1bionovus

Kodėl plačios koncerno “Icor” rankos priglaudė ne tik sostinės daugiabučių priežiūrą, šilumos tinklus, atliekų tvarkymą, bet ir visos Lietuvos biokuro tiekimą?

Nepriklausomybės pradžioje keturi teisės studentai, pradėję verslą nuo konsultacijų, po poros metų pabandė prekiauti dujų skaitikliais ir netruko atrasti stabilaus verslo paslapties: dirbdamas komunalinio ūkio sektoriuje pakilimo metais galbūt ir neaugsi drastiškai, tačiau sukti galvos dėl išlikimo ar rinkų svyravimų niekada neteks: gyventojai visada bus priversti mokėti. Tiek, kiek jiems pasakysi.
Taip susikūrė “Rubicon” koncernas, kuris vėliau, kaip tikėtina, bandydamas atsikratyti skandalų šleifo, persivadino į “Icor”, ir per du dešimtmečius Vilniuje apraizgė visą komunalinių paslaugų sektorių: su koncerno akcininkais susijusi šildymo įmonė „Vilniaus energija” vilniečiams tiekia šilumą, o biokurą jai gaminti perka iš koncerno įmonės „Bionovus”, „City Service” antrinės bendrovės prižiūri didžiąją dalį sostinės daugiabučių, o „Ecoservice” daugumoje šių daugiabučių surenka atliekas. Taip pamažu “Icor” grandinė apjuosė visas sritis, kuriose gyventojai įpareigoti mokėti.
„Jie įsitvirtinę visose srityse, kur Italijoje susiformavo mafija”, – kerta aršus “Icor” kritikas Seimo narys Kęstutis Masiulis.
„Argi šie verslininkai gali vadovauti „Vilniaus energijai”, kai turi įmones, kurios tiekia biokurą, renka šiukšles, prižiūri gyvenamuosius namus? Visas tinklas paimtas į vienas rankas”, – stebisi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys ir buvęs Vilniaus šilumos tinklų direktorius Bronius Cicėnas. Tarkime, juk jeigu šilumą tiekia ir daugiabutį prižiūri tie patys asmenys, jie nėra suinteresuoti taupyti šildymo, jo reguliuoti pagal oro temperatūrą lauke ir stengtis, kad gyventojai mokėtų mažiau.
Tačiau kontrolės institucijos, turinčios rūpintis vartotojų interesais, tokių klausimų sau nekelia. Kiek šiandien Vilniaus rinkos savo segmente užima “Icor” koncerno įmonės, niekas neskaičiuoja – tai nerūpi nei sostinės savivaldybei, nei konkurenciją turinčiai prižiūrėti Konkurencijos tarybai. Kodėl? Juk ir aklas mato, kad su “Icor” koncernu susijusios įmonės ne viename sektoriuje šiandien jau įtvirtinusios savo paslaugų monopolį arba sparčiai artėja jo link: „Vilniaus energija”, pagrindinė šilumos tiekėja vilniečiams, manoma, užima 85–90 proc. rinkos, kaip buvo skelbta spaudoje, Konkurencijos tarybos duomenimis, „City Service” dalis rinkoje dar 2008 m. siekė 30 proc. ir daugiau. O rinkos dalyviai skaičiuoja, kad 35–40 proc. rinkos turėtų būti atsiriekusi ir atliekų tvarkymo bendrovė „Ecoservice”.
Beje, išaugusi iš sostinės marškinėlių, dabar “Icor” nusitaikė ir į kitus miestus: sostinėje dominuojantis biokuro tiekėjas „Bionovus”, specialiųjų tarnybų duomenimis, visoje Lietuvoje apžiojęs 50,9 proc. rinkos kąsnį, kai artimiausias konkurentas turi tik 10 proc. rinkos.
Monopolijos visuomet priveda prie vieno – didesnių kainų vartotojams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nevyniodama žodžių į vatą kerta, kad taip nutiko ir šį kartą. Prezidentūra inicijavo įvairius šilumos ir komunalinio ūkio įstatymų pakeitimus, nukreiptus “Icor” susikurtam monopoliui išardyti. Pavyzdžiui, 2014 m. įsigalios įstatymo pataisos, kad atliekų tvarkytojai negali būti susiję su šilumos tiekėju ir su daugiabučių priežiūros bendrovėmis.
Tačiau kodėl apskritai leista susiformuoti šiam monopoliniam voratinkliui? Kaip tai atsiliepia paslaugų kainoms? Kiek mokėtume, jei monopolijos nebūtų? Atsakymai į šiuos klausimus – „Veido” tyrime.

