Vienos kurios nors visuomenės grupės ir jos interesų iškėlimas virš kitų anksčiau ar vėliau gimdo sudėtingus kataklizmus.

Viena sunkiausių mokytojo darbo sudedamųjų dalių – kelis kartus per savaitę, ir taip metų metais, kartoti tuos pačius dalykus, spręsti tuos pačius (tegul ir vos vos modifikuotus) uždavinius ar analizuoti situacijas, kurios nors ir atrodo labai skirtingos, tačiau jų vidinė struktūra kinta labai menkai.
Lietuvos ekonominių diskusijų erdvėje tokia įstrigusi, nuolat viena ar kita forma tiesiogiai formuluojama ar užmaskuotai egzaminuojama problema yra klausimas, kas yra tie, kurie kuria gėrybes. Anądien toks filosofas, prisistatantis „lyderystės guru”, Mindaugas Kulbis samprotavo apie „kuriantį darbštumą”, kuriam (kas ginčijasi?) turi būti suteiktas visokeriopas prioritetas. Bet va tuoj sužinome, kas, pasak filosofo, yra tas kuriantis darbštumas, – ogi verslas.
Na, verslas tikrai yra kuriantis darbštumas, bet kuriantis darbštumas yra ir motinystė, ir politiko realizuotos idėjos, ir universiteto filosofo rišlus tekstas… O kuriantis darbštumas yra tik kuriantis darbštumas, bet ne kokia prigimtinė verslo dimensija. Verslas bet kokioje teorinių matavimų sistemoje siejamas ne su darbštumu, o su rizikos valdymu, sėkmingu ar ne gebėjimu gauti daugiau, nei investavai. Moderniame pasaulyje tai gali būti tiesiog spekuliacinės operacijos, kurios kalba ne apie darbštumo, o apie sėkmės ir galbūt gebėjimo manipuliuoti perteklių. Pastaroji finansų krizė JAV neabejotinai yra ir tokio verslo (sudėtingų išvestinių finansų priemonių, visokių antrarūšių būsto paskolų, kredito nevykdymo apsikeitimo sandorių ir pan. kūrimas bei platinimas) pagimdytų prieštaravimų tragedija.
Kita vertus, toks vienos grupės interesų iškėlimas visada tiesiogiai ar užslėpta forma apima ir ideologinį aspektą, taip bandant pateisinti atstovaujamos grupės politines ar ekonomines privilegijas. Gerai prisimename, kad Sovietų Sąjungoje tokia grupe buvo paskelbta darbininkų klasė, pažangos „hegemonas”. Tad darbininko alga itin dažnai viršydavo inžinieriaus atlygį, o ir galimybė prisiliesti prie anos sistemos galios šaltinio, tai yra tapti vienintelės tuometinės partijos nariu, buvo nepalyginti didesnė nei visokių inteligentų, kurie užsiėmė, kaip tada sakyta, „negamybine veikla”.
Beje, atkreipkite dėmesį, kaip paradoksaliai mūsų moderni viešoji sąmonė net jaunųjų jos atstovų lūpomis ir vėl paprastai viešajame sektoriuje dirbantiems mokytojams, gydytojams ar bibliotekininkams ne tik panaikina kūrybiško darbštumo savybę, bet tiesiog pateikia juos kaip verslo (anuomet darbininkų….) išlaikytinius. Tad dažnokai logika būna panašiai tokia: viešasis sektorius yra negamybinis sektorius, jis nekuria produkto ir yra tarsi kažkokia dosni ano kuriančio verslo dovana, jo suteikta galimybė mokyti, gydyti, saugoti ar užsiimti politika; tačiau jei tai dovana, tai ir jos apimtis tiesiogiai priklauso nuo dovanojančiojo galių duoti, tad pablogėjus situacijai visų pirma turi būti mažinamas dovanų kiekis.
„Dovanos” samprata irgi ganėtinai eklektiška. Gana aiškiai duodama suprasti, kad dovanas gauna ne tik tie, kuriems mokamos socialinės išmokos, bet ir, pavyzdžiui, socialinio draudimo įmokas mokėję bedarbiai ar net viešojo sektoriaus (švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės valdymo, teisėsaugos ir pan.) darbuotojai. Na, o tarp davėjų matome tokių geradarių, kurių indėlis gerokai mažesnis nei gauta nauda. Prisiminkime, pavyzdžiui, iki pat 2009 m. apskritai jokių įmokų „Sodrai” nemokėjusius Gariūnų veikėjus, kurių mokestis už verslo liudijimą siekė vos kelis šimtus per metus, nors kiekvieno jų vaiko išlaikymas mokykloje kainavo apie 6 tūkst. Lt.
