Mūsų valstybė plaukia pasroviui. Taip paprasčiau. Kur srovė nuneš, ten ir atsidursime. Ir koks skirtumas – kur. Sąlygas plaukti prieš srovę ir atsidurti ten, kur norime, turėjome, bet jų neišnaudojome.

Daugybė protingų žmonių tuščiai švaistė laiką, kurdami visokias mūsų valstybės strategijas, ateities scenarijus ar politinių partijų programas. Niekas jų net nebandė įgyvendinti, tik rezgė pasiteisinimus, kodėl Lietuvoje absoliučios daugumos vizijų įgyvendinti neįmanoma.
Paprasti piliečiai tas strategijas ir partijų programas skaityti nustojo dar prieš dešimt metų, o šiemet, atrodo, jau ir patys politikai bei partijos liausis tas programas kurti. Juk iki Seimo rinkimų liko 160 dienų, o programos dar net rašyti nepradėtos. Tiesą sakant, niekam jų ir nereikia, nes po rinkimų paaiškės, kad valdančiąją koaliciją ir vėl teks burti iš trijų keturių partijų. Du trečdaliai veidų Seime nepasikeis, tik persistumdys vietomis. Pagal kokią viziją dirbs naujoji valdžia, niekas nežino ir nesužinos. Jei kas mėgins priminti partijų programas ar ideologines vertybes, bus atšauta, kad partijos savo rinkimų pažadų įgyvendinti negali, nes valdančioji koalicija labai marga ir Vyriausybė keturių partijų programų įgyvendinti neturi galimybių. Tada ji gali įgyvendinti bet ką, kas tik politikams šauna į galvą.
Kitaip tariant, Lietuvoje jau įsitvirtino ir vis labiau plinta visiškas neprognozuojamumas. O neretai dar ir oponentų pradėtų darbų bei projektų stabdymas ar sabotavimas. Todėl didžioji dalis stambiausių projektų Lietuvoje taip ir lieka neįgyvendinti. Nesvarbu, ar kalbėsime apie skurdo mažinimą, ar apie daugiabučių renovavimą, ar apie sveikatos sistemos reformą, ar apie daugumą energetikos projektų, ar apie užsienio investicijų pritraukimą, visur viskas daryta atžagariom rankom, todėl prie užsibrėžtų tikslų net nepriartėta.
Kur mes esame ir kokie esame, visada geriausiai matyti, kai lyginamės su kitais, šiuo atveju su kitomis valstybėmis. Taigi, pagal užsienio investicijų pritraukimą ES esame antri nuo galo, po Rumunijos. Nuo estų atsiliekame tris kartus. Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija per pastarąjį dešimtmetį sugundė daugybę stambių investuotojų, ir ten iškilo daugybė naujų modernių gamyklų. Taip atsitiko todėl, kad šios valstybės turėjo tokį tikslą, kryptingai jo siekė ir pasiekė.
Lietuva, prie Vyriausybės vairo stojus Algirdui Brazauskui, tokio tikslo neturėjo. Mąstymas buvo paprastas: norės – patys ateis. Neateis – tai ir nereikia. Tarsi investuotojai su maišais pinigų klajoja po Europą ir ieško keistų valstybių su keistais vadovais ir piliečiais, kad ten galėtų sumerkti savo milijardus. Panašiai mąsto ir kokia Mongolija ir, kaip matome, žengia labiau ne į priekį, o atgal.
Arba dar vienas projektas. Tarkime, Lenkija išsikėlė tikslą renovuoti daugumą savo persenusių daugiabučių. Parengė planą, sugalvojo sistemą, kaip viską atliks, ir viską atliko. Lietuva irgi, regis, tokį tikslą turėjo, bet siekė jo taip tobulai nevykusiai, kad rezultatai artimi nuliui. Ir tai liūdina, nes ateities kartos aptarinės, kokie ten nevykėliai XX ir XXI amžių sandūroje gyveno, kad jokių reikšmingesnių projektų įgyvendinti nesugebėjo. Net lygindamiesi su tarpukariu atrodysime nykiai, nes tada valdantieji sugebėjo įvykdyti net keletą puikių projektų, tarkime, žemės, švietimo, pinigų reformą ir pan.