Įsigiję daugiabučių priežiūros įmonę, konkurentų paslaugų atsisakė

Kontrolės institucijoms ramiai snaudžiant, o sostinės savivaldybei rodant prielankumą šiai verslo grupei, aukso gyslą atradęs koncernas ramiai sau tarpo daugiau nei dešimtmetį. Prie jo augimo ypač prisidėjo tai, kad viena koncerno ranka už mokesčių mokėtojų pinigus maitindavo kitą. CVPP duomenimis, nuo 2008 m. rugsėjo „Vilniaus energija” su “Icor” įmonėmis sudarė viešųjų pirkimų sutarčių, kurių vertė siekia 366,6 mln. Lt (78 proc. visų viešųjų pirkimų sutarčių vertės), o „Litesko” – 229,8 mln. Lt (92,2 proc. visos sumos).
Tai ne vienintelis įrodymas, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimančios koncerno įmonės, tikėtina, kenkia ir konkurencinei aplinkai, ir vartotojų interesams. Kitas atvejis, kai „Vilniaus energija” nusprendė nebepirkti šilumos iš nepriklausomo tiekėjo, – bendrovės „Grigiškės”. Dar vienas pavyzdys – situacija daugiabučių priežiūros ir atliekų tvarkymo versle. Šiandien „Icor” grupei priklauso apie 30 daugiabučių administravimo bendrovių Lietuvoje, o vien Vilniuje – devynios įmonės iš 29 veikiančių sostinėje. Ar realu tikėtis, kad tai neveikia nei konkurencinės aplinkos, nei kainų gyventojams?
„Kad ir kokie būtų atrankos kriterijai ką nors perkant, vis tiek nemenkos įtakos turi žmonės, kurie valdo pirkėjus. Iš savo patirties galiu pasakyti: kai 2008 m. pasikeitė „Antakalnio ūkio” savininkai (“Antakalnio ūkį” privatizavo „City Service”), sutartys su mūsų įmone buvo nutrauktos per mėnesį. Tai buvo stambus kontraktas”, – atskleidžia sostinės atliekų tvarkymo versle dirbančios įmonės “Švara visiems” direktorius Daugvydas Druskis.
O štai dar vienas apmąstymams peno suteikiantis faktas: „Švara visiems” neturi nė vienos sutarties su “Icor” priklausančiomis daugiabučių administravimo įmonėmis. Beje, “Icor’ atstovai į mūsų klausimą, ar daugiabučius prižiūrinčios įmonės turi kontraktų su kita įmone negu „Ecoservice”, nieko neatsakė.
„Apskritai nuo 2010 m. neteko matyti, kad kur nors būtų paskelbta informacija apie atliekų rinką Vilniaus mieste, jos dinamiką, kaip ji pasiskirsčiusi. O kodėl tokia informacija yra nematoma? Reikia užduoti ir tokį klausimą”, – atkreipia dėmesį D.Druskis.
O štai prieš metus įsteigtos daugiabučio namo Lazdynų g. Nr. 2A savininkų bendrijos pirmininkas Aleksas Jurčys pasakoja, kad nuo liepos bendrijai perėmus namo priežiūrą ir atsisakius administratoriaus (namą iki tol prižiūrėjo „Icor” grupei priklausantis „Lazdynų būstas”) pavyksta sutaupyti ir už šildymą, ir už daugiabučio priežiūrą. „Šilumos mazgą prižiūrinčios įmonės paprašėme, kad pareguliuotų temperatūrą pagal orus – tai lėmė atitinkamai mažesnį mokestį už šilumos suvartojimą. Kai mus aptarnavo „Lazdynų būstas”, jie mažai į tai kreipdavo dėmesio – nustatydavo pastovią temperatūrą ir nepaisydavo, ar lauke šilčiau, ar šalčiau”, – prisimena A.Jurčys.
Apklausęs šalia esančio lygiai tokio pat namo, kurį aptarnauja „Lazdynų būstas”, gyventojus vyras išsiaiškino, kad sausio mėnesį jų name už dviejų kambarių 52 kv. m buto šildymą gyventojai mokėjo 357 Lt, už kitas paslaugas – 31 Lt, o kito namo kaimynai – atitinkamai 411 ir 50 Lt.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.