Dovaidas PABIRŽIS

Vėlyvas sekmadienio vakaras Baltijos pakrantėje Salacgryvoje. Amžinai jaunas rokeris Iggy Popas tarsi jaunuolis bėgioja po sceną, plačiais rankų mostais ragina klausytojus, su nevaržoma ekspresija atlikdamas 1973-iaisiais parašytą legendinės jo grupės „The Stooges“ kūrinį „Search and Destroy“. Tai paskutinė koncerto daina. Dainininkas dėkoja klausytojams, kurie, kaip pats sako, yra vienintelis jo gyvenime turimas dalykas.

Dėkingi atrodo ir žiūrovai. Ką tik pasibaigęs jubiliejinis, dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“ dar kartą leido už priimtiną kainą ir netolimoje (ypač latviams) vietoje išvysti populiarius bei įdomius šiandien ir jau į istoriją spėjusius patekti muzikantus.

Turiningas dešimtmetis

Šiemet „Positivus“ prasidėjo kiek nukraujavęs – likus vos kelioms dienoms iki renginio dėl pervargimo ir išsekimo savo koncertą atšaukė britų dainininkė Ellie Goulding, o laiko surasti naują žvaigždę jau buvo per mažai. Nepaisant šio nuostolio, ir šįkart trijų dienų festivalis padovanojo daugelį įsimintinų koncertų.

Prancūzų elektronikos žvaigždės M83 hipnotizavo šiuolaikinės ir devintojo praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio estetiką primenančiais garsais, 1989-aisiais susibūrę amerikiečiai „Mercury Rev“ – originaliu teatrališkumu ir efektingomis triukšmo jūromis. Sekmadienį koncertavusios britų alternatyvios roko grupės „Wolf Alice“ į festivalį atvyko pasižiūrėti ir prisiekęs roko mėgėjas Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

Kaip įprasta, bene daugiausiai dėmesio sulaukė jaunimo dievaičiai: dainininkė „Grimes“, paskui kurią kopijuodami jos ekscentrišką įvaizdį po visą pasaulį keliauja fanai, šiuo metu aukštumoje esantis elektroninės popmuzikos kolektyvas „Years & Years“, linksmi sintezatorių mėgėjai „Hot Chip“ ir daugelis kitų. Neretai norint išvysti visus dominančius pasirodymus festivalio erdvėje teko skubėti nuo scenos prie scenos, o ramesniu laiku buvo galima susipažinti ir su įdomiausiais Latvijos, Estijos bei Lietuvos muzikantais.

Pažvelgus į dešimtmetę „Positivus“ istoriją nesunku įsitikinti, kad Salacgryvoje jau buvo galima pamatyti daugiau pasaulinio garso atlikėjų nei bet kurioje Rygos, Talino ir Vilniaus arenoje ar atviroje erdvėje. Robertas Plantas, jau minėtas I.Popas, „Muse“ „Kraftwerk“, „Sigur Ros“, „Imagine Dragons“, Moby, Peteris Doherty, „James“, Fatboy Slim yra vardai, kurių nepaminėjus būtų sudėtinga parašyti šiuolaikinės populiariosios, roko ir elektroninės muzikos istoriją.

Regione vis dar atsiliekame

Nors Lietuvoje kone kiekvieną savaitgalį vyksta po vieną, kai kada – ir po keletą populiariosios muzikos festivalių gryname ore, nė vienas jų taip ir netapo didesniu, platesnio masto reiškiniu. Mūsų regione iki šiol dominuoja nuo 2003-iųjų Gdynėje rengiamas Lenkijos festivalis „Open‘Er“ bei mažesnis, tačiau lengviau pasiekiamas „Positivus“. Pirmasis nuo Vilniaus nutolęs apie 600, antrasis – per 400 kilometrų. Gdynė per metus pritraukia per 80 tūkst., Salacgryva – apie 30 tūkst. lankytojų.

Prieš kelerius metus mūsų šalyje, keičiantis jaunimo laisvalaikio įpročiams, prasidėjo festivalių bumas – pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius, jų galima suskaičiuoti kelias dešimtis. Tačiau dauguma jų yra nišiniai, lokalūs ir nebūtinai pirmiausia orientuoti į muziką. Svarbiau šiuo atveju tampa vaizdinga vietovė, šalia esantys vandens telkiniai, gamta. Būtent tai, o ne kokybiška programa tampa svarbesniu kriterijumi renkantis festivalį.

Galbūt todėl vienintelis ambicijų tapti didžiausiu Baltijos šalyse turėjęs festivalis „Be2Gether“, vykęs 2007–2010 m., netapo ilgametis. Nuošalioje, kone iš visų Lietuvos regionų sunkiai pasiekiamoje vietoje vykstančiu renginiu siekta sudominti kaimyninės Baltarusijos žiūrovus, tačiau jų indėlio nepakako. Įdomią, nuo šiuolaikinės muzikos realijų neatitrūkusią programą siūlantis renginys sulaukdavo 12–13 tūkst. lankytojų ir buvo nuostolingas. Prie nesėkmės prisidėjo ir tuo metu prasidėjusi ekonominė krizė, dėl to tapo sunku pritraukti rėmėjų.

Šiuo metu „Be2Gether“ nišą Lietuvoje bando užpildyti Karklės, „Granatų“ ir „Ga­lapagų“ festivaliai, siūlantys platesnę, vieno ar kelių muzikos žanrų ribas pralenkiančią programą. Šie renginiai taip pat sulaukia daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų. Tačiau, priešingai nei „Positivus“ ar panašūs festivaliai, daugiausiai žiūrovų čia vis dar sutelkia lietuviškos muzikos žvaigždės – „G&G Sindikatas“, Marijonas Mikutavičius, SEL ar kiti, o pakviesti įdomesnių ir brangesnių užsienio atlikėjų organizatoriams pavyksta nedažnai. Su retomis išimtinis tai būna trumpalaikės, didelės išliekamosios vertės neturinčios grupė ar atlikėjai, kurių kuriama muzika visų pirma orientuota į vakarėlio ir geros nuotaikos kūrimą.

„Žmonėms įdomi ne tiek pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienio. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį“, – „Veidui“ yra sakęs muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas.

Kita problema – lietuviai apskritai mažai domisi muzika, o radijas ir televizija taip pat transliuoja nedaug gyvai grojančių šiuolaikinių grupių, kurios paprastai sudaro vasaros festivalių programos pagrindą, muzikos. Tai, kas Vakaruose yra „ant bangos“, Lietuvoje dažnai yra mažai pažįstama ar visai negirdėta. Todėl ir festivalio organizatoriai nerizikuoja kviestis tokių muzikantų, verčiau rinkdamiesi saugesnį kelią.

Pajusti lietuvių ir latvių muzikinio skonio ir madų skirtumus nėra sunku – užtenka įsijungti kaimyninės šalies radijo stotis.

Pirmasis stacionarus lauko festivalis „Bliuzo naktys“ Lietuvoje surengtas 1993-iaisiais. Jis rengiamas iki šiol, turi ištikimą, beveik viena didele šeima tapusią auditoriją ir labai konkrečią, siaurą programos stilistiką. Tačiau joks kitas didesnis tokio pobūdžio renginys nevyksta daugelį metų ir dar nesukūrė savo vardo, komercinio įvaizdžio bei unikalios atmosferos. Galima tik tikėtis, kad I.Popas ar panašaus lygio žvaigždė vieną dieną su dešimtmečiu sveikins ir lietuvišką festivalį, o kol kas belieka „Via Baltica“ sukti Lenkijos arba Latvijos kryptimi.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA