Treniruočių bazės. Pagrindinis šių metų daugumos sportininkų troškimas – kelialapis į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ar šį tikslą pasiekti ir žaidynėms pasirengti jau galima Lietuvoje?

Šnekant apie kūdikio maitinimą pradėti reikia nuo to, kad jam geriausias mamos pienas, – panašiai ir kalbas apie didįjį sportą būtina pradėti nuo vaikų. Juk tam, kad žmonės sportuotų, visų pirma reikia turėti kur, o tik tada laukti, kol iš gausaus būrio sužibs kelios tikrosios žvaigždės.

Sakyti, kad vaikų bei moksleivių sportu ir bazėmis nesirūpinama, būtų neteisinga – ir aikštynai, ir mokyklų sporto salės, ir stadionai pamažu tvarkomi, tik darbo dar daugoka. Lyderiai ir autsaideriai čia taip pat daugmaž žinomi. Ir nors nesmagu būti tarp antrųjų, kuklaus sostinės savivaldybės indėlio į sporto objektus, elementaraus neūkiškumo ar ilgą laiką su sportu mažai ką bendra turinčių prioritetų puoselėjimo sunku nepastebėti. Ypač kai esama savivaldybių, kuriose sutarimo šiais klausimais kur kas daugiau, todėl ir rezultatų – sporto objektų – taip ilgai, kaip Vilniui stadiono ar baseino, laukti nereikia.

Kad ir kaip ten būtų, didelio meistriškumo sportininkų pagrindas telkiasi Vilniuje ir rengiasi tokiomis sąlygomis, kokios čia yra. Be dažnai linksniuojamų nepavydėtinų plaukikų ir penkiakovininkų treniruočių sąlygų, sostinėje treniruojasi daug kitų sporto šakų atstovų, besitelkiančių apie Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), įsteigtą tam, kad sportininkus būtų galima rengti centralizuotai.

Kas lėmė susidariusį tokį sportininkų rengimo centrų tinklą ir ar jis Lietuvai pakankamas?

Jau gerą dvidešimtmetį – sava

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpinių programų direkcijos direktorius Kazys Steponavičius primena, kad tie, kurie vyko į pirmąsias po nepriklausomybės atkūrimo žaidynes 1992-aisiais, joms rengėsi dar pagal ankstesnius sąjunginius modelius. O štai po ketverių metų į Atlantą skridę olimpiečiai jau buvo parengti mūsų trenerių ir tokiose, kokias turėjome, bazėse. „Jiems padėjo jau mūsų medikai, kineziterapeutai ir kitas medicininis personalas. Todėl mes traktuojame, kad mūsų sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms sistema bei struktūra prasidėjo nuo pasirengimo 1996 m. Atlantos žaidynėms ir yra tobulinama iki šiol“, – sako  K.Steponavičius.

Po Atlantos žaidynių sportininkų rengimą nuspręsta labiau centralizuoti. Tam tikslui, kaip jau minėta, įkurtas LOSC, kurio pirmtakė – ne vieną pavadinimą pakeitusi Vilniaus sporto mokykla-internetas. Pasirinktas modelis, kaip parodė 2000-ųjų olimpiada, pasiteisino. „Ši rengimo sistema, kaip rodo įvairių varžybų – jaunimo olimpinių festivalių, jaunimo olimpinių žaidynių ir olimpinių žaidynių – rezultatai, dar nėra išsisėmusi ir veikia gana neblogai“, – sako šio centro direktorius Linas Tubelis.

Bet sistemai gerai veikti reikia daugybės dėmenų. Svarbiausi čia, pasak L.Tubelio, – atlikėjai, tai yra sportininkai, bet ne mažiau svaresnis trenerių, viso sportininkams talkinančio medicinos personalo, sporto mokslininkų indėlis. Taip pat svarbu, kiek vaikų ir jaunimo gebama pritraukti, kad nesustotų sporto šakos plėtra, ar turima kur sportuoti, ar iškovojama medalių.

