Tiek už, tiek prieš konservatorius bei valstiečius liaudininkus agituos jų pačių darbai, nes jie ir dabar savivaldybėse turi nemažą dalį valdžios.

Nors ženkli dalis savivaldybių paneigia Lietuvos didžiojoje politikoje įsigaliojusią švytuoklės aksiomą – tie patys merai postuose išsilaiko net po keliolika metų, vis dėlto į rinkimus valdantiesiems eiti sunkiausia, nes tenka aiškintis, kodėl netesėti ankstesni pažadai. O Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, dabar savivaldybėse turintiems daugiausiai mandatų tarp visų partijų – net 350 ir siekiantiems išlaikyti šias pozicijas, šįsyk dvigubai sunkiau, nes jie įeina ir į Seimo valdančiąją koaliciją, tad negali pasiteisinti prasta įstatymų baze, o partijos reitingai nacionaliniu mastu gerokai žnektelėję žemyn.

Valstiečių liaudininkų sąjunga mandatų savivaldybėse neturi nė pusės tiek, kiek turi konservatoriai, bet įsitvirtinusi kai kuriose kaimiškosiose savivaldybėse ir tikina, kad ten, kur jų merai (o jų septyni), nereikia nė agituoti – rinkėjai balsuos už valstietišką ūkišką partiją. Priminsime, kad valstiečiai liaudininkai dėl valdžios varžosi 49-iose savivaldybėse, tikisi būti populiariausių partijų trejetuke ir šaiposi iš keleriopai menkesnių sociologinių prognozių.

O dar vieną šiame “Veido” rašinių apie partijų programas savivaldybių rinkimams ciklo rašinyje apžvelgiamą – Krikščionių partiją galima apibūdinti kaip įžūloką rinkimų debiutantę. Išsamesnei ir konkretesnei programai parašyti ji laiko negaišo, idėjų ir jų įgyvendinimo būdų ieškoti nesiėmė, tačiau kandidatus kelia net 40-yje iš 60-ies savivaldybių, kas, kai kurių “biednesnių” partijų lyderių teigimu, terodo, kad tai turtinga partija. Rinkimų debiutantai užsimoję laimėti 90–100 mandatų. Pagal dabartinius partijos reitingus kol kas tai atrodo labiau savęs drąsinimas ar konkurentų gąsdinimas nei realybė.

Tad kokiais įsipareigojimais rinkėjams grįstas šių partijų optimizmas sužibėti kovoje dėl savivaldybių mandatų?

Ką žada konservatoriai?

Suteikime galią seniūnams. Grąžinkime pinigus seniūnams. Kaimo vietovėse jie turi būti renkami tiesiogiai. Steigsime bendruomenių savivaldos fondą. Bus steigiami bendruomenių savisaugos fondai. Gyvenamųjų rajonų gyvybingumą ir saugumą užtikrins žmonių srautai, kuriuos lems mažos kaimynystės parduotuvėlės ir kavinukės. Per ateinančius ketverius metus renovuosime visas mokyklas ir vaikų darželius. Įgyvendinsime programą “Klasėje – ne daugiau kaip 24 vaikai”. Remsime ir plėtosime bibliotekų veiklą mieste ir kaime. Atsibodo eilės poliklinikoje – balsuok už mus. Baigsis nomenklatūrinis upelių ir ežerų, gražiausių pakrančių privatizavimas. Savivaldybės turės užtikrinti pigiausią šilumos tiekimą, ypač nustatyti teisingą šilumos kainą. Turime sudaryti verslui vienodas, skaidrias ir teisingas sąlygas. Laikas grąžinti į savivaldybes paprasčiausią padorumą ir tikrajai savivaldai tarnaujantį idealizmą bei iniciatyvą.

Pripažinkime, visai neblogi siūlymai. Visa problema, kad jie – iš konservatorių ir krikščionių demokratų 2007 m. savivaldos rinkimų programos. Galima teisintis, kad niekas anuomet neprognozavo pasaulinės ekonomikos krizės, be to, programą įmanoma įgyvendinti, jei turi daugumą. Tačiau kas trukdė konservatoriams įgyvendinti nuostatą dėl padorumo ir idealizmo savivaldoje? Ar jos praktinė išraiška – tuomet konservatorių mero sostinėje Viliaus Navicko auksinė mintis, kad saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus? Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna skaityti pažadus apie visas renovuotas mokyklas ir darželius, bibliotekų kaime plėtrą ar “teisingas” šildymo kainas. Tiesa, šįsyk iš programos išmesti 2007 m. dokumente buvę nusiskundimai, kad centrinė valdžia stabdo geras idėjas, nes dabar konservatoriai ir yra toji centrinė valdžia.

