Nežinia, ar iš pagarbos, ar iš baimės, dėl profesionalumo, kompetencijos ar kaip tik “bedantiškumo” dauguma apklaustųjų valstybės kontrolierę Giedrę Švedienę priskyrė prie valstybės tarnybos elito ir apskritai prie itin įtakingų Lietuvos valstybės veikėjų. Kas lemia jos įtaką ir kaip ji ją panaudoja?

Iš pažiūros valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė atrodo trapi, maloni, nuoširdi, ir tokios savybės, regis, sunkiai dera su valstybės kontrolieriaus postu. Mat šios pareigos paprastai asocijuojasi su griežtumu, kietumu, valdingumu ar net šaltumu. Tačiau G.Švedienei savo asmenines savybes ir būdo bruožus puikiai pavyksta suderinti su užimamu postu.
“Veido” kalbintiems jos bičiuliams ir kolegoms imponuoja jos iniciatyvumas, disciplinuotumas ir ištikimybė darbui. Visi jie piešia panašų G.Švedienės portretą: tai lyderė, atsidavusi savo darbui ir idėjoms, o didelius tikslus jai padeda pasiekti ilgametė patirtis valstybės tarnyboje, sunkus darbas ir stiprus atsakomybės jausmas.
Kita vertus, daug teigiamų savybių turi nemažai tarnautojų, o darbo patirtis valstybės tarnyboje kai kurių netgi ilgesnė, tad kodėl karjeros aukštumas pasiekė būtent G.Švedienė?
„Ji viską darydavo geriausiai ir būtinai iki galo, jai netikdavo „po truputį“, – komentuoja G.Švedienės bendraklasė ir bendrakursė, Aplinkos projektų valdymo agentūros Finansų departamento direktorė Aida Paulauskienė. Ji prisimena, kad G.Švedienė jau mokykloje tarp bendraklasių išsiskyrė kaip lyderė, o neeilinių įgimtų gabumų ir sunkaus darbo derinys ilgainiui atvedė ją į Valstybės kontrolės vadovo postą.
„Salomėjos Neries vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokėmės sustiprintai, bet jai to neužteko, Giedrė mokėsi dar ir vokiečių, – pasakoja A.Paulauskienė. – Vėliau, kai baigėme universitetą, ji išvyko studijuoti į Prahą. Iš pradžių svetur jai sekėsi gana sunkiai, nes paskaitos vyko užsienio kalba, bet ji taip stengėsi, kad studijas baigė geriausiais A įvertinimais. Dar vėliau mokėsi Italijoje, kur sėkmingai baigė magistrantūrą, nors ten išvyko nemokėdama italų kalbos. Dar vėliau, kai išvyko į Ženevą, išmoko prancūzų kalbą“, – užsispyrimą, kuriuo pasižymi valstybės kontrolierė, pavyzdžiais iliustruoja jos draugė.
„Juokaujame, kad mūsų departamentas labai geras, nes pagimdė valstybės kontrolierę: čia ji dirbo lygiai devynis mėnesius“, – pasakojimą apie kolegę pradeda Rita Švedienė, valstybės kontrolierės bendrapavardė ir bendradarbė, Valstybės kontrolės 3-iojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja.
Jos teigimu, G.Švedienei tų devynių mėnesių užteko, kad kolegos suprastų, kokiomis savybėmis ji pasižymi, kokius tikslus kelia sau, taip pat auditorių darbui ir valstybės tarnybai.
Šiandien G.Švedienė valstybės tarnyboje skaičiuoja jau devynioliktus metus. Ji pripažįsta, kad šiame sektoriuje dar tebėra nemažai įsisenėjusių problemų, biurokratijos, politinių intrigų, o bandymai tokius neigiamus dalykus keisti sulaukia nemažai pasipriešinimo ir dažniausiai taip laukiamų naujų vėjų į kabinetus, deja, neįleidžia.
Nepaisant visuomenėje vyraujančios neigiamos nuomonės apie valstybės tarnautojus, G.Švedienė “Veidui” ne kartą yra minėjusi, kad valstybės tarnyboje pažino galybę pavyzdingų, atsidavusių tarnautojų. O štai jos kolegos ir pažįstami liudija, kad pati G.Švedienė yra geriausias valstybės tarnautojo pavyzdys. Per “Veido” kasmet rengiamus geriausių valstybės tarnautojų rinkimus G.Švedienė nuolat atsiduria geriausių tarnautojų dešimtuke, o šiemet pakilo netgi į trečią vietą.
„Džiaugiausi, kai sužinojau, kad ji paskirta valstybės kontroliere, nes yra sąžininga, savo darbui atsidavusi asmenybė“, – tvirtina A.Paulauskienė.
Tikriausiai G.Švedienė kitaip žiūrėtų į savo pareigas ir į Valstybės kontrolės misiją apskritai, jei netikėtų viešojo sektoriaus pažanga ir valstybės įstaigų bei institucijų atstovų sąmoningumu, pasiryžimu taisyti klaidas ir laikytis rekomendacijų.
„Pati valstybės kontrolės misija – prižiūrėti, ar teisingai valstybė tvarko finansus, valdo valstybinį turtą, padėti jai tinkamai su juo elgtis – yra nelengva. Kai matai visą sistemą, norisi ją sudėlioti taip, kad procesai veiktų kuo geriau, o valstybės lėšos būtų naudojamos kuo efektyviau. To donkichotiškai siekia kiekvienas auditorius, todėl ir G.Švedienės misija kilni bei naudinga. Jos tikslas yra pasiekti, kad valstybės lėšos būtų prižiūrimos laikantis geriausių finansų valdymo principų. Manau, ir prezidentė, skirdama ją į šį postą, į tai atsižvelgė“, – svarsto R.Švedienė.