Ar turime tokių sporto šakų, kad visas šis mechanizmas nebuksuodamas veiktų? „Čia labai didelis komplektas, – susimąsto L.Tubelis. – Dažniausiai vis tiek kuri nors grandis šlubuoja: jei sporto šaka populiari, pritraukia daug vaikų ir jaunimo, yra bazių – tai trenerių trūksta. Ir medalių pelno, ir jaunimo, trenerių nestokoja imtynės, boksas. Dar prie jų priskirčiau šiuolaikinę penkiakovę, bet, kaip žinome, penkiakovininkams sunku su bazėmis, ir irklavimą, kuris, deja, pastaruoju metu susiduria su trenerių stygiumi, – tik šiemet atėjo keletas naujų specialistų. Tradiciškai stipriems lengvaatlečiams, išėjus tokiems korifėjams kaip Virgilijus Alekna, nebeliko pečių, už kurių būtų galima pasislėpti, todėl dabar laukiame dar jaunų, bet jau patyrusių lengvaatlečių šuolio į viršų“, – sako LOSC direktorius, primindamas, kad kalba tik apie individualias sporto šakas, nes žaidimų kuravimu daugiausia rūpinasi federacijos.

Ne taip greitai, kaip norėtume

Porą metų apie didmeistriškus lengvaatlečių rezultatus apskritai buvo sunku kalbėti, nes vilniečiams, bene dvidešimtmetį besitreniravusiems apgriuvusiame Vingio stadione, pagaliau nusprendus jį tvarkyti, teko glaustis kur papuola, nes tai vienintelė sostinėje lengvaatlečiams treniruotis tinkama lauko bazė. Kituose šalies miestuose, kol buvo laukiama pagrindinių treniruočių bazių rekonstrukcijų pabaigos, su tokiu treniruočių sąlygų badmečiu sportininkams neteko susidurti.

„Vingio stadioną Vilniuje rekonstravo KKSD – tai jų iniciatyva, finansai ir nuopelnas, – sako L.Tubelis. – O apskritai šiandien yra du ypač aktualūs klausimai: baseinai ir lengvosios atletikos stadionai. Ypač jei kalbėtume apie Vilnių.“

Dar atkreiptinas dėmesys, kad Vingio stadionas tinkamas tik treniruotėms, o tokio, kuriame būtų galima rengti tarptautines lengvaatlečių varžybas, sostinė neturi. Primindamas, kad prieš du dešimtmečius vaizdas buvęs visiškai apgailėtinas, K.Steponavičius sako, jog reikalai juda į priekį: „Negalima sakyti, kad nieko nedaroma, ypač pastaraisiais metais, tik gal ne tokiu tempu, kaip norėtume, ir ne visų sporto šakų poreikius įstengiama patenkinti.“

Konkrečių gerėjimo pavyzdžių pateikia Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Arūnas Aidukas: 2006–2014 m. su KKSD pagalba savivaldybėse įrengtos 105 universalios dirbtinės dangos sporto aikštelės, 2008–2014 m. pastatyti keturi daugiafunkciai sporto objektai, rekonstruoti septyni stadionai, rekonstruoti ar pastatyti penki baseinai ir t.t. Ir šie statiniai tarnauja ne tik sportininkų, bet visų pirma vaikų, moksleivių ir suaugusiųjų poreikiams.

Nuo 2010 m. KKSD ėmus kuruoti valstybės investicijų programą per ketverius metus buvo pastatyta dvidešimt didelių sporto objektų. „Mūsų tikslas, kad visi tie objektai, nesvarbu, seniai ar neseniai pradėti, būtų baigti. Iš didesnių šiemet ketinamų atiduoti eksploatuoti statinių – baseinas Šilalėje“, – atskleidžia A.Aidukas.

