"Moters savaitgalio" archyvas

Joninių vainikėlius A.Raščiauskas kolekcionuoja jau 30 metų

Utenoje gyvenantis Almantas Raščiauskas kasmet trumpiausią metų naktį leidžiasi ieškoti ne paparčio žiedo, kaip įprasta, o Joninių vainikėlių. Vienintelio Lietuvoje šiuos neįprastus eksponatus kolekcionuojančio vyro kolekcijoje per 300 sudžiovintų XX ir XXI a. nupintų įvairiaspalvių vainikėlių. Uteniškio kolekcija įtraukta į šalies rekordų knygą.

Vainikėlių paieškas lydi nuotykiai

“Eidamas gatve neretai jaučiu, kaip į mane atsisuka dviprasmiška šypsena nulydintys praeiviai: “A, čia tas, kuris renka Joninių vainikėlius”, – šypsosi 67 metų Almantas. – Žmonėms Joninės yra didelė šventė, o man – rūpestis, kur rasti vainikėlių. Jų paieškos neretai baigiasi nuotykiais vandenyje, nes “žvejodamas” vainikėlius ne kartą su visais drabužiais esu apvirtęs ir išsimaudęs ežere ar upėje. Kartu su manimi trumpiausią metų naktį į gamtą leidžiasi ir mano gyvenimo draugė Leonora, tik vainikėlių ji “nežvejoja”. Jei jų nespėju prisirinkti po vidurnakčio, išsirengiu ieškoti ryte.”

Vainikėlius uteniškis surenka tik tada, kai būna atliktos ritualinės Joninių apeigos. Dažniausiai juos vyras pagauna užkibusius už medžių šaknų ar prisišliejusius prie žolių. Vidurnaktį plaukiančio vainikėlio griebti iš vandens tautos paveldo saugotojas niekada nedrįstų. Jis neabejoja, kad jei taip susigundytų pasielgti, sudžiovinti vainikėliai ilgai neišsilaikytų. Kolekcininkas niekada neprašo Joninių dalyvių atiduoti ar padovanoti jam vainikėlį, nes tai esą būtų negarbinga ir negražu. Beje, vainikėlių rinkėjas po Joninių nakties namo kartais grįžta ir tuščiomis.

Rinkti Joninių simbolį – vainikėlius – praeityje mechaniku dirbęs Almantas pradėjo prieš trisdešimt metų. Kartą jis prie Utenos esančioje užtvankoje po Joninių rado kelius plūduriuojančius vainikėlius, kuriuos dėl smalsumo sumanė išgriebti iš vandens. Prisiskynęs žolynų, vyras atkūrė trūkstamas vainikėlių gijas ir pakabino radinius sodo namelyje.
Namai primena vaistažolių vaistinę

Pašnekovas juokavo, kad savo sodo namelyje, kuriame gyvena, jaučiasi tarsi vaistinėje, nes vainikėliuose įpinta nemažai su niekuo nepalyginamą aromatą skleidžiančių vaistinių augalų. Jų kvapas vyrui teikia stiprybės ir sveikatos, todėl rytais jis visada atsibunda žvalus ir pailsėjęs.

Vainikėlių kolekcininko tvirtinimu, labiausiai namai kvepia per Kalėdas ir Jonines, kai vyksta gamtos virsmas. Vainikėliai yra labai patvarūs, nes nupinti per patį gamtos lūžį, kai žolė būna nei per jauna, nei peraugusi. Paprastai vainikėliai pinami iš 9 žolynų, tačiau neretai naudojami tik keturi ar penki žolynai.

Nenusakomo aromato Almanto buveinę pripildo ir didžiulis virš miegamojo lovos pakabintas džiovintas apynys. Tie, kam teko miegoti šioje lovoje, sako miegantys kaip vaikystėje.

Neįprastą kolekciją puošia ne tik Utenos, bet ir kituose šalies regionuose nupinti Joninių vainikėliai. Jie skiriasi ne tik augalų sudėtimi, bet ir pynimo būdais bei raštais. Vyras pastebėjo, kad kiekviename kaime pinami vainikėliai kuo nors skiriasi nuo kitų: “Kuo rengiama didesnė šventė, tuo ir vainikai paprastai būna didesni. Praėjusiame amžiuje juos pindavo mažesnius, o pintus šiame amžiuje galima ir ant galvos užsidėti.”

Uteniškio sudžiovinti vainikėliai nei trupa, nei dyla, jų nepuola kenkėjai ir graužikai, ant jų netgi nesėda dulkės. “Staiga sudžiovinti vainikėlių negalima, nes augalai sulūš ir subyrės, – dalijosi augalų džiovinimo paslaptimis Almantas. – Jokiu būdu jų negalima džiovinti saulėje. Vainikėlius tris dienas vytinu šiaurinėje namo pusėje esančioje palėpėje, kur augalų nepasiekia saulės spinduliai, o tada juos kabinu ant sienų. Ant vienos jų puikuojasi XX a. pinti vainikėliai, ant kitos – XXI a. Neabejoju, ilgaamžiai Joninių vainikėliai tikrai pergyvens mane. Beje, neatsisakyčiau savo kolekcijos papildyti ir brolių latvių nupintais Joninių vainikais.”