Naujoje programoje vėl jojama ant to paties arkliuko – bendruomenių įtraukimo į vietos savivaldą, daugiau teisių suteikimo seniūnijoms, šiek tiek perfrazuoti ankstesni siūlymai savomis lėšomis pagražinti aplinką. Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius žada ypatingą dėmesį skirti savivaldybių kontroliuojamam šilumos ūkiui sutvarkyti, kuo sparčiau atsisakant rusiškų dujų ir pereinant prie vietinių atsinaujinančių žaliavų naudojimo, kas ne tik didintų energetinę nepriklausomybę, bet ir užtikrintų mažesnes šildymo kainas, sukurtų naujų darbo vietų.

Konservatoriai dievažijasi “renovuoti visus viešosios paskirties pastatus”, “visomis pastangomis skatinti daugiabučių ir privačių namų renovaciją”. “Tačiau jei valdančioji koalicija daugiau nei dvejus metus vėžlio žingsniu vykdo gyvenamųjų namų renovaciją, ar laimėję savivaldybių rinkimus stručio greičiu įvykdys šį pažadą? Juolab kad šiems tikslams įgyvendinti nėra nė vieno konkretaus pasiūlymo”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto lektorė dr. Erstida Ulvidienė.

Ekonomistė kritikuoja, kad konservatorių siekiai, nors ir puikūs, bet deklaratyvūs, tikslų daug, tad nebeaišku, kurie pagrindiniai. Naiviai skamba “apie žinomas negeroves įsipareigojame pranešti visuomenei ir teisėsaugai”, kai reikia ne tik pranešti, bet ir pasiūlyti konkrečių prevencinių priemonių, kurios neleistų savivaldybėse vešėti minėtoms negerovėms.

Tiesa, atskirų savivaldybių programos, kaip ir pridera, kur kas konkretesnės. “Pavyzdžiui, Šiaulių programoje vadovaujamasi pagrindine partijos programa, bet darbai detalizuojami iki pat mažiausių, pavyzdžiui, vandentiekio įvedimo kapinėse. Tokie detalizuoti planai rodo atsakomybę rinkėjų atžvilgiu, ką konkrečiai partija įsipareigotų laimėjusi rinkimus”, – atkreipia dėmesį Pilietinės visuomenės instituto projektų koordinatorė politologė Ieva Petronytė.

Nepaisant trūkumų, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjo doc. dr. Vainiaus Smalskio nuomone, konservatorių programa – moderni ir sukurta vakarietiškais principais, joje atsispindi tokios viešojo valdymo modernizavimo tendencijos, kaip el. valdžios plėtra savivaldybėse, savivaldybės ir piliečių bendruomenių bendradarbiavimas, seniūnijų galių stiprinimas ir kt. Programoje išsitenka ir Katalikų bažnyčios socialinio mokymo principai.

Ar valstiečiai liaudininkai vaikosi nepartinių mados

“Lietuvoje socdemai – dešinieji, konservatoriai – kairieji, o mes patys sau, pagal interesus – valstietiški, ūkiški”, – savo ideologines pozicijas dėsto Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jų partijos pranašumas kaimiškose savivaldybėse – ir tas, kad reta partija pabrėžia padėtį kaime.

Tačiau R.Karbauskis neslepia apmaudo, kad po 2007-ųjų rinkimų, nors partijakai kuriose savivaldybėse buvo tarp lyderių, vis tiek liko opozicijoje, nes kiti susivienijo prieš ją į koalicijas. “Pažiūrėkite, kas darosi – savivaldybėse konkursus laimi vis tos pačios bendrovės, ir dar susijusios su kuo nors iš valdžios. Mes taip nedarome, nesame turėję jokios bylos dėl korupcijos”, – kodėl kitos partijos vienijasi prieš valstiečius liaudininkus, savo versiją dėsto partijos lyderis.

Valstiečiai liaudininkai savo programoje iš tiesų siūlo nemažai vertingų dalykų. Tiesa, pasak R.Karbauskio, padėtis savivaldybėse skirtinga, todėl kiekvienai parengta po atskirą programą, o bendroji, kaip joje rašoma, “gali būti įgyvendinta tiek valstybės, tiek ir savivaldos institucijų lygmenyje”. Tą bene labiausiai ir kritikavo “Veido” ekspertai.

Politologą Vaidą Morkevičių nustebino, kad programa vadinama pagalbiniu dokumentu partijos nariams. “Kaip partijos programa gali būti pagalbinis dokumentas? Tai turėtų būti įpareigojantis dokumentas. Vadinasi, neaišku, ar jis bus įgyvendinamas”, – įsitikinęs politologas.

Aptariamoje programoje painiojamos vietinės valdžios ir centrinės valdžios funkcijos bei galios ekonomikos srityje. “Susidaro įspūdis, kad laimėjusi daugumą savivaldybių rinkimuose ši partija sugebės savo galiomis paveikti centrinę valdžią ir įves progresinį pajamų mokestį, padidins minimalų atlyginimą bei įgyvendins kitus uždavinius, aiškiai viršijančius savivaldybių kompetenciją”, – kritikuoja E.Ulvidienė.