Į šią valstybės investicijų programą šiemet įtraukti 33 objektai, kuriems pradėti ar pabaigti numatyta per 12 mln. eurų. Štai trys patys brangiausi: per 4 mln. eurų skirta tolesniems sportininkų rengimo ir reabilitacijos centro Druskininkuose darbams, pramogų, sporto ir sveikatingumo kompleksams Jonavoje statyti ir stadionui rekonstruoti atseikėta beveik 790 tūkst. eurų, daugiau nei 740 tūkst. eurų injekciją gaus Varėnos daugiafunkcis sporto centras, kuriame bus statomas baseinas. Ir dar beveik 700 tūkst. eurų skirta Lazdynų daugiafunkcio sveikatingumo centro Vilniuje techniniam projektui parengti.

Laimi ir be bazių

Bet dar neiškilę statiniai lai lieka statytojams. Vis dėlto ar ne paradoksas: kuo sudėtingiau plaukikams ir penkiakovininkams rengtis, tuo geresni rezultatai? Tarkime, plaukikų lyderė treniruojasi ne Lazdynų baseine, bet to nebūtų galima pasakyti apie įvairių garbingų titulų iškovojusius penkiakovininkus. Arba štai kitas pavyzdys – dviračių trekas, kurį turime, bet pastaraisiais metais nieko negirdime apie ankstesnes garsias pergales ir rekordus. Teisybės dėlei būtina priminti, kad šių  rekordų autorė kurį laiką nesportavo, o mūsų trekininkų rezultatams įtakos turėjo įvairūs tarptautinės federacijos eksperimentai ir naujovės. Tarkime, anksčiau komandinę treko rungtį sudarydavo trys komandos nariai, o dabar – keturi.

„Mums ir tris gerus dviratininkus nebuvo lengva rasti, o dabar reikia keturių. Arba štai kitas pakeitimas: jeigu nori patekti į pasaulio čempionatą, nuo šių metų privaloma dalyvauti visuose Pasaulio taurės etapuose, kurie vyksta ne taip arti – Australijoje, Kolumbijoje ir pan. Taigi vien kelionės kiek kainuoja, plius reikia vežtis savo dviračius, kurių, kaip žirgų penkiakovininkams per varžybas, ten niekas neduoda“, – dėsto L.Tubelis, primindamas ir treko dviračio kainą – dešimtis tūkstančių eurų.

K.Steponavičius priduria, kad turtingos pasaulio šalys dėl šių pakeitimų per daug sau galvos nesuka, o mums tai didelė bėda. „Juk ir lėšas skirstome sportiniu principu – pagal rezultatus, o dviratininkų rezultatai šiuo metu prastesni, vadinasi, ir pinigų jie mažiau gauna. Štai kaip išeina: mažiau gauni pinigų – negali išvažiuoti į varžybas, nevyksti į varžybas – neturi galimybės patekti į čempionatus“, – apie dviratininkus įsukusį uždarą ratą pasakoja K.Steponavičius. Išeitis viena: yra tikimybė, kad kitąmet didės finansavimas ir dviratininkai atlaikys šį sunkumą.

Grįždamas prie minėtų sporto šakų lyginimo L.Tubelis prasitaria, kad po šių ypač trekininkus palietusių naujovių penkiakovininkų rengimo sistema, matyt, pigesnė, nors ten ir penkios sporto šakos, ne viena. Pats buvęs penkiakovininkas A.Aidukas įsitikinęs, kad reikalas čia visai kitas. „Penkiakovė Lietuvoje buvo visą laiką ir visada turėjome gerų penkiakovininkų. Taigi pirmiausia lemia tradicijos. Antra, mūsų mentalitetas sutampa su šia sporto šaka, kaip, tarkime, ir disko metimo. Štai čia reikia matyti perspektyvą, o jei Lietuvoje niekada nebuvo kalnų slidininkų, tai jų ir nebus, nes mes įpratę vaikščioti lygumomis“, – savo teoriją dėsto KKSD specialistas.

