Ūkininko profilis. Iš Dotnuvoje gyvenusios septynių vaikų šeimos kilęs šiltnaminių gėlių augintojas Algimantas Žemaitis yra antros, o gal ir trečios gėlininkų kartos atstovas – gėles augino ir jo tėvas. Bet agronomiją studijavęs Algimantas sako, kad polinkį ir meilę augalams jis paveldėjo iš močiutės Aleksandros. Gėlininkas į savo verslą įtraukė ir žmoną Vitaliją bei penkis vaikus: dukras Vaidą ir Aušrą (iš pirmos santuokos) bei sūnus Eimantą, Evaldą ir Rūtenį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Savaitraštis „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais tęsia rašinių ciklą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams atskleisti. Šį kartą pasakojame apie Alytaus rajone, Punios kaime, didžiausią Lietuvoje šiltnaminės gėlininkystės ūkį sukūrusį Algimantą Žemaitį.

Per 24-erius veiklos metus gėlininkystės ūkio savininkas pelnė aplinkinių pripažinimą, įsitvirtino rinkoje ir tapo didžiausiu šiltnamyje auginamų vazoninių gėlių tiekėju Lietuvoje. Nuoseklumu, racionalumu ir ilgalaike patirtimi pasižymintį gėlininką daugelis apibūdina kaip šiltnamininko idealą.

A.Žemaitis prisimena senovišką ir labai gausų močiutės gėlių darželį. „Kai kurie dalykai mūsų atmintin ir širdin įsirašo dar vaikystėje, taigi, matyt, ir man panašiai nutiko“, – svarsto gėlininkas. Studijų metais jis senelės gėlynui pats parūpindavo įvairių augalų.

Ieškodamas, kur parduoti pirmaisiais savo aktyvaus ūkininkavimo metais užaugintus žiedus, Algimantas gabendavo juos į Sankt Peterburgą, Rygą. Kol atsitiktinai Alytuje pamatė skelbimą apie Punioje parduodamą namą. Pasiskolinęs pinigų, jį nusipirko, o 1979-aisiais šalia jau sodino pirmuosius tulpių svogūnėlius. Šiandien ne vieną sėkmingos gėlininkystės dešimtmetį skaičiuojantis pašnekovas tikina, kad jei turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžios, matyt, eitų tuo pat keliu.

Punios gyventojai šiltnamių gėlynų savininką apibūdina kaip itin ramų, sukalbamą, reiklų sau ir kitiems žmogų. Ne tik už šeimos narius, bet ir už 60 samdomų darbuotojų atsakomybę jaučiantis A.Žemaitis kasdien darbus gėlių ūkyje baigia su tamsa – apie 23 valandą. „Reikia gėlynus apeiti, apžiūrėti, tačiau negaliu skųstis – tai mano pomėgis“, – net ir po 30 metų įvairiausių augalų auginimo pripažįsta gėlių milijonieriumi vietinių pakrikštytas ūkininkas.

Jo ūkis – per 200 rūšių vazoninių augalų 30 tūkst. kvadratinių metrų besitęsiančiuose moderniuose šiltnamiuose. Vasarą juose karaliauja petunijos, pelargonijos, surfinijos, begonijos, portulakos, sprigės, gvazdikai, žiemą auginamos puansetijos, raktažolės, hiacintai, ciklamenai, narcizai, tulpės, o rudenį – chrizantemos.

Dar ne taip seniai 1,5 ha šiltnamiuose tarpo rožės, tačiau jau treti metai, kai jų vietą užėmę agurkai. „Atlaikyti iš Nyderlandų įvežamų skintų rožių konkurenciją per sunku“, – pripažįsta A.Žemaitis.

Kasmet su žmona jie apsvarsto kiekvienos augalų rūšies likimą savo ūkyje. Nors per metus prancūziškuose (dengtuose specialia plėvele) ir olandiškuose (stikliniuose) šiltnamiuose užauginama vazoninių augalų, vertų beveik 1,6 mln. eurų, išsiversti be paskolų nepavyksta. „Tai į kelią, tai į kitą infrastruktūrą tenka investuoti, o jei kriziniai metai ar žiema labai šalta – be nuostolių neapsieiname“, – pasakoja didžiausias šiltnaminių gėlių augintojas Lietuvoje.