Ekonomistė valstiečių liaudininkų programoje rado ir nemažai konkrečių rimtų siūlymų, pavyzdžiui, dėl naujų darbo vietų kūrimo per šiuolaikinius biomasės energetikos projektus ir pan. O politologė I.Petronytė giria valstiečius liaudininkus, kad jie pateikia mechanizmus, kaip bus siekiama tikslų (atliekų rūšiavimas, saulės kolektoriai, ekologiški produktai mokyklose ir kt.), jei kas siūloma, iš karto ieškoma, kur rasti tam lėšų.

Vis dėlto valstiečių liaudininkų lyderio R.Karbauskio samprotavimai, kad bendra programa per vietos rinkimus neįmanoma, politologės I.Petronytės manymu, šiek tiek kvepia pasidavimu nepriklausomų kandidatų madai. “Galima pamanyti, kad partija neturi bendrų principų, kuriais remdamasi imasi konkrečių darbų. Arba štai valstiečių liaudininkų Tauragės skyriaus vadovas partijos tinklalapyje pareiškė esąs prieš politinių partijų kišimąsi į bendruomenių gyvenimą. Bendruomenės savarankiškumas iš apačios – gerai, bet galima įtarti, kad tezės prieš partijų kišimąsi – mados ir populiarumo vaikymasis, nes ir partijų nariai yra bendruomenės dalis ir negali būti nuo jos atskirti”, – pabrėžia I.Petronytė.

Krikščionys nori reikalauti, o ne daryti

Rinkimuose debiutuojanti Krikščionių partija, nors tikina puoselėjanti ambicingus planus 25-iose savivaldybėse turėti savo frakcijas, vis dėlto dar patenka į kitą politinio svorio kategoriją nei konservatoriai ar valstiečiai liaudininkai.

Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius žada keisti situaciją, kad vietos valdžia, kaip yra dabar, nebūtų stipriai veikiama pavienių verslo grupių, kad nebūtų neskaidriai naudojamos lėšos, o Vilnius nebūtų pavienių politikų ambicijų objektas – tarnautų visiems vilniečiams ir taptų Šiaurės Europos regiono ekonomikos, kultūros bei politikos centru.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip krikščionys to pasiektų, nes jų programa – vos dvylika sakinių, prasidedančių skambiais žodžiais “kurti, mažinti, remti, reikalauti, vertinti, išsaugoti…”

Politologei I.Petronytė pasirodė keista, kad krikščionys pabrėžtinai rašo “reikalauti”. Klausimas – kieno? Juk programoje rašoma, ką darys partijos nariai, išrinkti į vietos tarybą, tad toks žodynas visai netinkamas. Politologė bandė partijos tinklalapyje ieškoti kandidatų konkrečių komentarų, kaip jie ketina įgyvendinti partijos pažadus rinkėjams, tačiau bergždžiai. “Kyla įtarimas, kad bandoma eiti į vietos valdžią remiantis asmenybėmis, tačiau visiškai neaišku, kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti partijos idėjas”, – tvirtina I.Petronytė.

Dešinesnieji špaguojasi tarpusavyje

Beje, ši ekspertė akreipia dėmesį, kad konservatorių ir valstiečių liaudininkų programose – kelios besikartojančios temos: visuomenės įtraukimas į savivaldybių darbą, el. entuziazmas, energetinės alternatyvos. “Tai gali būti būsimų koalicijų sąlyčio taškai”, – teigia politologė. Tačiau dabar valstiečiai liaudininkai kratosi bet kokios ideologinės giminystės su kitomis partijomis ir save apibūdina kaip ūkininkus valdžioje, tuo atkartodami nepartinių judėjimų kandidatų šūkius.

Krikščionių partijos lyderis G.Vagnorius linkęs atsižadėti ideologiškai giminingų konservatorių: “Pirmiausia bendradarbiautume su centro dešiniosiomis partijomis, taip pat su socialdemokratais, kurie šiandien kartais stipriau atstovauja vakarietiškai orientacijai nei Tėvynės sąjunga.”

Tėvynės sąjungai, anot konservatoriaus Pauliaus Saudargo, dūrį peiliu į nugarą įsmeigė net koalicijos partneriai Liberalų sąjūdis: rinkimų šūkyje jie prisistato esantys sveiko proto dešinieji. Suprask, tradiciškai dešiniaisiais laikomi konservatoriai – nesveiko proto. Šie neliko skolingi atkirsdami, kad psichiatrijos ligoninėje taip pat visi manosi esantys sveiko proto.

Kol giminingos partijos niaujasi tarpusavyje ar bando būti panašios į nepartinius judėjimus, iš pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvaujančių kiek daugiau nei pusės tūkstančio nepartiniais ar nepriklausomais save vadinančių kandidatų beveik 400 tapo “priklausomi”, t.y. susibūrė į koalicijas, o 200 “nepartinių nepriklausomųjų” jau anksčiau yra dalyvavę rinkimuose kaip įvairių partijų kandidatai.

Rinkėjams tikrai prireiks nemažai blaivaus proto atsirinkti, kas yra kas.