– Ar nemanote, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose prasideda didelio atšalimo laikotarpis? Tikriausiai girdėjote, jog užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis yra pareiškęs, kad jo kojos Lietuvoje nebus, kol nebus išspręstas lenkų pavardžių rašybos klausimas.

– Nežinau, kas buvo R.Sikorskio galvoje tuo metu, kai jis tai sakė. Bet mano interpretacija būtų tokia: R.Sikorskis taip stipriai pasisakė tam, kad savo partneriams Lietuvoje perduotų žinią, jog nuolatinis vilkinimas spręsti pavardžių rašymo klausimą ima siutinti Lenkiją, nes kyla įspūdis, kad tam tikra Lietuvos politinio elito dalis sąmoningai kenkia Lietuvos lenkams. Suprasčiau, jei taip būtų elgtasi prieš dvidešimt metų, kai buvo tikrai daug neaiškumų, ką tie Vilnijos lenkai gali padaryti. Bet dabar, po tiekos metų, kai jokio tarpusavio nesupratimo nebėra, tokie dalykai tiesiog galvoje netelpa!

Spyriojimasis pavardžių rašymo ginče – tai nesuvokiamas smulkmeniškumas. Nejau Lenkijoje gyvenantis dailininkas Stasys Eidrigevičius turėtų būti rašomas “Stanislaw Endrzyjewski” ar kaip nors panašiai? Akivaizdu, kad jei taip būtų, lietuviai irgi piktintųsi ir nervintųsi. Šitai reikia suprasti ir ministro pasisakymo nedemonizuoti.

– Šalia to kyla nuogąstavimų, kad dabar Lenkija, žvelgdama į Rytus, mato tik Rusiją ir nemato nei Lietuvos, nei Baltarusijos, nei Ukrainos.

– Ne, tai visiška netiesa, perlenkimas ir klaidingos interpretacijos. Taip, Lenkijos santykiuose su Rusija įvyko ryškių permainų. Ukrainoje po rinkimų ir Viktoro Janukovičiaus pergalės juose taip pat susiklostė visiškai nauja situacija. Tai gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Lenkija Rytuose nemato nieko, išskyrus Rusiją. Paprasčiausiai Ukrainos atžvilgiu kol kas jokia Lenkijos pozicija dar nesukurta, o santykiuose su Baltarusija tęsiame ankstesnę, Europos Sąjungos Rytų partnerystės liniją, kuri sukurta to paties ministro R.Sikorskio.