Nors šėlstanti gamtos stichija gėlininko derliui žalos nepridaro, naujų sprendimų tenka ieškoti nuolat. Vazoninėms gėlėms auginti ūkininko šiltnamiuose įrengta moderni stelažinė sistema, o klimato kontrolę, tręšimą, šilumą valdo kompiuterizuota įranga.

A.Žemaitis ne kartą yra dalyvavęs europinėje programoje, gavęs paramą ūkiui modernizuoti, plėsti, naujoms technologijoms diegti, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos gėlininkų, priešingai nei daržovių augintojams, jokios valstybės dotacijos nepriklauso.

Geriausi verslo sprendimai A.Žemaičiui kyla vaikštant nuo vienų gėlių žiedų prie kitų ir imantis žemės ūko darbų. „Tokiomis valandomis jį sunkiai prakalbinsi“, – prasitaria 28 metus su Algimantu gyvenanti žmona.

Gėlių pardavimu užsiimanti V.Žemaitienė atskleidžia, kad labiausiai vazoninės gėlės vertinamos Lietuvoje, tačiau tokias gėles jie dar eksportuoja į Latviją ir Estiją. Žemaičiai atlaiko Nyderlandų ir Lenkijos gėlininkų konkurenciją, mat jų ūkyje auginamos tik vazoninės gėlės, o didžiausia konkurencija būna dėl skintų žiedų – rožių, bijūnų. Gėlininkų šeima džiaugiasi, kad lietuviams būdingas įgimtas noras puošti namų ir biurų aplinką, jie nepamiršta prižiūrėti artimųjų kapų, taip pat vazoninėmis gėlėmis dažnai puošiami miesteliai, pakelės.

Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, A.Žemaitis mini 1991-uosius, kai dabartiniuose laukuose plytėjo neįžengiami brūzgynai: „Neturėjome nei vandens, nei elektros.“

Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas Antanas Šležas juokauja, kad iš pradžių Žemaičių žemėje gyveno tik pelė ir varlė, o šiandien jų ūkis tapo pavyzdinis. „Tai, kaip šie žmonės tvarko aplinką ir kiek skirtingų rūšių augalų geba kasmet parduoti, turėtų tapti užkrečiamu pavyzdžiu daugeliui mūsų šalies augintojų“, – neabejoja A.Šležas.

„Veido“ paklaustas apie ūkio plėtrą, A.Žemaitis tik šypteli, kad jam su žmona ir 3,5 ha gana: „Tai mūsų ūkio riba. Plėtra rūpinsis jau mūsų vaikai.“ Jis džiaugiasi, kad vaikai, išmėginę laimę užsieniuose, apsisprendė kurti gyvenimą Lietuvoje, o savo ateitį regi būtent tėvų ūkyje.

Kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti gėlininkams, A.Žemaitis nurodo darbo jėgos trūkumą: „Esu surizikavęs ir įdarbinęs žmogų, atsiųstą Darbo biržos, bet šis kontingentas nori tik pinigų, o ne dirbti. Kvalifikuoti specialistai dirbti Lietuvos gėlių ūkiuose nelinkę, o veiklos čia tikrai daug: tai rankų darbui viena imliausių sričių.“

„Rasti tinkamų ūkio darbininkų ir ateityje nebus lengva. Tai išliks viena rimčiausių smulkiojo verslo problemų. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Danijoje, Anglijoje ar Norvegijoje lyja keptais balandžiais. Žmonės vertina vien gautą uždarbį, pamiršdami įskaičiuoti būsto nuomą, maisto kainas, o kur dar mūsų darbo sezoniškumo specifika“, – pabrėžia šiltnaminių gėlių augintojas Rimas Olisevičius. Jo, kaip ir A.Žemaičio, veikla prasidėjo ne nuo gėlių, o nuo agurkų. Tik po kelerių metų jo bičiulis nusprendęs, kad yra lengvesnių būdų uždirbti pinigų, suprask – auginant gėles.