Vyksta pas trenerius

Kaip žinoma, garsūs ir tokie tapti dar nespėję sportininkai aukštumų siekia ne vien šiam tikslui suburtame Lietuvos olimpiniame sporto centre. Kauno buriavimo, Trakų irklavimo, Klaipėdos sunkiosios atletikos, Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras – tai specializuotos olimpiečių rengimo bazės, vienur įsikūrusios laikantis tradicijų, kitur – dėl sportininkus ten traukiančių specialistų. Kartais dėl trenerio net atsisakoma geresnių sąlygų ir glaudžiamasi, tarkime, mokyklos stadione, kaip tą daro, ir visai sėkmingai, disko metikė Zinaida Sendriūtė su skuodiškiu treneriu.

„Kur visi sunkumų kilnotojai? Ogi ten, kur normalus treneris“, – pats klausia ir pats atsako A.Aidukas.

Kalbėdamas apie šį sunkiaatlečių centrą uostamiestyje L.Tubelis sako: „Nemanau, kad sunkiaatlečių rengimo taškų galėtų būti daug ir išsimėčiusių po visą Lietuvą, – toks centras yra įsikūręs Klaipėdoje ir tapęs traukos centru. Toks pat imtynininkų vyrų traukos centras yra LOSC Vilniuje, imtynininkių moterų – Šiauliuose, laisvųjų imtynių – Klaipėdoje, o plaukikų centras dabar buriasi prie „Girstučio“ baseino Kaune.“

K.Steponavičius paaiškina, kad šiuo metu pasaulyje einama prie tokio varianto – po šalį išmėtytų vienos sporto šakos rinktinės mini centrų. Prie tokio sporto šakų išsidėstymo, kokį turime dabar, labiausiai prisidėjo gamtos sąlygos ir ambicingi, profesionalūs treneriai. Taip Panevėžyje atsirado dviračių sporto bazė, Kaune – buriavimo arba Klaipėdoje – sunkiosios atletikos. „Ten yra visko, ko reikia sportininkams treniruotis. O svarbiausia – yra specialistų, aplink kuriuos buriasi kiti. Juk bazių galima daug pristatyti, bet kokia iš jų nauda, jeigu neturėsime trenerių sportininkams ruošti. Juk kur gimsta talentai? Ogi ten, kur yra gerų trenerių“, – atsako K.Steponavičius.

Tik ne visur, kur yra čempionų ar prizininkų parengiančių trenerių, spėjama tvarkyti bazes, nes pirmiausia prioritetas teikiamas pagrindiniams olimpiečių rengimo centrams. Pavyzdžiui, pagrindinė irkluotojų rengimo kalvė Trakų irklavimo bazė stipriai pasikeitusi, o Visagine ežero pakrantėje sustatytų vagonėlių vadinti baze liežuvis nesiverčia. Bet, regis, ir visaginiečiai pagaliau sulaukė: šių metų KKSD valstybės investicijų programoje irklavimo bazei Visagine įrengti numatyta arti 150 tūkst. eurų.

Jau mažiausiai penkmetį vis garsiau kalbama apie trenerius, mat nemažai jų yra sulaukę garbingo amžiaus, o studijas baigusių jaunų specialistų dėl prasto atlygio sunku prikalbinti, todėl jau tenka kai kurių sporto šakų trenerių kviestis iš užsienio.

Grįžta prie sporto mokyklų

Nemažai trenerių prireikė vien praėjusį rugsėjį, kai po 25-erių metų pertraukos, susirūpinus perspektyvių jaunuolių rengimu, Panevėžyje ir Šiauliuose duris atvėrė dvi specializuotos sporto mokyklos, kuriose pagal bendrojo lavinimo programą mokosi ir sportuoja daugiau nei pusketvirto šimto mokinių. Maždaug pusė jų – iš aplinkinių vietovių, tad miestuose ne tik mokosi, bet ir gyvena. Pasak Panevėžio sporto vidurinės mokyklos direktorės Jūratės Pauliukienės, jų mokyklą lanko 87 panevėžiečiai ir 85 iš tolėliau atvykę moksleviai. Panevėžyje vaikai buvo kviečiami mokytis ir rinktis vieną iš trylikos sporto šakų, Šiauliuose – iš penkiolikos.