Pinti vainikėlius – merginų darbas

Paklaustas, ar pats pina vainikėlius, pašnekovas nusikvatojo: “Tai merginų, o ne vyrų darbas. Aš renku tik tuos vainikėlius, kuriuos randu pats, o man siūlomų neimu. Gaila, bet vainikėlių įvairovė kasmet vis mažėja, nes šiais laikais juos pagal scenarijų į vandenį dažniausiai paleidžia tik Jonines rengiantys kultūros darbuotojai. Daugiausia vainikėlių pavyksta rasti Alaušo ežere (Utenos r.), prie kurio Jonines švenčia stipri ir išradinga Sudeikių bendruomenė.”

Vainikėlių žinovas pastebėjo, kad pievos ir laukai pastaruoju metu rečiau purškiami cheminiais preparatais, todėl anksčiau nykę ir sparčiai skurdę kai kurie žolynai suvešėjo ir atsigavo. Vis dėlto jis pasigenda daugelio jaunystėje matytų žolynų, kurių vieni išnyko, kiti tikriausiai pakito.

Jonines švęsdavo linksmiau

Gamtos vaiku save vadinantis iš Zarasų rajono kilęs kolekcininkas pasakojo, kad Joninės jam visada būdavo pati gražiausia šventė. Padūsčio kaime, kuriame jis gimė, gyveno nemažai Jonų, todėl trumpiausia metų naktis čia būdavo švenčiama ypač smagiai ir nuotaikingai. Jonų pulkais plaukdavę sveikinti žmonės ąžuolų vainikais padabindavo ne tik varduvininkus, bet ir jais apvainikuodavo jų namų duris. Vakare kaimiečiai kopdavo į Pūkšto kalną, kur prasidėdavo iki ryto besitęsdavusios linksmybės. Vainikų plukdyti jie eidavo prie artimiausio ežero.

Išvakarėse nupintus vainikus merginos ne tik plukdydavo, bet ir mėtydavo per laužą ar petį, taip burdamos savo vestuvinę laimę. Dažniausiai jos pindavo du vainikus. Vienu pasipuošdavo, o kitas būdavo skirtas ateičiai spėti. Buvo tikima, kad birželio 23 dieną surinktos žolės turi ne tik gydomąją, bet ir magišką galią. Po vidurnakčio surinktos žolės šių savybių nebeturėdavo.

“Joninės yra kaimiečių, o ne miestiečių šventė. Jas kaimo žmonės švenčia dvasingiau, nes ten visi yra pažįstami ir savi, o bendri susiėjimai juos dar labiau suartina, – kalbėjo Almantas. – O ir pindami vainikėlius jie yra nepralenkiami, nes kaimo žmonės nenutolę nuo gamtos, pažįsta daugiau žolynų, moka juos gražiau tarpusavyje suderinti.”

Beje, Almanto tėvas irgi buvo Jonas, o ir jo paties antras vardas irgi yra Jonas. Almantą ypač žavi grožiu ir tobulumu per Jonines trykštanti gamta, todėl po šios šventės jis ne tik dvasiškai praturtėja, bet ir pajaunėja. Labiausiai jį liūdina tai, kad kasmet Lietuvoje užkuriama vis mažiau Joninių laužų, o ir Jonų sumažėjo.

Didžiausia aistra – kolekcijos

Be veiklos nė dienos nenurimstančio ir nuolat naujų idėjų pirmyn genamo Almanto pilna visur, be jo neapsieina nė vienas kultūrinis renginys ar įdomesnis susiėjimas. Meniškos sielos kūrėjo rankoms paklūsta ne tik medis, bet ir metalas, o daugelis pažįstamų ji vadina vaikščiojančia enciklopedija. Uteniškis yra žinomas ir kaip šalies rekordų agentūroje “Factum” keturis rekordus užregistravęs rekordininkas.

Aistringo kolekcininko namuose, be Joninių vainikėlių, akį traukia ir gausiausia šalyje pasagų kolekcija. Tuo metu, kai agentūra “Factum” šią kolekciją įtraukė į Lietuvos rekordų knygą, joje puikavosi 94 įvairaus dydžio kaldintos ir štampuotos pasagos. Seniausia jų nukaldinta prieš 150 metų. Dabar kolekcijoje jis turi sukaupęs pusantro šimto pasagų.  Kolekcininkas pastaruoju metu pasagas vis dažniau dovanoja draugams ar pažįstamiems.

Uteniškis gali pasipuikuoti ir mažiausiu šalyje batu. Iš natūralios odos rankomis pasiūtas aulinis batas sveria vos 16 g. Jo aukštis siekia 8,7 cm, pado ilgis sudaro 6,5, o plotis – 2,6 cm. Dailiai pasiūto bato padai yra prikalti medinėmis vinimis.

Miniatiūrinį aulinį batą 1931 m. pasiuvo Kauno rajone gyvenęs A.Raščiausko senelio brolis Jurgis Raščiauskas. Jis buvo garsus ikikarinės Lietuvos batsiuvys. Prezidentūroje batsiuviu dirbusio J.Raščiausko pasiūtus batus avėjo prezidentas Antanas Smetona, kiti to meto garsūs visuomenės ir politikos veikėjai. Neįprastą aulinio bato kopiją nagingasis batsiuvys pasiuvo norėdamas įamžinti savo dukters Irenos gimimą. A.Raščiauskui unikalus batas atiteko kaip giminės relikvija. Jis tikisi, kad analogų pasaulyje neturintis batas pateks ir į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
Į Lietuvos rekordų knygą Almantas pateko ir kaip ilgiausios šalyje (97 cm) pypkės drožėjas.

Elvyra Sabalytė

“Moters savaitgalis”