoje beprasmiška klausti nakties, kas, kodėl ir kaip, – klausimų, naktį gundančių kilti iš lovos.
(Ponas Ramzis vieną tamsų rytą svirduliuodamas koridoriumi ištiesė rankas, bet kadangi ponia Ramzi praėjusią naktį gana netikėtai numirė, jis tik ištiesė rankas. Jos liko tuščios.)
Tad, namui esant tuščiam, durims užrakintoms, čiužiniams suvyniotiems, vidun įšvilpė tie dvelksmai paklydėliai, didelės kariaunos avangardas, pračiuožė nuogomis lentomis, kramsnojo ir vėdavo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko stipraus pasipriešinimo, tik besiplaikstančias portjeras, girgždančią medieną, nuogas stalų kojas, jau apsinešusius, patamsėjusius, sutrūkinėjusius prikaistuvius ir porcelianą. Tai, ką žmonės nusimetė ir paliko – batų porą, medžiotojo kepurę, kelis nublukusius sijonus ir švarkus spintose, – tik jie išlaikė žmogaus pavidalą ir šioje tuštumoje priminė, kad kadaise buvo pripildyti ir gyvi, kadaise rankos knebinėjo kilputes ir sagas, kadaise veidrodyje viešėjo veidas, viešėjo išgaubtas pasaulis, kuriame pasisuko siluetas, švystelėjo ranka, atsidarė durys, įgarmėjo paknopstom vaikai ir paskui išėjo. Dabar diena po dienos šviesa, lyg vandenyje atsispindinti gėlė, išskleisdavo savo aiškų atvaizdą ant priešingos sienos. Tik vėjyje linguojančių medžių šešėliai nusilenkdavo sienoje, akimirką užtamsindami tvenkinį, kuriame atsispindėjo šviesa, arba praskrendantys paukščiai miegamojo grindimis nuplazdindavo švelnią dėmę.
Tad viešpatavo dailumas ir stingulys, ir kartu jie sudarė paties dailumo pavidalą, formą, nuo kurios gyvenimas atsiskyrė, – vienišą kaip tvenkinys vakare, itin tolimas, matomas pro traukinio langą, dingstantis taip greitai, kad tvenkinys, vakare pablyškęs, lyg ir nepraranda savo vienatvės, nors jau pamatytas. Dailumas ir stingulys susikibo rankomis miegamajame, ir tarp apdangstytų ąsočių bei apklostytų kėdžių net ir smalsaujantis vėjas bei švelnios drėgnų jūros dvelksmų nosys, baksnojančios, uostinėjančios, kartojančios ir atkartojančios savo klausimus: „Jūs išbluksite? Jūs pražūsite?“ – beveik nedrumstė ramybės, abejingumo, gryno vientisumo atmosferos, tarsi į jų klausimą beveik ir nereikėjo atsakymo: mes pasiliekame.
Atrodė, niekas negali suardyti to vaizdo, suteršti tos skaistybės arba sutrikdyti siūbuojančios tylos skraistės, kuri savaitė po savaitės tuščiame kambaryje į save audė krentančius paukščių krykštavimus, laivų ūkavimus, laukų gausmą ir ūžesį, šuns lojimą, žmogaus šūksnį ir tyloje siautė jais namą. Tik kartą laiptų aikštelėje įskilo lenta; kartą nakties vidury atskildama su griausmu, kaip po šimtmečių ramybės uolai atitrūkstant nuo kalno ir nudardant į slėnį, atsipalaidavo viena šalio klostė ir ėmė siūbuoti. Paskui vėl viską apgaubė tyla ir suplazdeno šešėlis, šviesa garbinamai palinko prie savo atvaizdo miegamojo sienoje, bet, praplėšusi tylos maršką rankomis, mirkusiomis skalbimo geldoje, trypdama ją batais, traškinusiais žvirgždą, įėjo ponia Maknab, kaip jai buvo liepta, atidaryti visų langų ir išvalyti miegamųjų.
Krypuodama (mat svyra kaip laivas jūroje) ir šnairuodama (mat jos akys ne smigo tiesiai į ką nors, o žvelgė įkypai, smerkdamos pasaulio panieką ir pyktį, – ji buvo buka ir tai žinojo), įsitvėrusi turėklų vilkdama save aukštyn ir svyruodama iš kambario į kambarį, ji dainavo. Trinant ilgo veidrodžio stiklą ir šnairuojant šonan į linguojančią savo fgūrą, jai iš lūpų plaukė garsas – toks, kuris prieš dvidešimt metų galbūt linksmai skambėjo scenoje, pagal jį buvo niūniuojama ir šokama, bet dabar, sklisdamas iš bedantės namsargės su kepurėle, buvo netekęs prasmės ir virtęs tarsi paties bukumo, kaprizo, atkaklumo balsu, trypiamu, bet vėl atsitiesiančiu, tad krypuodama, šluostydama, valydama ji tarsi sakė, kad visa tai vienas begalinis vargas ir bėda, tai tik kėlimasis ir ėjimas gulti, daiktų kilojimas ir dėliojimas. Nebuvo lengvas ir jaukus šis pasaulis, kurį ji pažinojo kone septyniasdešimt metų. Buvo sulinkusi nuo vargų. Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks? Bet vėl atsikapstė ant kojų, atsitiesė ir vėl, – su tuo šnairu žvilgsniu, slystančiu, nusisukančiu net nuo jos pačios veido, ir su savo vargais, – stovėjo spoksodama į veidrodį, beprasmiškai šypsodamasi, ir vėl pradėjo maklinėti, stamalinėti, traukė kilimėlius, statė porceliano indus, šnairavo į veidrodį, tarsi vis dėlto būtų turėjusi kuo pasiguosti, tarsi aplink jos gedulingą giesmę būtų apsivijusi kažkokia nepataisoma viltis.

Virginia Woolf
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks?

Apie autorę ir knygą
Virginia Woolf (1882–1941) – viena žymiausių XX a. rašytojų, naujų literatūros erdvių atradėja. Lietuviškai išleista keletas jos knygų, o dabar – ir romanas „Į švyturį“ (1927 m.), kurį daug kas laiko geriausiu jos kūriniu. Romanas pasakoja apie gausią Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Kurti vietovės atmosferą autorę įkvėpė vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, Pietvakarių Anglijoje, prisiminimai. Tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene. Subtiliausiais psichologiniais niuansais, mažytėmis jausmų ir minčių slinktimis V.Woolf atskleidžia sielos anatomiją, įtaigiai rodo sunkiai apčiuopiamą giluminį kasdieninės žmogaus egzistencijos turinį. Meniška kalba iki šiol tebėra vienas didžiausių šio unikalaus kūrinio laimėjimų.