Abiejose sporto vidurinėse mokyklose, be tradicinių sporto šakų – lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, baidarių ir kanojų irklavimo, dziudo, rankinio ar graikų-romėnų imtynių, plėtojamos ir tik šiuose miestuose populiarios sporto šakos, tokios kaip triatlonas, dviračių treko sportas Panevėžyje arba žolės riedulys, regbis ar BMX dviračių sportas – Šiauliuose.

„Nors dirbame tik keturi mėnesiai, mūsų mokiniai grįžta iš įvairių varžybų nugalėtojai. Vadinasi, ir treneriai gerai dirba, ir mokiniai perspektyvūs atrinkti. Patys vaikai irgi pastebi per trumpą laiką padarytą didelį šuolis į priekį“, – teigia direktorė.

Kitąmet planuojama visiškai sukomplektuoti visų trylikos sporto šakų grupes ir priimti šiek tiek daugiau moksleivių, kurių, direktorės tvirtinimu, netrūksta. „Jau dabar yra apie du šimtus norinčiųjų su vardais ir pavardėmis, bet jie dar turės laikyti stojamąjį egzaminą ir gauti iš atitinkamų federacijų rekomendacijas, – apie priėmimo tvarką prasitaria J.Pauliukienė. – Labai gerai, kad imta sistemiškai galvoti apie sportą, – toks valstybės dėmesys vaikams labai laiku ir vietoje. Be to, juk kalbame ne tik apie didelį meistriškumą, bet ir apie aktyvų mokinių gyvenimo būdą, kitokį laisvalaikį, sveiką gyvenseną ir pan. Padarytas labai geras ėjimas, bet rezultatai, aišku, bus matomi ne po mėnesio ir ne po metų.“

LTOK olimpinio sporto direktorius K.Steponavičius atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu iki galo išspręsti šių mokyklų finansavimo, ypač vasarą, klausimus. „Jeigu moksleiviai per visą vasarą nevyks į varžybas, stovyklas ir per atostogas nesportuos, ar nenueis perniek visų metų darbas? Be to, nereikia pamiršti, kad jų bendraamžiai užsienyje nesnaudžia – dalyvauja varžybose, stovyklose. Todėl šiems vaikams ir per atostogas reikia sudaryti sąlygas treniruotis“, – įsitikinęs K.Steponavičius.

Perspektyvių sportininkų tolesniu rengimu užsiimančio LOSC direktoriaus tvirtinimu, artimiausi metai parodys, ar šios sporto mokyklos pasiteisins. „Vienas pagrindinių veiksnių – treneris, todėl labai svarbu, ar šiose sporto mokyklose pavyks suburti pačių geriausių trenerių kolektyvą“, – atkreipia dėmesį L.Tubelis.

Druskininkuose – įkurtuvės

Anų metų pabaigoje ir šių pradžioje ne tik moksleiviai, bet ir didelio meistriškumo sportininkai sulaukė apčiuopiamų poslinkių. Kol sporto mokyklos dar gludina sistemą, po šešerius metus trukusių darbų duris atvėrė Druskininkų sportininkų rengimo ir reabilitacijos centras. Tiesa, ir dabartiniams, ir būsimiems didelio meistriškumo sportininkams šiame naujajame Druskininkų centre reabilitacijos dar teks palaukti, nes kol kas pastatyta tik sporto salė su 400 vietų žiūrovams, taip pat persirengimo ir higienos kambariai, maitinimo blokas.

