"Veido" archyvas

1850 m. Motiejus Valančius tapo Žemaičių vyskupu

“Esu liaudies kunigas”, – taip kukliai save vadino Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas, liaudies švietėjas, mūsų tautos kovos prieš carizmo priespaudą lyderis, gimęs prieš 210 metų.

Kas pirmasis iš mūsų praeities veikėjų iškėlė idėją apie mūsų tautos politinio savarankiškumo, nepriklausomybės būtinumą? Tiksliai atsakyti į šį klausimą vargu ar galima, nes ir toji idėja kadaise XIX amžiuje kelis kartus keitė savo turinį: iki 1863 m. sukilimo ji buvo siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ar net su bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybe, vėliau, formuojantis naujai, valstiečių kilmės inteligentų kartai, unijos idėja buvo kategoriškai atmesta, į priekį iškeltas tautiškumas. Todėl tokių pionierių buvo ne vienas: istorikas Simonas Daukantas, 1863 m. sukilėlis Edvardas Jokūbas Daukša, Petras Kriaučiūnas, Marijampolės gimnazijos mokytojai ir kiti.

Tačiau niekas neabejoja, kad vienas žymiausių, svarbiausių tarp jų buvo Motiejus Valančius, nors jis nepriklausomybės klausimu, regis, ir nieko neparašė. Užtat turėdamas rašytojo talentą, politiko ir lyderio sugebėjimų, užimdamas aukštą padėtį savo meto visuomenėje, panaudodamas didžiulį savo moralinį autoritetą, padėjo tvirtus pagrindus ilgai ir sunkiai mūsų tautos kovai dėl laisvės. Todėl visai pelnytai Vaclovas Biržiška jį pavadino “centriniu visos mūsų XIX amžiaus istorijos asmeniu”.

Suklastoti gimimo metrikai

Priminsime, kad M.Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų kaime, dabartiniame Kretingos rajone, grafo A.Šuazelio-Gufje baudžiauninkų šeimoje. Todėl nemaža istorijos mįslė, kaip jo tėvams kilo noras leisti į mokslus visus tris savo sūnus, kaip jie sugebėjo tą padaryti? Žinoma tik viena svarbi detalė: dėl to reikėjo suklastoti jų gimimo metrikus, pavadinti juos kilmingais bajorais – kitaip į jokią aukštesnę nei parapijinė mokyklą jie nebūtų patekę. Kartu teko pakeisti ir pavardę iš Valančiaus į Volončevskį.

Vienas būsimojo vyskupo brolis tapo gydytoju, kitas – vienuoliu. Jis pats išėjo mokslus Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje, po to baigė kunigų seminariją Varniuose, studijavo Vilniaus vyriausioje seminarijoje – universiteto padalinyje. Čia išryškėjo ne tik dideli jo gabumai mokslams, bet ir darbštumas, veiklumas, čia, kaip spėjama, viešpatavusios romantiškos patriotizmo dvasios įtakoje susiformavo jo gyvenimo tikslas – atiduoti visas savo jėgas gimtojo krašto, jo žmonių gerovei kelti.

Baigęs mokslus teologijos kandidato laipsniu 1828 m. M.Valančius keletą metų dirbo Baltarusijoje, Mozyriuje, nuo 1834 metų – Kražių gimnazijos kapelionu, o 1840–1845 m. – dvasinės akademijos Vilniuje ir Peterburge profesoriumi. Dirbdamas susipažino su S.Daukantu ir užsikrėtė jo idėjomis kovoti dėl lietuvių teisių. Šiuos siekius įgyvendinti ėmė, kai 1845 m. tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi: rūpinosi, kad būsimieji kunigai mokėtų ne tik lenkų, bet ir vietos žmonių kalbą.

Aplinkybės taip susiklostė, kad ilgą laiką Žemaičių vyskupo sostas Varniuose buvo tuščias. Į jį pretendentų netrūko, bet vieni netiko Peterburgo valdžiai, kiti – popiežiaus kurijai. Tik 1850 m. abi šalys sutarė, kad Žemaičių vyskupu bus M.Valančius: Roma tikėjosi, kad šis išsilavinęs, energingas ir atsidavęs žmogus geriau už kokį grafą ar kunigaikštį gins persekiojamos Katalikų bažnyčios reikalus, o caras laukė, kad iš paprastų žmonių kilęs hierarchas bus jam paklusnesnis – ir gerokai apsiriko…

Mužikų vyskupas

Tuo metu Žemaičių vyskupija buvo milžiniška, apėmė didesniąją etnografinės Lietuvos dalį, joje tada gyveno per 836 tūkst. tikinčiųjų ir 700 kunigų, o pastoracinė veikla, ilgai nesant vyskupo, čia buvo apleista. Tad M.Valančius darbo ėmėsi itin energingai: reikalavo iš klebonų remontuoti apleistas bažnyčias, statyti naujas, prižiūrėjo, kad kunigai tinkamai eitų savo pareigas, uždraudė jiems lošti kortomis, medžioti. Dažnai lankė parapijas, suteikdamas sutvirtinimo sakramentą tūkstančiams vaikų.

Tačiau ne dėl to šio vyskupo pavardė aukso raidėmis įrašyta į mūsų tautos, jos kultūros istoriją. Jis savo pamokslą Varnių katedroje įžengimo į ją proga 1850 m. balandžio 9 d. pasakė žemaitiškai – ko niekada nebuvo. O pirmąjį savo ganytojišką laišką tikintiesiems pareikalavo paskelbti “tokiu liežuviu, kokį moka klausytojai”. Tai nebuvo atsitiktiniai, o gerai apgalvoti ir prasmingi žingsniai, jie reiškė visai naują Bažnyčios politiką, kurios M.Valančius atkakliai laikėsi per visus 25 savo vyskupavimo metus. Taip jis darė Bažnyčią labiau artimą paprastiems žmonėms, bet kartu ir daugiau lietuvišką – visai kitokią, nes iki tol ji buvo ir dvarininkų, valdžios atrama, ir polonizacijos įrankis.

Pavyzdžiui 1850 m. iš 30 Utenos dekanato kunigų, tik du skelbė Dievo žodį lietuviškai… Nors ir užkopęs į valdžios viršūnes, nors jo nuomonę vertino pats Rusijos caras, naujasis vyskupas, skirtingai nuo savo pirmtakų, neatsiribojo nuo paprastų žmonių, baudžiauninkų, todėl visada atsiliepdavo į jų prašymus ir skundus, užtardavo juos, tramdydamas, gėdindamas ponus, kurie savivaliavo, skriaudė juos. Dvarininkai dėl to, žinoma, labai pyko, vadino M.Valančių mužikų vyskupu, tačiau turėjo su juo skaitytis, nes ir formalus, ir neformalus jo autoritetas greitai išaugo.

Norėdamas įgyvendinti tokias radikalias permainas Bažnyčios gyvenime vyskupas pasirūpino, kad į kunigus eitų kuo daugiau valstiečių kilmės jaunuolių, kad jie Varnių kunigų seminarijoje gautų kuo geresnį išsilavinimą, čia susipažintų su lietuviška literatūra. Todėl seminarijos bibliotekoje vis gausėjo lietuviškų knygų, o Varniai tapo lietuviškos kultūros židiniu, kai kur pralenkiančiu net Vilnių. Čia telkėsi mūsų inteligentija, apsigyveno S.Daukantas, čia 1853 m. atsirado žinomo vilniškio spaustuvininko A.Zavadskio knygynas, iš kurio lietuviškos knygos plito po visą Žemaitiją ir už jos ribų.

Istorikai spėja, kad dar eidamas mokslus Vilniuje M.Valančius susipažino su literatūra apie girtavimo žalą, ne kartą galėjo tuo įsitikinti ir realybėje. Todėl tapęs Žemaičių vyskupu jis 1858 m. organizavo Blaivybės sąjūdį – tokį galingą ir vieningą, kad dvarininkai, valdžia, turėjusi iš degtinės pardavimo milžiniškas pajamas, nepajėgė jam pasipriešinti, net carui teko pritarti ir dėkoti vyskupui.

