baciulis

Trys iš keturių Ministrų kabinetą formuojančių partijų nebe naujokės valdžioje: socialdemokratams tai bus jau ketvirtoji kadencija valdžioje, “darbiečiams” – antroji. Tegu trumpai, vos metus, bet vis dėlto Vyriausybėje dirbti bei jai vadovauti yra tekę ir “tvarkiečiams”.
Vienintelė naujokė Vyriausybėje – Lenkų rinkimų akcija. O dabar palyginkime šios naujokės kandidatą į energetikos ministrus Jaroslavą Neverovičių – 37-erių metų ekonomistą, diplomatą, vadybininką, dirbusį “Citibank” Varšuvoje ir ambasadoje Vašingtone, užsienio reikalų viceministru ir “LitPol Link” direktoriumi – ir labiausiai patyrusios LSDP kandidatę į ūkio ministrus 60-metę Birutę Vėsaitę, kuri, kalbėdama apie suskystintų dujų terminalo statybą, Suomiją painioja su Suomių įlanka ir gali pasigirti nebent anglų kalbos žiniomis. Tai kuri iš šių dviejų partijų labiau pasirengusi darbui Vyriausybėje?
Žinoma, LLRA pasisekė, kad jie koalicijoje gavo Energetikos ministeriją, kuriai vadovauti turėjo gerą, energetikos srityje dirbantį kandidatą, – nežinia, ką jie būtų darę, jeigu būtų gavę kitą ministeriją ar daugiau nei vieną. Bet jie juk naujokai, o ne viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų!
Vienintelis socdemų kandidatas, kurį drąsiai galima lyginti su J.Neverovičiumi, – ambasadorius Linas Linkevičius bent jau viešai pristatomas labiau kaip asmeninis prezidentės Dalios Grybauskaitės, o ne partijos kandidatas. Tai, beje, neturėtų stebinti: nors kilme iš LDDP, L.Linkevičius veikiau laikytinas nepartiniu technokratu – ambasadoriumi į NATO jį skyrė konservatoriai, antrą kartą krašto apsaugos ministru buvo deleguotas nuo Liberalų sąjungos, trečią kartą – kaip nepartinis, turintis asmeninį Algirdo Brazausko pasitikėjimą. Nors dabar priklauso LSDP, bet tik per plauką netapo kadenciją baigiančio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Kitas panašios kvalifikacijos socdemų kandidatas į ministrus Juozas Bernatonis – taip pat atšauktas iš ambasados, į kurią jis, kaip „Algirdo Brazausko žmogus“, pastarąjį nuvertus buvo faktiškai ištremtas partijos „bičiulių“. Susigrąžinti jį į politiką partiečiai ryžosi tik tuomet, kai suvokė, kad tikimybė formuoti Vyriausybę didelė kaip niekada, o žmones, iš tiesų sugebančius vadovauti ministerijoms, galima skaičiuoti netgi ne abiejų, o vienos rankos pirštais.
Prezidentės užuomina, kad kitais metais vadovavimą ES perimančios Lietuvos Vyriausybėje visi ministrai privalės gerai mokėti bent vieną iš trijų darbinių Briuselio kalbų, trenkė kaip griaustinis iš giedro dangaus ir apnuogino visą koaliciją sudariusių partijų gėdą – tokių ministrų jie turi vos vieną kitą. Tai parodė ne tik Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho surengta pornoparodija, susijusi su kandidato į Kultūros ministerijos vadovus paieška, kai vieną dieną į ministrus siūlomas „striptizo erelis“, kitą – Lietuvos valstybę niekinantis rašeiva.
Susimovė ir patys socialdemokratai, kai paaiškėjo, jog ilgametis jų kandidatas į susisiekimo ministrus ne tik gerti nemoka, bet, nepaisant anksčiau užimtų aukštų postų versle, angliškai susišneka gana sunkiai. O juk vadovavimas Susisiekimo ministerijai savaime reikalauja puikių užsienio kalbų žinių, net jeigu nereikėtų vadovauti ES valstybių susisiekimo ministrams.
Įdomu, apie ką galvojo opozicijoje sėdėdamas šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius? Kad būsimi ministrai galės, kaip jis, patarėjų parašytą pranešimo užsienio kalba tekstą kelias savaites kone mintinai mokytis? Nebe tie laikai. Galėtų prisiminti, kad dar 2001-aisiais A.Brazauskas, formuodamas Vyriausybę, reikalavo, jog stojimo į ES metu bent jau keli pagrindiniai ministrai, įskaitant finansų, būtinai gerai mokėtų anglų kalbą – nes su Briuseliu derėtis reikės. Todėl ir pasirinko D.Grybauskaitę.
Laikas pagaliau išsivaduoti iš provincijos kompleksų ir suvokti, kad Lietuva šiandien yra sudėtinė Europos Sąjungos, nusidriekusios nuo Barenco iki Viduržemio jūrų, dalis. Ir visi mūsų politikai privalo galvoti bei mokytis dirbti būtent tokiais dydžiais, priešingu atveju tiesiog nesugebėsime suvokti, kas toje pačioje Europos Sąjungoje vyksta, o nesugebėję suvokti – neišnaudosime visų galimybių ginti savo interesus.
Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos valstybinį akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno. Kartu šis pirmininkavimas – galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles ir parodyti savo, kaip valstybės, lygį. Ne paslaptis, kad „senojoje“ Europoje nemažai skeptiškai žiūrinčiųjų į Vidurio Europos naujokes, dar ne iki galo apsipratusias Briuselio salonuose. Ypač šį skepticizmą sustiprino skandalais apaugęs ir vyriausybės krizės palydėtas Čekijos prezidentavimas 2009 m., kurio metu netgi garsiai prabilta, kad reikėtų kuriam laikui atimti iš Rytų europiečių vadovavimo ES galimybę. Todėl ruošdamiesi savo prezidentavimui kaimynai lenkai net mokslo darbus iš Čekijos patirties rašė, kad tik patys jų klaidų nekartotų.
Lietuvos kairieji politikai, jeigu būtų rimtai galvoję apie savo atsakomybę valstybės reikalui, irgi būtų turėję rengtis prezidentavimui ES, kaip svarbiausiam egzaminui savo politinėje karjeroje. Tačiau apsijuokė dar net vadovauti nepradėję.

Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno, galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles.