"Veido" archyvas

T.Gutausko “Laisvės kelias” – paminklas naujausiai istorijai

“Laisvės kelio” skulptūros atidarymas Vilniuje planuojamas spalio 22-ąją. Ta proga “Veidas” kalbina pagrindinį šios idėjos sumanytoją ir vykdytoją Tadą Gutauską.

“Knygų jau seniai nebeskaitau. Pastaraisiais metais apskritai gyvenu kaip koks vadybininkas – nuo vieno projekto iki kito”, – su lengvu liūdesiu balse prisipažįsta menininkas, kai primenu jo tėvo vieną po kitos leidžiamas knygas: romanus, apysakas, eilėraščius…

Savyje ieškoti literatūrinių talentų Tadas tiesiog neturi laiko. Kompiuteris jo dirbtuvėje nuolat signalizuoja apie gaunamus laiškus, o telefoną tenka nutildyti, kad malonėtų leisti trumpą valandėlę ramaus pokalbio. Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvės sankryžą, kurioje baigiamas mūryti “Laisvės kelias”, pašnekovas tvirtina lankantis mažiausiai kelis kartus per dieną: “Prižiūriu vykstančius darbus. Juk tokia atsakomybė… Nuosavo namo statyba mažiau rūpinčiausi, nei šita siena”.

Lietuviška inercija

Jau aiški ir neįprastos skulptūros pabaigtuvių data – spalio 22-oji, 18 valanda. Tą dieną atidarymo juostelę perkirps ne oficialūs valdžios atstovai, bet tie, kuriems šis projektas ir buvo skirtas: paprasti Lietuvos žmonės, panorėję save ir savo artimuosius įamžinti simboliniame “Laisvės kelyje”. Burtais dvidešimt vieną pavardę iš beveik tiek pat tūkstančių išrinko skulptūros iniciatyvinės grupės nariai. Dvidešimt vieną – nes būtent tiek metų prabėgo nuo 1989-aisiais vykusios Baltijos kelio akcijos.

Kol internete tebevyksta prekyba paskutinėmis “Laisvės kelio” plytomis, prisimename ankstesnius nemažai diskusijų sukėlusius T.Gutausko darbus. Pirmiausia – skulptūrą Lietuvos krepšiniui, kurią gaminant visi sporto gerbėjai turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, kokie lietuvių krepšininkai ir treneriai verti būti įamžinti skulptūros kapsulėje. “Tik gaila, kad aikštė šalia “Siemens” arenos nebaigta tvarkyti: pagal projektą tai turėjo būti gyva, medžiais apsodinta alėja. Kol kas skulptūra visa savo didybe suspindi tik gražiai apšviesta naktį”, – teigia autorius.

Po to rinkome šimtą garbiausių tautiečių, kurių vardai buvo iškalti “Vienybės medyje” – Vingio parke stovinčiame Lietuvos tūkstantmečiui skirtame monumente. “Neseniai nuvedžiau prie jo savo vaikus. Ir keista: visai nebuvo jausmo, kad tai mano paties kūrinys. Kol vyksta darbai, gyvenu projektu dieną naktį, tačiau kai viskas baigiasi – lengvai jį ir “paleidžiu”, – tvirtina Tadas.

“Laisvės kelyje” pats skulptorius įmūrijo po plytą savo vaikams, tėvams ir jau mirusiems seneliams. Sako, kad daug lietuvių sekė jo pavyzdžiu ir pasinaudojo proga įamžinti amžinybėn išėjusių brangių artimųjų atminimą. “Buvo ir tokių, kurie pirko plytas dar negimusiems savo vaikams. Turėjom patarti, ką tokiu atveju rašyti: juk negali būti tikras, kas gims – mergaitė ar berniukas. Rekomendavom įamžinti tik pirmąją tėvams patinkančio vardo raidę”, – šypsosi prisiminęs T.Gutauskas.

Ypač noriai “Laisvės kelio” plytas akcijai įsibėgėjus pirko užsienyje gyvenantys tautiečiai: tokių užsakymų sulaukta net iš 40 valstybių. Tik jau tas lėtas lietuviškas įsibėgėjimas, kainavęs iniciatyvinei grupei nemažai nervų: “Akciją pradėjom balandžio 28-ąją, bet birželio pabaigoje, kai grįžau po trumpų atostogų, tebuvo parduoti vos keturi tūkstančiai plytų. Buvau išliejęs jau septynis skulptūros blokus, o plytų teužteko dviem. Draugai verslininkai nuo pat pradžių tvirtino, kad ėmiausi rizikingo projekto. Bet pasitelkėm viešųjų ryšių specialistus ir vis dėlto pramušėm garsiąją lietuvių inerciją”, – neslepia skulptorius.

Dabar laisvų plytų teliko keli šimtai, ir “Laisvės kelio” iniciatorius beveik neabejoja, kad šią savaitę paskutinės skulptūros detalės įgis savo šeimininkus: lėtai įsibėgėję, lietuviai lėtai ir stabdo. O prie ilgėjančios trispalvės sienos miesto centre, pasak Tado, dažnai gali sutikti smalsuolių, ieškančių joje savo ir savo draugų vardų.

Menas ir kontekstai

Vis dėlto smarkiausias kritikos bangas Tadui teko atremti taip pat per “Laisvės kelio” statybą. Pats menininkas tai aiškina povandeniniais meno pasaulio procesais: “Nepriklausau jokioms grupuotėms, dėl savo idėjų kovoju vienas pats. Su fondų lėšas skirstančiais ekspertais nei kavos, nei vyno negeriu. Kai kažkada kolega Vilmantas Marcinkevičius siūlė imtis pareigų Dailininkų sąjungoje, atsakiau, kad išaugau iš panašių žaidimų. Nenoriu dalyti pinigų ar važinėti į stažuotes užsienyje. Pagaliau juk šeimą reikia išlaikyti”, – neslepia pašnekovas.

Kaip tai pavyksta? Bendradarbiauja su verslininkais, siūlo jiems patrauklias vizijas. Štai šią vasarą T.Gutausko skulptūra “Saulės vaikai” stojo ant piliakalnio Vazgaikiemio kaime Prienų rajone, kur “Senukų” vadovas Augustinas Rakauskas puoselėja savo įkurtą poilsio parką. Tokie projektai dailininkui leidžia išgyventi, tačiau reikalauja kantrybės bei tolerancijos.

“Buvo momentas, kai parvažiavęs namo tariau žmonai: baigta, atsisakau šito darbo. Mano ir pono Rakausko įsivaizdavimai, kas tiktų ant ežero kranto stovinčiam piliakalniui, iš pradžių gerokai skyrėsi. Aš norėjau stilizuotos formos, paryškinančios kalnui uždedamą “karūną”, jis – tradicinių, aiškiau suvokiamų figūrų ir simbolių. Dabar, kai “Saulės vaikai” jau ten, pripažįstu, kad verslininko argumentai buvo verti dėmesio. Juk ne menotyrininkai važinės į Vazgaikiemį skulptūra grožėtis – reikia, kad ją suprastų ir priimtų vietos gyventojai”, – dėsto T.Gutauskas.

Kontekstualumas mene jam apskritai svarbus. Štai “Laisvės kelias” dygsta dešiniajame Neries krante, kurį okupavo drąsi šiuolaikinė architektūra, todėl šalia judrios sankryžos dera tiek intensyvių spalvų žaismė, tiek dinamiška forma. Priešingame krante, Verslo trikampio dangoraižių kaimynystėje stypsantys geltono metalo kontūro “Dvyniai” su aplinka irgi “nesipeša”. “Tačiau Gedimino pilies kaimynystėje statomų surūdijusių vamzdžių tai jau niekaip negaliu pateisinti”, – atvirai reiškia savo nuomonę Tadas.

Molio periodas

Tokie dideli projektai, kaip “Laisvės kelias”, suvalgo individualiai kūrybai skirtą laiką: dirbtuvės šeimininkas prisipažįsta senokai belaikęs teptuką rankoje. Užtat kambario kampe tarsi nebylūs liudininkai išdidžiai pūpso ryškiaspalviai nugludintų formų totemai, atkeliavę čia po Savicko galerijoje neseniai rengtos parodos. “Išgyvenau tikrą molio periodą – vien plytos ir glazūruoto molio skulptūros”, – ironizuoja T.Gutauskas.

Tačiau netoliese į sieną atremta ir gera dešimtis tapybos darbų, greitai turinčių iškeliauti į užsienio parodas. Tokiose parodose parduodami darbai – nemenka paspirtis menininkui. Tuo tarpu Lietuvoje pirkėjų rasti nelengva, ir dažniausiai su jais suveda interjerus kuriantys kolegos.

Sakau, kad Tado interneto svetainėje tvarka tarsi po jo galerija įsikūrusiame banke: pedantiškai nurodytos meno kūrinių kainos (eurais), su verslo konkretumu išaiškinta, kiek kainuotų pasipuošti sieną paveikslu mėnesiui ar metams. Tačiau šeimininkas aiškina, kad realiai meno nuomos rinka Lietuvoje merdi, o privačias teritorijas puošti moderniomis skulptūromis ryžtasi anaiptol ne kiekvienas prašmatnaus namo savininkas.

Beje, toje pačioje svetainėje skrupulingai vedamas autorinių parodų ir jų recenzijų sąrašas ima ir nutrūksta 2005-aisiais. “Vėliau joms registruoti tiesiog nebeliko laiko”, – aiškinasi menininkas.

Geras pusmetis, atiduotas “Laisvės keliui”, ir po visko – kukli eilutė su nuotraukėle atliktų darbų sąraše? “Esu pilietis, man Lietuva svarbi. Tai turbūt iš šeimos ateina: su broliu užaugom tarp medinių skrynių, dievų skulptūrėlių, austinių juostų… Gal mano naudojami simboliai sunkiau iššifruojami nei tėvo, Leonardo Gutausko, paveiksluose – bet argi tai svarbu? Man svarbiau gera emocija ir siekis vienyti žmones. Bandau įrodyti lietuviams, kad jie kažko verti, kad plauti indus Airijoje nėra garbingiau, nei tverti tvorą Lietuvos kaime, – nors moka čia ir kelis kartus mažiau”, – sako “Laisvės kelio” autorius.