„Buvo numatyta visą šį centrą statyti atskiromis komplekso dalimis, neprisirišant prie viso statinio, kad būtų įmanoma eksploatuoti atskiras jo dalis nebaigus visos statybos, – paaiškina naujojo sportininkų rengimo centro direktorius Julius Matulevičius. – Šiemet baigsime visą pastatą ir tada šalia to, ką jau turime – sporto salės, persirengimo kambarių, administracijos, maitinimo patalpų, dar bus 25 metrų ilgio aštuonių takelių plaukimo baseinas, dvikovos sporto šakų ir treniruoklių salė bei persirengimo kambariai.“

Dar po metų turėtų pradėti kilti stadionas, kuriame galės treniruotis tiek lengvaatlečiai, tiek futbolininkai, ir viešbutis su medicinos centru. Tada bus įgyvendintas seniai puoselėtas tikslas Lietuvoje turėti aukščiausio meistriškumo sportininkams skirtą centrą, kur vienoje vietoje būtų viskas, ko reikia ir treniruotis bei rengtis startams, ir reabilituotis po traumų ar tiesiog atsigauti bei pailsėti.

Visa šio sportininkų rengimo centro kaina – daugiau nei 29 mln. eurų (101 mln. Lt), KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjo A.Aiduko tikinimu, yra nedidelė. „Sąmatinė vertė buvo 220 mln. Lt, bet po perskaičiavimų iš 114 mln. Lt – tokia kaina įvertintas projektas laimėjo šį konkursą – pasidarė 101 mln. Lt. Čia tikrai nedaug, – pabrėžia A.Aidukas. – Juk vėliau visų sporto šakų atstovai čia galės normaliai ruoštis varžyboms ir neišvežti pinigų į užsienį. Latvija panašius centrus turi keturis, o mes – nė vieno.“

Išlaikyti tempą vers įsipareigojimai

Druskininkai sulaukia ne vienos šalies rinktinės ar komandų narių ir be naujojo centro, netgi per patį pasirengimo ar treniruočių įkarštį kartais negali visų norinčiųjų priimti. Taigi šis centras bus dar vienas sportininkų – ne tik mūsų, bet ir užsienio šalių – traukos objektas.

Nuo 2002 m. Druskininkų sporto centre dirbantis J.Matulevičius sako, kad sportininkų delegacijos ne išsyk pradėjo viena po kitos važiuoti. „Pirmus metus teko pačiam pavažinėti, pakalbinti, bet po to dešimt metų jau niekur nereikėjo vykti, pas mus važiavo – net negalėjome visų priimti. Užsienio delegacijų susidomėjimą naujuoju centru skatiname jau seniai – įvairių šalių delegacijoms ar komandų vadovams pasakojame, ekskursijas vedame. Artimiausiems kaimynams – baltarusiams, lenkams mūsų geografinė padėtis labai palanki, toli važiuoti nereikia“, – sako J.Matulevičius.

Jis patikina, kad baigus statyti centrą pirmenybė, aišku, bus teikiama mūsų sportininkams, betgi stovyklos planuojamos gerokai iš anksto, todėl viską galima suderinti, juolab Druskininkuose tiek apgyvendinimo, tiek sporto infrastruktūros galimybės išties didelės. „Turime 7500 vietų viešbučiuose, renovuotų mokyklų sporto salių, kurias taip pat nuomojame, aikštynų, yra Druskininkų sporto centras, taigi surėmę pečius stengsimės patenkinti kuo daugiau sportininkų poreikių ir naudosimės vieni kitų pagalba“, – sako naujojo centro vadovas.

Nors darbų dar laukia daug, iki sezono pradžios, kol sportininkams reikės treniruotis, bus sukomplektuota treniruoklių salė ir pagal galimybes įsikurta. „Žmogus gauna kelių kambarių butą, ir tai kuriasi ilgai, o juk čia tūkstančio kvadratinių metrų pastatas, taigi jam dar reikia visko – nuo baldų iki pakabų“, – lygina centro vadovas.

Ar yra garantijų, kad statybos planas bus vykdomas be trukdžių? „Manęs dažnai klausia, kada baigsim ir ar tikrai baigsim. Atsakau standartiškai: 2017 m. Lietuva gavo teisę rengti šiuolaikinės penkiakovės Pasaulio taurės finalinį etapą, kuris vyks šiame sportininkų rengimo centre. Taigi iki to laiko, 2017-ųjų vasaros, mes, tai yra Lietuva, privalome baigti statybas“, – paaiškina J.Matulevičius.