Dar tėvų namuose gražiausius gėlių žiedus puoselėjusį A.Žemaitį daugelis „Veido“ pašnekovų apibūdina kaip šiltnaminių gėlių augintojų idealą. „Šis žmogus žino, ką daro, jis nėra savo pirkėjų apvylęs. Tai šiltnamininko idealas. Jam būdingas nuoseklumas, ilgalaikis įdirbis ir racionalus mąstymas“, – pasakoja bendrovės „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienius.

Jo manymu, kai žmogus žino savo gyvenimo kryptį ir nestokoja noro, pasiekti galima labai daug. A.Žemaitis su savo gėlininkystės ūkiu – geriausias pavyzdys. „Vakarų Europoje tokių ūkininkų šeimų, kaip Žemaičiai ar Olisevičiai, kuriose verslumo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, matome keliskart daugiau, bet ir Lietuvoje galima jaunimą sudominti ir patraukti“, – neabejoja daugelį metų su A.Žemaičiu bendraujantis M.Pupienius. Gėlininko ūkis yra Lietuvos šiltnamių asociacijos ir žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“, o pats ūkininkas – Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ narys.

„Šiuo metu Lietuvoje šiltnamine gėlininkyste verčiasi apie 10 stambių ir per tūkstantį smulkiųjų vazoninių ir skinamų gėlių augintojų“, – pasakoja Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Pasak jo, daugelis jų yra mėgėjai entuziastai, tad ir uždirba skirtingai. „Kiekvienas ūkininkas savo veiklą vertina kitaip. Vieni tikina nieko neuždirbantys, bet važinėja brangiais visureigiais, o kiti važinėja troleibusais ir jiems atrodo, kad oriai gyvena, todėl tai – savivertės klausimas“, – mano „Veido“ pašnekovas.

Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų matyti, kad pernai gėlininkai daugiausiai gėlių eksportavo į Rusiją (62,1 mln. Eur), Kazachstaną (765 tūkst.), Latviją (287 tūkst.), Baltarusiją (22 tūkst.), o daugiausiai importavo iš Nyderlandų (57,6 mln.), Vokietijos (4,1 mln.), Latvijos (328 tūkst.) ir Lenkijos (70 tūkst. Eur).

Šiltnaminių žiedų augintojų produkcija – itin trapi. Šis verslas reikalingas rankų darbo, nuolatinės augalų priežiūros, apsaugos nuo kenkėjų – kokia gėlė apgraužtais lapais? Tam gėlininkai skiria visą laisvą laiką. Dažnas jų savo darbą prilygina kūdikio auginimui. „Nepamiršk geros žemės, vandens, šilumos, tinkamų trąšų, nes jei tik kas ne taip – lapai ir žiedai tuoj nusvirs. Didžiausias mūsų rūpestis, kad gėlės būtų gražios ir gerai perkamos“, – apibendrina V.Žemaitienė.

Bent jau artimiausiu metu šiam gėlininkystės ūkiui rimta konkurencija negresia, nes, kaip aiškina ilgametę darbo patirtį turintis klaipėdietis floristas Sigitas Kaminskas, lietuviai smarkiai aptingę: „Daugelį gėlių, kurias šiandien tenka įsivežti iš Lenkijos ar Nyderlandų, galėtume auginti patys. Dabar už bijūno žiedą turguje mokame 0,7, už olandišką – 0,4 euro, o kur dar transportavimo išlaidos. Tas pats ir su vazoniniais augalais.“

Lietuvos gėlių importas ir eksportas 2014 m. (tūkst. Eur)

Valstybė   Eksportas  Importas

Baltarusija           22                    –

Kinija                –                     1

Čekija     –                     0,3

Vokietija  2                     4141

Estija                175                   –

Ispanija   –                     12,8

Suomija    –                     18,1

Italija               –                     8

Kazachstanas          765        –

Latvija    287                   328

Malta                 –                     10

Nyderlandai           –                     57 601

Lenkija    –                     70

Rusija     62 100     –

JAV                   0,2                   –

Iš viso    63 351     62 190

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2014 m.

Algimanto Žemaičio dosjė

Amžius: 61 metai.

Išsilavinimas: agronomas.

Alma mater: Kauno I.Mičiurino ūkis-technikumas (dabar – Kauno kolegija).

Sritis: gėlininkystė.

Turima žemė: 3,5 ha, bendras šiltnamių plotas – 35 tūkst. kv. m.

Sukurta darbo vietų: 60.