Maisto produktų kainos turguose ne ką mažesnės nei prekybos centruose, tad dabar turgavietėms belieka konkuruoti kokybe.

turgus

Tiesa, didelė dalis žmonių į turgų traukia ieškoti ne tiek pigesnių, kiek natūralesnių, šviežesnių produktų, jau pažįstamų pardavėjų, sezoninių daržo ir miško gėrybių. Todėl turgaviečių vadovai ir stengiasi išryškinti šį savo išskirtinumą, vilioti pirkėjus naujomis prekių grupėmis. Atrodo, kad kol kas tai geriau daryti sekasi Vilniaus senamiestyje įsikūrusiam Halės turgui. Tuo tarpu Kalvarijų turgavietei, nors plotu tris kartus didesnei, stinga aiškesnės tvarkos, čia neišskirtos geresnės kokybės, ekologiškos prekės, kurios galėtų tapti magnetu išrankesniems pirkėjams.

Turgus neužsidirba rekonstrukcijai

Didžiausią Vilniuje Kalvarijų turgavietę jau keleri metai kamuoja skandalai ir nesklandumai. Prieš metus dėl kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo suimti turgavietę valdžiusio UAB “Šnipiškių ūkis” vadovai, dabar aistros netyla dėl sostinės savivaldybės ketinimų turgų išnuomoti privačiam operatoriui. Turgaus prekiautojai teigia, esą turgų perėmus privačiam investuotojui didės nuomos mokesčiai, tad sunkmečiu jau ir taip vos bejudantis verslas gali žlugti. Kaip blogas pavyzdys nurodoma kita – Halės turgavietė, kurioje po rekonstrukcijos privatūs savininkai smarkiai padidino prekybos ploto nuomos mokestį.

Tačiau turguje perkantiems vilniečiams turgaviečių pavaldumo klausimai – nė motais. Jie mato tik vienoje vietoje griūvančius pastatus, o kitoje – tvarkingai po nauju stogu išsirikiavusius prekystalius. Tiesa, pasirinkimą, kurioje turgavietėje pirkti, labiausiai lemia gyvenamoji vieta, pažįstami prekeiviai ir turgaus specializacija.

Štai 66-erių metų vilnietė Jūratė Guobienė Kalvarijų turguje perka jau daugiau negu du dešimtmečius. Buvo laikai, kai netoli turgavietės gyvenanti moteris čia pirkdavo beveik viską, ko reikėdavo jos šeimai. “Tikrai buvo toks laikas, kai turguje praktiškai viskas buvo pigiau. Tačiau dabar taip nebėra”, – tvirtina moteris.

Pasak jos, per įvairias akcijas prekybos centruose dabar jau galima nusipirkti ir pigesnių daržovių, ir pigesnės mėsos. Tačiau turgaus kaimynė vis vien neretai čia užsuka. Per daug metų ji susipažino su nuolatiniais turgaus prekeiviais, pamėgo kai kurių jų produkciją. “Turiu savo veršienos pardavėją, žinau, kada jis turi šviežios mėsos. Skanių bulvių ir morkų taip pat perku iš jau žinomo ūkininko – tikiu, kad jose mažiau chemikalų, iš karto pajaučiame skirtumą, kai valgome parduotuvėje pirktas daržoves. Obuolius irgi valgome tik iš turgaus – juk čia pirkdamas gali paragauti, palyginti”, – vardija ponia Jūratė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pasiūla Kalvarijų turguje ypač pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį. Dabar čia kur kas daugiau geros kokybės produktų – puikios mėsos, kokybiškų daržovių, įmantresnių sūrių, tačiau tokia produkcija jau ir brangesnė nei kadaise. “Matyt, tokia yra paklausa – parduodama tai, kas perkama”, – daro išvadą J.Guobienė.
Kalvarijų turgaus administracijos direktorė Genovaitė Meilūnienė pastebi, kad krizė ypač skaudžiai atsiliepė pramonines prekes parduodantiems prekeiviams. “Maisto apyvarta irgi smuko, bet dar ne taip drastiškai – valgyti juk vis tiek reikia”, – sako ji.

Tiesa, šių metų pradžioje buvo supanikavę ir maisto produktų pardavėjai – matyt, dėl spaudžiančių šalčių klientų srauto iš viso nebeliko, tačiau dabar jų vėl daugėja.

G.Meilūnienė sutinka, kad turgavietės paviljonai remonto prašyte prašosi, būtina tvarkyti ir kanalizaciją. Tačiau lėšų rekonstrukcijai iš savo ūkinės veiklos šiuo sunkmečio laiku turgavietė neprikaupia.