Valstybės tarnybos dėl verslo nepaliko

Iki tapdama valstybės kontroliere G.Švedienė dirbo Užsienio reikalų, Finansų, Vidaus reikalų ministerijose, struktūrinės politikos atašė nuolatinėje atstovybėje Briuselyje. Todėl nieko keista, kad valstybės tarnybą ji vadina savo mokykla, kurioje įgijo daug patirties ir praktinių žinių. Tik kodėl keliuose užsienio universitetuose studijavusi ir ilgametę patirtį valstybės tarnyboje turinti tarnautoja praktinių žinių pritaikyti neišėjo į privatų sektorių?
„Žinau, kad po darbo Finansų ministerijoje ji gavo keletą pasiūlymų dirbti versle. Tačiau argumentai jų atsisakyti buvo stipresni, matyt, valstybės tarnyba jai buvo arčiau širdies“, – svarsto A.Paulauskienė.
G.Švedienės kelias iki pat aukščiausio valstybės kontrolės posto rodo, kad ji plataus profilio, kompetentinga specialistė, kuriai ministerijose buvo patikimi svarbūs europinės paramos koordinavimo darbai, tarptautiniai santykiai.
Dabar Seimo kontrolierius (o anksčiau sveikatos ir vidaus reikalų ministras) Raimondas Šukys su G.Švediene dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, ten ji buvo ministerijos sekretorė. R.Šukys prisimena stebėjęsis, kaip aukščiausio rango tarnautoja, bet ne jo asmeninio pasitikėjimo pareigūnė, Vidaus reikalų ministerijoje demonstravo naudingą tarptautinių ES reikalų patirtį ir puikiai susidorodavo su ES struktūrinių fondų administravimu, reikalingų tvarkų parengimu. Jis taip pat pabrėžia, kad šią sritį išmanančių žmonių prieš dešimt metų nebuvo, todėl geri rezultatai buvo daugiausia jos nuopelnas.
„Su įvairiomis programomis, susijusiomis su ES struktūriniais fondais, jų valdymu, ji tvarkėsi puikiai. Tuomet tai buvo nauja sritis, todėl man buvo sunku būti užtikrintam, kad už šią sritį atsakingas pareigūnas kompetentingai atliks savo darbą. Manau, kad mūsų komandos rezultatai buvo geri“, – prisimena buvęs vidaus reikalų ministras.
Vėliau R.Šukys tapo sveikatos apsaugos ministru, o G.Švedienė – valstybės kontroliere. Eksministras pabrėžia, kad į naujas pareigas paskirta G.Švedienė pasižymi gebėjimu veiksmingai organizuoti darbą: visi kontrolės patikrinimai kruopščiai suplanuoti, įvardijant aiškius jų tikslus ir trukmę. O sunkumai, jei tokių yra, sprendžiami geranoriškai, greičiausiai spręstinos problemos ir siekiamybės nurodomos dar iš anksto.
„Bent jau aš anksčiau niekada nesusidūriau su kontrolieriaus iniciatyva surengti susitikimą, kuriame kontrolieriai išdėstytų vertinimo bei tikrinimo principus, kriterijus ir tikslus. Tokius planus pristatė tik G.Švedienė. Apskritai ji pasiruošdavo, surinkdavo visą reikalingą medžiagą, kai reikėdavo aptarti bet kokį klausimą, todėl visos diskusijos buvo itin konstruktyvios, – komentuoja buvęs ministras R.Šukys. – Kai po kontrolės patikrinimo nagrinėdavome audito aktus arba jų pagrindu priimtus sprendimus ir tekdavo derėtis dėl terminų atidėjimo, vieno ar kito sprendimo įgyvendinimo, galiu pasakyti, kad ji visada buvo dalykiška, bet pasižymėjo geranorišku požiūriu. Todėl mano atsiliepimai apie šią pareigūnę patys geriausi. Tai be galo kompetentingas žmogus“, – neabejoja R.Šukys.