Ir tada vėl grįžtame prie elementarios ekonomikos teorijos. Didžioji viešojo sektoriaus dalis kuria realią pridedamąją vertę, “gamindama” darbo jėgą (švietimas, sveikatos apsauga, kultūra) ar institucinę valstybės egzistavimo aplinką (“biurokratai”, politikai ir pan.). Šiokia tokia susitarta loginė išimtis yra vadinamoji kova su blogybėmis (teisėjų, policininkų, inspektorių ir pan. darbas). Vis dėlto ir jis pagal analogiją galėtų būti prilygintas, pavyzdžiui, privačių draudimo bendrovių kuriamai pridėtinei vertei.
Vienintelis skirtumas tarp darbo viešajame ir privačiame sektoriuje – tai darbdavys. Viešojo sektoriaus darbuotojų darbdavys – valstybė. Vertę ir produktą kuria tiek privačioje grožio „krautuvėlėje” ties kokios gražuolės krūtimis palinkęs chirurgas, tiek valstybinėje ligoninėje širdį operuojantis jo kolega. Ir juokinga klausytis, kad verslo „darbštuoliai” tam valstybiniam chirurgui iš geros širdies duonutės ant stalo padeda ir leidžia operacinėje „pažaisti”, nes esą jis ilgai mokėsi.
Priežastis, kodėl tokiose labai daug kvalifikuoto darbo reikalaujančiose srityse, kaip sveikatos apsauga, švietimas, mokslo tyrimai ir pan., vyrauja viešasis sektorius, labai paprasta. Tiesiog dauguma žmonių, jei reikėtų šių paslaugų kainą mokėti patiems, jų tiesiog neįpirktų. Beje, viešosios paslaugos visada nuvertinamos, nes privačiame sektoriuje pridedamoji vertė iš esmės sudaryta iš darbo užmokesčio ir pelno, o viešajame sektoriuje – tik iš darbo užmokesčio.
Suvokdama realią ekonominę logiką, visuomenė turi galimybę rinktis alternatyvą. Pavyzdžiui, vaikus galima leisti į privačias mokyklas. Beje, neseniai būtent taip ir siūlė elgtis viena vadinamojo Laisvosios rinkos instituto eksperčių, motyvuodama tuo, kad tada labai padidės mokytojų algos, nes dabar jos privačiose mokyklose didesnės nei valstybinėse.
Na, kelias realus, bet tada vieni vaiko metai mokykloje kainuos ne apie 6 tūkst. Lt, kaip dabar, o mažiausiai dvigubai brangiau. Ir tada pagalvokime, kokio efektyvumo turi būti Lietuvos privatus sektorius ir kokias algas jis privalėtų mokėti, kad jo darbuotojai galėtų leisti savo vaikus į mokyklą. Beje, jis privalėtų tai daryti, antraip neturėtų darbo jėgos. Ir, beje, mokesčių apimtis nesumažėtų, nes nors ir būtų galima sumažinti atskirto samdomo darbuotojo mokesčių tarifą ta dalimi, kuri dabar tenka šveitimui, tačiau padidėjus atlyginimams bendra mokesčių suma būtų didesnė.
Lyg ir nedidelės logikos klaidos, teorijos neišmanymas virsta mąstymo klišėmis, kurios neleidžia ieškoti racionalaus problemų sprendimo ir, svarbiausia, užtušuoja pateikiamų siūlymų ideologinę prigimtį. Religinis vienos kurios nors visuomenės grupės ir/ar jos interesų iškėlimas virš kitų anksčiau ar vėliau gimdo sudėtingus kataklizmus. Tą rodo ir pastarieji įvykiai Viduriniuose Rytuose, ir aštrėjantys prieštaravimai Europoje, ir galų gale violetinė spalva, dabar Lietuvoje taip tragiškai trokštanti valdžios teikiamų satisfakcijų.

Didžioji viešojo sektoriaus dalis kuria realią pridėtinę vertę, “gamindama” darbo jėgą ar institucinę valstybės egzistavimo aplinką.