Pasibaigė didysis rinkimų šou. Vadinasi, gana daug televizijos žiūrovų prarado jaudinantį malonumą: jie nebegalės ramiai sėdėti prie televizoriaus ir džiaugtis, kad yra daug protingesni už absoliučią daugumą Lietuvos politinio elito.

Tiesos nesakymas rinkėjams ir toliau išlieka pagrindinis Lietuvos politikų veikimo būdas. Mat pasakius tiesą tenka parodyti ir kelius, kaip iš tos nieko netenkinančios būsenos judėti geresnės ateities link. Bet čia Lietuvos politikų gebėjimai ir pasibaigia. Tiek dešinėje, tiek centre, tiek kairėje.

Per rinkimų debatus premjeras Andrius Kubilius didžiuodamasis skelbė, kad pernai Lietuvoje ekonomikos augimas buvo didžiausias visoje ES. Tai tikra tiesa. Bet sakant tokią tiesą reikėtų pridurti tai, kad sunkmečiu Lietuvos ekonomika nugarmėjo ir į rekordines visoje ES žemumas. O kaip žinome, būnant gilioje duobėje net ir atsiklaupti ant kelių jau atrodo didelis proveržis.

Tiesa yra ir tai, kad gyvename pačioje brangiausioje ES valstybėje, su didžiausiu emigracijos srautu, su praktiškai bankrutavusia “Sodros” sistema, su patrigubėjusia valstybės skola. Lygiai taip pat tiesa, kad visuomenės pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis dar labiau sumenkęs, be to, nesame patenkinti nei sveikatos apsauga, nei švietimo sistema, nei teisėsaugos darbu.

Tiesas būtų galima vardyti šimtais: juk žadėtas šešėlio triuškinimas pasibaigė neprasidėjęs, būstų renovacija nepajudėjo iš mirties taško, verslas prieš kiekvienas Kalėdas įprato būti apdovanojamas netikėtais naujais mokesčiais, kurie įsigalioja sausio 1 d.

Kita vertus, būtų neteisinga tvirtinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo tokia pat gaisrų gesintoja ar burbulų bei nepagrįstų lūkesčių kūrėja, kaip ankstesnės Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Ši pirmą kartą naujosios Lietuvos istorijoje visą Seimo kadenciją savo poste išbuvusi Vyriausybė Lietuvos politiką ir jos finansus grąžino į realybę. Fiskalinės drausmės įstatymai, Europos Sąjungos institucijų spaudimas kiek galima realistiškiau subalansuoti šalies biudžetą iš tiesų tapo šios Vyriausybės darbotvarke, veikiančia visus politinius sprendimus. Atviras kalbėjimas apie visų prievolę mokėti mokesčius, aktyvus siekimas sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas anksčiau to nedariusius, drąsus žodis apie gėdingą išlaikytinių gyvenimo būdą – tikrai naujas Lietuvos politikos reiškinys, o nuolatinis raginimas gyventi pagal kišenę, regis, yra naujas atsakomybės lygis Lietuvos politikoje.

Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybė negali būti vadinama esminių permainų Vyriausybe, kaip kažkada pati mums žadėjo ir gyrėsi. Pernelyg techninis ir buhalterinis požiūris į biudžetą ir į verslą, tarsi į meldžiamą karvę, kurią galima melžti kada panorėjus, yra įrodymas, kad šių politikų požiūris į valstybę ir joje gyvenančius žmones – primityvus, žemažiūris ir neatsakingas.

Ko siekia prezidentė?

Pagarba visiems visuomenės sluoksniams ir gebėjimas nusistatyti ne tik buhalterinius, bet ir ambicingus valstybės reformavimo projektus taip ir netapo šios Vyriausybės siekiniais. Mokesčių lygiava yra primityvizmas, kuris ignoruoja Vakarų civilizacijos pagrindą – konstitucinę inžineriją, įpareigojančią politikus suvokti ir įvertinti, kas visuomenei kuria didesnę ilgalaikę pridėtinę vertę, kieno veiklos sąnaudos yra didesnės ir apie ką kalbama Lietuvos Konstitucijos 46 str., valstybę įpareigojant remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Tokiame tik „gerų“ A.Kubiliaus Vyriasybės veiklos rezultatų fone didžiausią piliečių politinį pasitikėjimą turinti prezidentė Dalia Grybauskaitė giria šią Vyriausybę už sunkmečiu suvaldytą finansinę situaciją, finansinės griūties išvengimą, išlaidavimo pažabojimą ir vieną sparčiausių ekonomikos augimų Europos Sąjungoje. Nežinia, ar tokiu savo pagyrimu D.Grybauskaitė pati nuleidžia mūsų siekiamų rezultatų kartelę į stabilumą dugne, ar tiesiog aktyviai dalyvauja rinkimų kampanijoje, siekdama išvengti bendro darbo naujoje Vyriausybėje su pagrindiniu “juodosios buhalterijos” bylos herojumi Viktoru Uspaskichu arba prisikelti siekiančiu politiniu pakaruokliu Rolandu Paksu. Stabilumas dugne būtų nepateisinamas, o bandymas išvengti prastos kompanijos yra tikras inteligento ir atsakingo žmogaus bruožas.

Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas tiek prezidentei D.Grybauskaitei, tiek premjerui A.Kubiliui atsiuntė žinutę, kad slopstant augimui neprotinga dėti pastangas vien į biudžeto tikslų siekimą, mat neigiamas taupymo poveikis ekonomikai kur kas didesnis, nei buvo galima tikėtis. Taigi naujosios Lietuvos Vyriausybės lauks naujas iššūkis: kaip su labai ribotais tiek finansiniais, tiek žmogiškaisiais ištekliais ne tik subalansuoti biudžetą, bet ir rasti būdų skatinti ekonomiką.

Siekiant žengti progreso keliu Lietuvai nepavyks apsieiti be struktūrinių reformų, kurios nesužlugdytų dar iš sovietmečio paveldėto viešojo sektoriaus ir padarytų jį efektyvesnį bei racionalesnį. Tokio uždavinio sprendimui reikės labiau subalansuoto požiūrio į Lietuvos politiką, nei šiuo metu demonstruoja prezidentė D.Grybauskaitė ir premjeras A.Kubilius.

Rinkimai sau, o naujos Vyriausybės darbai – sau

Belieka apgailestauti, kad politinių partijų rinkimų debatai pasibaigė didžiosiomis lenktynėmis, kas pažadės didesnę kvailystę. Taigi bent šioje srityje mūsų politikai tikrai yra talentingi ir sunkiai pralenkiami. Pasirodo, pažadai sumažinti mokesčius bet padidinti pensijas ir socialines išmokas nebuvo jokie rinkiminių kvailysčių perlai. Tarkime, pažadas nacionalizuoti švedų bankus ir jų pagrindu sukurti valstybinį komercinį banką, kuris garantuotų lietuviško verslo proveržį, yra beveik neprilygstamas. Su juo galėtų konkuruoti tik siūlymas Lietuvoje mokėti dvigubai didesnius atlyginimus nei Airijoje ir taip susigrąžinti emigrantus. Belieka tikėtis, kad ši kvailybės mugė tuo ir baigsis. Jau esame įpratę, kad rinkimai sau, o naujos Vyriausybės darbai – sau.

Jei Seimo rinkimų debatai nebūtų sutapę su JAV prezidento rinkimų kampanija, galėtume manyti, kad debatai ir turi būti tokie, kokie buvo Lietuvoje. Bet prieš dvi savaites vykęs pirmasis JAV prezidento Baracko Obamos ir jo konkurento Mitto Romney susitikimas tiesioginiame televizijos eteryje parodė, kokie kokybiški ir gilūs gali būti priešrinkiminiai politiniai debatai.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokią debatų kokybę, kokia ji yra JAV, gali lemti ir žurnalistai. Nei B.Obama, nei M.Romney negalėjo išsisukti aiškiai ir konkrečiai neatsakę į visiems amerikiečiams (ir visam pasauliui) rūpimus klausimus. Vos tik pradėjus pilstyti iš tuščio į kiaurą, debatus vedantis žurnalistikos senjoras nutraukdavo ir paprašydavo detaliai atskleisti, kuo konkrečiai skiriasi vieno kandidato pozicija nuo kito.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos ir politinių partijų pasirinktas žanras nacionaliniam transliuotojui yra didelė kliūtis surengti rimtus ir gilius debatus. Ar mūsų politinės partijos neturėtų būti suskirstytos bent į tam tikras lygas? Ar didžiosios tradicinės partijos neturėtų susikauti akis į akį su savo didžiausiu konkurentu ir rinkėjams detaliau atskleisti savo pozicijas? Ar žaidžiantieji aukščiausioje lygtoje visada turėtų diskutuoti su politikos naujokais ar apskritai politiniais ufonautais, nesugebančiais atskirti PVM nuo sveikatos draudimo mokesčio, o gimnazijos nuo kolegijos. Toks pliuralizmas ir tokia kakofonija, kuri vyravo per šių rinkimų debatus, vargu ar rinkėjams padėjo apsispręsti, už ką atiduoti savo balsus.

Deja, tenka prognozuoti ir tai, kad nesvarbu, kas formuos naująją Vyriausybe, jei joje nebus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, bent kelis mėnesius po rinkimų girdėsime, kokią baisią padėtį paliko A.Kubiliaus Ministrų kabinetas ir kaip bus sunku su ja tvarkytis. Juk nuo to pradėjo A.Kubiliaus Vyriausybė. Ir tokia yra suformuota Lietuvos politinė kultūra. Čia nėra jokio tęstinumo, o pagrindinė politika – tiesiog dergti politinius oponentus. Taip tikimasi atrodyti geriau. Jei tai darė save Permainų vyriausybe vadinusi TS-LKD, ar galima kitko tikėtis iš socialdemokratų ar Darbo partijos?

Daugelis politinių debatų dalyvių yra tikri, kad geriausias rinkiminių kalbų receptas – saldus ir visuomenės geidžiamas melas stebuklingais bei idiotiškais sprendimais pagerinti mūsų gyvenimą ir taip ciniškai kurti lūkesčius, kurie niekada nebus įgyvendinti. Ar tikrai tokie receptai dar veiksmingi, parodys galutiniai rinkimų rezultatai. Norisi tikėti, kad Lietuvos rinkėjai yra išmintingesni nei dauguma politiniuose debatuose dalyvavusių kandidatų į didžiąją politiką. Jei nors ir išmintimi neblizgančios, bet sisteminės, atsakingai veikiančios politinės partijos surinks bent pusę rinkėjų balsų, bus galima drąsiai teigti, kad Lietuva pamažu tampa valstybe, kurioje tikrai verta gyventi ir dirbti.