Dėl malonumo sugauti egzotišką žuvį, kuri iškart paleidžiama atgal į vandenį, „Veido“ pašnekovai įveikia ne vieną tūkstantį kilometrų lėktuvu, keliolika valandų praleidžia laive, nakvoja Mongolijos stepėse ar palapinėse prie Somalio krantų.

Žvejybos keliones į Skandinavijos šalis pamėgo ne tik užkietėję žvejai, bet ir retai rankose meškerę laikantieji. Lietuviai mėgsta pažvejoti ir ilsėdamiesi Egipte ar Seišelių salose, tačiau tikriems žvejybos entuziastams to neužtenka. Jie ieško egzotiškiausių pasaulio kampelių, į kuriuos retai užklysta turistai, įveikia kelis tūkstančius kilometrų vien tam, kad užmestų meškerę Grenlandijos, Mongolijos ar Argentinos upėje, patogesnės žvejybai vietos ieško vos judančiu vietinių laiveliu, o nakvynei renkasi laukinę gamtą.
Įmonės „Dailista“ valdybos pirmininkas Algirdas Jovaiša į tokias keliones leidžiasi du kartus per metus. Jis žvejojo Rusijos šiaurėje, Mongolijoje, Edeno įlankoje, Sokotros saloje, Grenlandijoje. Ponas Algirdas net vykdamas į pažintinę kelionę visada pasiima meškerę ir nepraleidžia progos pažvejoti.
„Nesu žvejys fanatikas, laikas, praleistas su meškere, – viena laisvalaikio formų. Net ir į žvejybos keliones vykstu ne dėl žuvų. Svarbiausia pabūti laukinėje gamtoje, pabėgti nuo civilizacijos, pažinti kitus kraštus“, – motyvus, kodėl traukia keliavimo būdas su meškere, atskleidžia A.Jovaiša.
Vilnietis verslininkas Marius Butkevičius, daugiau nei dvidešimt metų žvejojantis užsienyje, taip pat tvirtina tai darantis ne dėl to, kad parsivežtų žuvų. Jam maloniausias pats procesas – tinkamos žuvims kibti vietos paieškos, bandymas pergudrauti žuvį, o daugiausiai adrenalino užplūsta pačiu kibimo momentu. „Svarbiausia pamatyti užkibusią žuvį, o paskui ji tegul pati pabėga. Jeigu neišsivaduoja nuo kabliuko – pats paleidžiu“, – tvirtina M.Butkevičius.
Jeigu „Veido“ pašnekovams žvejyba jau seniai tapo gyvenimo būdu, kodėl jie neskaičiuoja laimikio?

Žvejoti – į civilizacijos nepaliestus kampelius

Šią vasarą savaitę Grenlandijos pakrantėse žvejojęs A.Jovaiša pasakoja, kad laivas juos nuplukdė nuo artimiausios gyvenvietės apie 100 km. Teko nakvoti palapinėje ant kalvų, be mobiliojo ir interneto ryšio, be jokių civilizacijos teikiamų patogumų. „Kai kiekvieną dieną gyveni patogiai, kartais norisi patirti aštresnių įspūdžių, o tokiose kelionėse jų netrūksta. Žvejojant Grenlandijoje buvo kilęs toks stiprus vėjas, kad keturi vyrai iš visų jėgų laikė palapinę ir vos išlaikė. Nemažą dozę adrenalino gauni ir klaidžiodamas nepažįstamoje kalnuotoje vietovėje, kurioje nesutiksi nė vieno žmogaus. Kol randi tinkamą žvejybai vietą, kartais pakrantėmis tenka nukulniuoti ir 10–15 kilometrų“, – įspūdžiais dalijasi žvejys.
Jis prisipažįsta, kad bene didžiausias emocijų pliūpsnis užlieja gaudant egzotiškas žuvis. Štai Grenlandijoje vyras žvejojo stiprias, vikrias, iki 4 kg sveriančias palijas. Mongolijoje gaudė stipriausias lašišines žuvis – taimenius. Jos yra nykstančios, įrašytos į Raudonąją knygą, todėl laimikis būdavo iškart paleidžiamas.
„Daugelis mano, kad Mongolijoje – vien stepės, tačiau ten labai daug sraunių upių ir žuvų. Gamta laukinė, skurdi, panaši į Sibiro platybes – vien akmenys ir samanos. Tačiau tuo ir įspūdinga. Iki upių mus lydėjo vietiniai, nes tose vietose, kur buvome, net kelių nėra“, – pasakoja A.Jovaiša.
Ne mažesnį įspūdį vyrui padarė ir pažintis su vietinių gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, jis iš arti matė, kaip mongolai ruošia ėriuko mėsą. Buvo vienas ir nelabai malonus susitikimas. „Einu vienas pakrante, mėtau spiningą ir jaučiu tokį aštrų jausmą, lyg kas į pakaušį smigtų. Atsisuku – už poros kilometrų nuo kalvos, sėdėdamas ant arklio, mane stebi mongolas. Buvo nejauku, neaišku, ką ketina daryti, tačiau jis apsisuko ir nujojo“, – prisimena žvejybos entuziastas.
Jemenui priklausančioje Sokotros saloje ponas Algirdas su bendraminčiais taip pat buvo įsikūręs palapinėse. Vieną naktį jį prikėlė keistas krebždesys. Pasirodo, į žvejų stovyklavietę užklydo laukinės ožkos, kurių saloje labai daug, ir suėdė maistą.
„Su vietiniais sunku buvo susikalbėti, jie varganai gyvena, tačiau labai draugiški. Visada padėdavo valtį įstumti į vandenį, nuplukdydavo toliau nuo kranto. Nors su jais plaukdami rizikuodavom, nes laiveliai prasti, be navigacijos, bet kada galėjom ant akmenų užplaukti“, – patirtus nuotykius prisimena A.Jovaiša.