Jis primena, kad gauti šią teisę lengva nebuvo, juolab Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga laikosi nuostatos tokius reikšmingus etapus rengti arba šalių sostinėse, arba kituose dideliuose miestuose, o čia gavo prašymą surengti kone Lietuvos kaime. „Išgirdusi apie tokią reakciją tarptautinei federacijai prisistatė ir mūsų savivaldybė. Kai parodėme visus savo pranašumus, federacijos vadovai liko nustebę, kad toks jų mastais nedidelis miestelis turi tokią infrastruktūrą. Po šio prisistatymo daugiau klausimų nekilo“, – pasakoja pašnekovas.

Ar bus kur tepti slides vasarą

Ar vasaros sporto šakų olimpiečių daugiau turime dėl to, kad jiems treniruotis Lietuvoje sudarytos tinkamesnės sąlygos, ar bazių yra daugiau, nes sportininkų gausiau, – kažin ar prasminga svarstyti. Galbūt užtenka paminėti, kad žiemos sportininkai turi tris pagrindines treniruočių bazes: dailiojo čiuožimo atstovai ir ledo ritulininkai – Kaune, kalnų slidininkai dabar buriasi apie Druskininkų „Snow“ areną, o lygumų slidininkai ir biatlonininkai glaudžiasi Ignalinos žiemos sporto centre.

Tačiau biatlonininkams pernai ir vėl nepavyko ilgesniam laikui apsistoti Ignalinoje ir žiemos startams rengtis šiuolaikiškai. Pagrindinės slidininkų ir biatlonininkų žiemos olimpiečių rengimo bazės – Lietuvos žiemos sporto centro – pabaigtuvių dar teks palaukti. Pasak šio centro direktoriaus Bronislavo Cicėno ir KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjo A.Aiduko, darbų liko nedaug – reikia papildomai pagal saugumo reikalavimus sutvarkyti vieną šaudyklos sieną ir nupirkti elektroninę įrangą. Net taikiniai jau sustatyti, o va elektroninės įrangos iki šiol nėra.

Apie šio žiemos centro pabaigtuves pradėta kalbėti prieš daugiau nei metus, bet atidarymas atidėtas jau trečią kartą. Kaip aiškina šį sporto objektą administruojančio KKSD atstovas A.Aidukas, delsiama dėl to, kad statytojai nebaigia vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. „Šio centro statybos konkursas buvo skelbiamas per ekonominę krizę. Nors pinigų jam ketinta skirti didesnę sumą, konkurso dalyviai ėmė varžytis, kas padarys pigiau. Ne paslaptis, kad Viešųjų pirkimų įstatymas nėra tobulas, todėl konkursą laimėjo statytojai, šį projektą įsipareigoję įgyvendinti už perpus mažesnę kainą – už 8,5 mln. Lt vietoj planuotų 18 mln. Lt. Tai štai nuo 2010-ųjų pabaigos ir stato. Na, argi galima nupirkti naują mersedesą už pusę kainos?“ – retoriškai klausia A.Aidukas.

Pasibaigus dvejus metus trukusiam ginčui dėl ne tokių nutiestų kabelių, kilo kitas objekto baigti neleidžiantis nesutarimas – dėl minėtos elektroninės įrangos, kainuojančios per 100 tūkst. eurų. „Dabar mums sako: duokite pinigų ir mes įrangą nupirksim. Bet jeigu teikei siūlymą, dalyvavai konkurse ir sakei, kad už tiek viską padarysi, tai būk mielas ir padaryk“, – neketina nusileisti užsakovai.

O B.Cicėnas filosofiškai priduria: „Laikas bėga greičiau, negu spėjama visus trūkumus taisyti. Juk niekam šitas delsimas nenaudingas.“

O kol žadama baigti, biatlonininkai šiuolaikiškas, standartus atitinkančias šaudyklas mato tik svetur – Lietuvoje tokios neturime. