– Kodėl Lietuvoje iki šiol nėra skaičiuojama, kiek valstybei atsieina tiek civilinių, tiek baudžiamųjų bylų nagrinėjimas? Kodėl iki šiol nėra jokios sąnaudų analizės nei tyrimo?

– Problemą pripažįstu. Deja, sistema neegzistuoja. Tai susiję ne tik su ekonominiais dalykais, bet ir su bendru požiūriu į didįjį teisingumą. Lietuvoje teisingumas įgyvendinamas neatsižvelgiant į sąnaudas, tačiau dažnai būna taip, kad neadekvačiai didelės pajėgos ir finansai skiriami vienoms byloms, o kitoms lieka trupiniai. Pastebėjau, kad ypač rezonansinėms byloms tikrai skiriama per daug žmogiškųjų, finansinių ir laiko resursų.

Manau, ir naujajai Generalinės prokuratūros valdžiai yra kur parodyti valią, nustatyti standartus, kokie ikiteisminiai tyrimai turi būti vykdomi pirmiausia, ir pasidomėti, ar kai kurių bylų nagrinėjimas finansiniu požiūriu nevirsta absurdu. Taip pat akivaizdžiai matau, kad ekspertinės įstaigos – Teismo medicinos tarnyba, Teismo ekspertizės centras, kurios aptarnauja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teismus, yra apkrautos labiau, nei galėtų būti: kai kuriais atvejais ieškoma ir bandoma surasti tokių įrodymų, kurių jau yra ne tik pakankamai, bet net daugiau nei pakankamai. O tai kainuoja ir daug laiko, ir pinigų.

– Kas trukdo elgtis protingiau ir bylas tirti tiesiog racionaliau?

– Įstatymai to daryti tikrai netrukdo. Tai labiau organizacinė ir administravimo problema. Kita vertus, pamažu ir daroma. Antai prieš pusmetį su generaliniu prokuroru pasirašėme bendrą susitarimą dėl Europos arešto orderio proporcionalumo. Anksčiau iš Lietuvos Europos valstybės juokdavosi: nusikaltimo žala – keli šimtai litų, o asmens parsivežimas kainuodavo kelis ar keliolika tūkstančių litų. Dabar tai sutvarkyta. Ir tokių pavyzdžių nemažai.