Išskyrė kokybiškesnę produkciją

Halės turgų valdančios UAB “Tugva” direktorius Leonas Jucys taip pat neturi kuo džiaugtis: pirkėjų sumažėjo maždaug penktadaliu, o ir tie patys perka mažiau produktų. “Anksčiau retai kas pirkdavo mažiau nei visą dešros rinkę, o dabar tik maža dalis vis dar gali sau tai leisti”, – lygina jis.

Turgaus vadovas sutinka su pastabomis, kad, nors ir rekonstruota, Halės turgavietė vis dar primena balaganą: toje pačioje salėje šalia maisto produktų prekystalių įsikūrę drabužių pardavėjai, duona išdėliota greta kosmetikos prekių. “Būtų mano valia – visame turguje būtų prekiaujama tik maistu. Bet juk čia viską reguliuoja paklausos ir pasiūlos dėsniai. Pastatę dar 50 mėsos pardavėjų, daugiau mėsos neparduosime, jos paprasčiausiai nebus kam pirkti”, – dėsto L.Jucys.

Jo duomenimis, sunkmečiu mažiausiai sumenko šviežios mėsos ir žuvies pardavimas. “Akivaizdu, kad žmonės daugiau gamina namie”, – sako Halės turgaus vadovas.

Na, o augimo potencijos turinčia turgavietės dalimi jis laiko brangesnius, bet geresnės kokybės, ypač lietuviškus ir ekologiškus produktus. Todėl čia galima rasti šviežiai spaustų sulčių prekystalį, atskirą ekologiško maisto skyrių, kelis kaimiškos duonos pardavėjus. Pirkėjų padeda pritraukti ir įvairiais kokybiškais aliejais bei natūraliais prieskoniais prekiaujanti krautuvėlė.

Vilniaus senamiestyje gyvenanti penkiasdešimtmetė Daina Narbutienė Halės turguje lankosi ir perka jau kelis dešimtmečius. Ji apskritai labai mėgsta turgaviečių kultūrą, būtinai stengiasi aplankyti jas viešėdama užsienio šalyse. “Turgus man – ne tik maitinimo, bet ir bendravimo kultūros, savaitgalio pramogos dalis”, – aiškina ponia Daina.

Vilnietė nesutinka su vertinimais, kad Lietuvos turgavietėms stinga žavesio, kolorito, būdingo Vakarų Europos turgaus aikštėms. “Turgus Vilniuje yra tiesiog lietuviškas. Na, negali čia būti šviežutėlės žuvies kaip Ispanijoje ar galybės žolelių kaip Prancūzijoje. Tačiau sezonų kaita čia tikrai juntama”, – įsitikinusi D.Narbutienė.

Beje, ji jau laukia pirmųjų lietuviškų pavasario žalumynų, vasaros uogų, rudens grybų, žiemą mielai perka raugintas daržoves, kaimiškai sūdytus lašinius. “Man turgus iš karto sukelia norą gaminti. Perku mėsą iš keliasdešimt metų pažįstamos pardavėjos, aptariame su ja receptą, už kampo nusiperku reikalingų žolelių”, – pasakoja turgaus entuziastė. Jos šeimos Velykų stalą, kaip ir kasmet, papuoš turguje pirktas rūkytas ir ilgai troškintas kiaulės kumpis, pagardintas čia pat pirktais krienais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Halės turgų, esantį Senamiestyje, mėgsta ir jaunimas. Tarkime, 28-erių metų Giedrė Mičiūnaitė čia apsiperka kone kiekvieną savaitgalį. Toks įprotis jai likęs dar nuo vaikystės – į turgų savaitgaliais ją vesdavosi tėtis. “Aišku, į turgų einu ir dėl kainų bei kokybės santykio. Pavyzdžiui, rūkyta mėsa turguje tikrai skanesnė nei parduotuvėje, o kaina – mažesnė”, – lygina ji.

Nevengia Giedrė ir kitų Lietuvos turgaviečių. Ilsėdamasi Molėtuose aplanko šio miestelio turgų – perka ten sezoninių gėrybių: uogų, grybų, daržovių, vaisių, gėlių. “Moterys atneša savo darytų sūrių, grietinės. Jei laiku nueini, gali gauti net kaimiškų kiaušinių – Vilniuje tokio gėrio aptikti sunku”, – provincijos privalumus vertina pašnekovė.
Pasak jos, kainos Molėtų turguje šiek tiek mažesnės nei sostinėje.