Kovos įkvėpėjas ir lyderis

M.Valančius buvo parengęs nemažai projektų švietimui gerinti: įkurti “mažąją seminariją” – vidurinę mokyklą Varniuose su 120 mokinių, įvesti lietuvių kalbos mokymą rusiškose pradžios mokyklose, veikiančiose Lietuvoje ir pan.

Tačiau 1863 m. sausį prasidėjęs sukilimas prieš caro valdžią ne tik suardė šiuos gražius planus, bet ir jį patį pastūmėjo į labai keblią padėtį. Idėja atsikratyti svetimos valdžios jam buvo nesvetima, tačiau būdamas realistas, įžvalgus žmogus, negalėjo tikėtis, kad sukilėliai tą valdžią įveiks. Todėl jam buvo aišku, kad Lietuvos laukia tik dar didesnės caro valdžios represijos, dar sunkesnė tautinė priespauda.

Taip ir įvyko, šimtai jaunų vyrų buvo sušaudyti ar pakarti, tūkstančiai išvaryti į tremtį Rusijoje, o gubernatorius reikalavo, kad M.Valančius nuramintų žmones, kviestų juos kapituliuoti. Jam teko laviruoti, bandyti gelbėti į valdžios nemalonę patekusius kunigus, o už tai buvo puolamas iš abiejų pusių: sukilėliai apšaukė jį išdaviku, gi gubernatorius grasino tremtimi į Kamčiatką ar net kartuvėmis. O 1864 m. liepė persikelti iš Varnių į Kauną – arčiau valdžios akių.

Tačiau neveltui žemaičiai garsėja savo atkaklumu ir tvirtybe: M.Valančius tęsė savo kultūrinę veiklą, nors jau ir kur kas sunkesnėmis, spaudos draudimo sąlygomis. Turbūt ne vienam iš mūsų kyla klausimas: kaip Lietuva, ne tik mažytė, bet ir nelabai raštinga, sugebėjo ryžtis tokiai kovai ir net ją laimėti, atsiginti nuo tų valdžios prievarta brukamų rusiškų rašmenų? Galbūt pirmiausia todėl, kad tos kovos priešaky buvo pats M.Valančius: jis teisingai įvertino gręsiantį pavojų, kad, kaip patys caro valdininkai žadėjo, “rusų raidės užbaigs tą, ką pradėjo rusų kardas”. Todėl pirmasis viešai pasmerkė spaudos draudimą ir parodė išeitį – “kelią į Prūsus”, organizuodamas nelegalios lietuviškos spaudos leidimą, gabenimą ir platinimą, 1867–1870 m. sukūręs pirmąją knygnešių organizaciją.

Pagrindinį vaidmenį joje vaidino jauni, ką tik seminariją baigę kunigai. Tačiau reikia pripažinti M.Valančiui sugebėjimą parinkti tokiam pavojingam darbui didelį būrį patikimų, atsidavusių idėjai jaunuolių. Aišku, išdavikų pasitaikydavo, buvo ir aukų, bet organizacija veikė, netrukus jų atsirado ir daugiau, įvairiose Lietuvos vietose. Todėl draudžiamų knygų leidyba ir platinimas pasiekė didžiulį mastą: per 40 spaudos draudimo metų iš Prūsų atkeliavo apie 5 mln. egzempliorių, tarp jų buvo ir slapyvardžiais pasirašytos paties M.Valančiaus politinės brošiūros, religiniai raštai, o svarbiausia – “Vaikų knygelė”, “Palangos Juzė”, “Paaugusių žmonių knygelė” ir kitos, kurios leidžiamos, skaitomos ir mūsų laikais. Caro valdžia dėjo milžiniškas pastangas, bet pajėgė sulaikyti vos 6 proc. draudžiamų spausdinių.

Nors vyskupas ir buvo puikus konspiratorius, vis dėlto valdžia suprato, koks jo vaidmuo šioje visos mūsų tautos kovoje, todėl ne kartą darė kratą jo namuose, tardė, gąsdino ir grasino. Tačiau nedrįso nei įkalinti, nei ištremti, nes tiesioginių įkalčių neturėjo, o svarbiausia – bijojo tuo sukelti masinius neramumus visame krašte. Tik pergalės šioje kovoje M.Valančius, deja, nesulaukė – mirė 1875 m.