Pasibaigė didysis rinkimų šou. Vadinasi, gana daug televizijos žiūrovų prarado jaudinantį malonumą: jie nebegalės ramiai sėdėti prie televizoriaus ir džiaugtis, kad yra daug protingesni už absoliučią daugumą Lietuvos politinio elito.

Tiesos nesakymas rinkėjams ir toliau išlieka pagrindinis Lietuvos politikų veikimo būdas. Mat pasakius tiesą tenka parodyti ir kelius, kaip iš tos nieko netenkinančios būsenos judėti geresnės ateities link. Bet čia Lietuvos politikų gebėjimai ir pasibaigia. Tiek dešinėje, tiek centre, tiek kairėje.
Per rinkimų debatus premjeras Andrius Kubilius didžiuodamasis skelbė, kad pernai Lietuvoje ekonomikos augimas buvo didžiausias visoje ES. Tai tikra tiesa. Bet sakant tokią tiesą reikėtų pridurti tai, kad sunkmečiu Lietuvos ekonomika nugarmėjo ir į rekordines visoje ES žemumas. O kaip žinome, būnant gilioje duobėje net ir atsiklaupti ant kelių jau atrodo didelis proveržis.
Tiesa yra ir tai, kad gyvename pačioje brangiausioje ES valstybėje, su didžiausiu emigracijos srautu, su praktiškai bankrutavusia “Sodros” sistema, su patrigubėjusia valstybės skola. Lygiai taip pat tiesa, kad visuomenės pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis dar labiau sumenkęs, be to, nesame patenkinti nei sveikatos apsauga, nei švietimo sistema, nei teisėsaugos darbu.
Tiesas būtų galima vardyti šimtais: juk žadėtas šešėlio triuškinimas pasibaigė neprasidėjęs, būstų renovacija nepajudėjo iš mirties taško, verslas prieš kiekvienas Kalėdas įprato būti apdovanojamas netikėtais naujais mokesčiais, kurie įsigalioja sausio 1 d.
Kita vertus, būtų neteisinga tvirtinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo tokia pat gaisrų gesintoja ar burbulų bei nepagrįstų lūkesčių kūrėja, kaip ankstesnės Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Ši pirmą kartą naujosios Lietuvos istorijoje visą Seimo kadenciją savo poste išbuvusi Vyriausybė Lietuvos politiką ir jos finansus grąžino į realybę. Fiskalinės drausmės įstatymai, Europos Sąjungos institucijų spaudimas kiek galima realistiškiau subalansuoti šalies biudžetą iš tiesų tapo šios Vyriausybės darbotvarke, veikiančia visus politinius sprendimus. Atviras kalbėjimas apie visų prievolę mokėti mokesčius, aktyvus siekimas sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas anksčiau to nedariusius, drąsus žodis apie gėdingą išlaikytinių gyvenimo būdą – tikrai naujas Lietuvos politikos reiškinys, o nuolatinis raginimas gyventi pagal kišenę, regis, yra naujas atsakomybės lygis Lietuvos politikoje.
Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybė negali būti vadinama esminių permainų Vyriausybe, kaip kažkada pati mums žadėjo ir gyrėsi. Pernelyg techninis ir buhalterinis požiūris į biudžetą ir į verslą, tarsi į meldžiamą karvę, kurią galima melžti kada panorėjus, yra įrodymas, kad šių politikų požiūris į valstybę ir joje gyvenančius žmones – primityvus, žemažiūris ir neatsakingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.