Braidžiojo vidury Indijos vandenyno

M.Butkevičius, žvejojęs Rusijos šiaurėje, Kuboje, Maldyvuose, Argentinoje, Skandinavijos šalyse, Kolos pusiasalyje, Grenlandijoje, kelionę į Sokotros salą taip pat vadina pačia egzotiškiausia. Žvejų kompanija, atplaukusi į šią netoli nuo Somalio krantų nutolusią salą, persėdo į vietinių laivelį ir dvylika valandų plaukė į mažą salelę, kurioje įsikūręs vos vienas kaimas. „Prieš trejus metus mes ten buvom pirmieji turistai. Iš pradžių vietiniai mus nepatikliai stebėjo, tačiau greitai pradėjo labai šiltai bendrauti. Jie nuoširdūs ir taikūs, nors jų buitis labai skurdi. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – žuvys, tad beveik visą sugautą laimikį atiduodavom jiems, sau pasilikdavom tik vakarienei. Ten gaudėm dideles, pailgas, labai skanias tunines žuvis vahu“, – pasakoja M.Butkevičius.
Jo žodžiais, į tokias vietas sunku nusigauti, ten retai užklysta turistų, todėl ir žvejoti labai malonu. Be to, ten gali ne tik žvejoti, bet ir iš arti pamatyti europiečiams neįprastą gyvenimo būdą, pasigrožėti unikalia gamta arba tiesiog drybsoti po palme.
Tris kartus atostogavęs Seišelių salose, vyras taip pat traukė ten, kur mažiau civilizacijos. Pastarąjį kartą iš pagrindinės Seišelių salos žvejys nuskrido apie 1000 kilometrų į visai mažą salelę, kurioje yra tik lėktuvo pakilimo takas, tada sėdo į laivą ir žvejojo Indijos vandenyne. „Giliose vandenyno vietose yra iškilę atolai – tarsi dykumų plotai. Atoslūgių metu prie jų galima iki kelių braidyti vandenyje. Tai kerintis dalykas. Braidžiodamas vidury vandenyno jautiesi lyg Jėzus Kristus“, – žvejojant egzotiškose vietose patiriamus jausmus atskleidžia ponas Marius.
Nors jis daugiau įspūdžių parsiveža, kai pats susiorganizuoja kelionę – ieško vietinių, kurie galėtų nuplukdyti į norimą vietą, nakvoja po atviru dangumi, tačiau apgailestauja, kad tai padaryti vis sunkiau. „Žvejų neatrastų kampelių lieka vis mažiau, o tas vietas, į kurias dar neužsuka turistai, labai sudėtinga pasiekti. Be to, ir brangu, nes reikia skristi, paskui plaukti, iš vietos gyventojų nuomotis laivelį. Todėl pigiau naudotis operatorių paslaugomis ir vykti į žvejų pamėgtas vietas“, – dėsto M.Butkevičius.

Žvejybos kelionės – brangus malonumas

Beje, ar žvejys organizuojasi kelionę savarankiškai, ar naudojasi operatorių paslaugomis, šis malonumas gerokai paplonina piniginę. Vien tik meškerė su visais reikalingais priedais kainuoja apie 2 tūkst. Lt, o kelionėje jų dažniausiai reikia dviejų. Už pačią savaitės išvyką, pavyzdžiui, prie Seišelių salų krantų, reikia suploti 3 tūkst. ir daugiau eurų.
Panašiai atsieina ir kelionė į Argentiną, į kurią šį sausį M.Butkevičius vyks jau antrą kartą. Pasak jo, savarankiškai žvejoti Argentinai priklausančioje Ugnies Žemėje sudėtinga dėl painios leidimų sistemos, tad daugelis lietuvių naudojasi žvejybos organizatorių paslaugomis. Čia žvejai apgyvendami specialiai įrengtose stovyklose mini viešbučiuose, gidai nuveža į žvejybos vietas, o vakare siūloma įvairių kitokių pramogų.
„Ugnies Žemėje – geriausias paslaugų ir aptarnavimo lygis, kokį esu matęs. Norvegijoje, į kurią daug lietuvių vyksta gaudyti menkių, otų, žvejai dažniausiai apsistoja kaimo turizmo sodybose, tačiau jokių papildomų paslaugų negauna. Užtat ši šalis lengvai pasiekiama, ten demokratiška leidimų tvarka, todėl ji ir patraukli žvejams“, – tvirtina M.Butkevičius.
Žvejus į Norvegiją vilioja ir kelis kartus mažesnė kelionės kaina, nei vykstant į tolimą šalį. Visos savaitės kelionės išlaidos čia siekia 2–3 tūkst. Lt. Be to, galima parsivežti iki 15 kg žuvies filė. Tačiau ne kartą Norvegijoje žvejojęs ponas Marius pabrėžia, kad atvykus su didesne kompanija kai kam gali tekti kelias dienas praleisti be meškerės. Mat vienos dienos leidimų išduodama nustatytas skaičius, o norinčiųjų pažvejoti yra daugiau. „Kartais tenka mesti burtus, kas kurią dieną žvejos“, – atskleidžia verslininkas.
O štai Grenlandijoje, pasak M.Butkevičiaus, žuvų tiek, kad jas gaudyti atsibosta jau antrą dieną, tačiau tai atperka nuostabi gamta.
Vis dėlto užkietėjusiems žvejams kelionėse svarbiausia ne pamatyti įspūdingiausias šalies vietas, aplankyti kuo daugiau architektūros paminklų, o susigrumti su kuo didesnėmis žuvimis, patirti kuo daugiau adrenalino bandant perprasti, kur jos slepiasi, ir pajusti, kad laimikis užkibo.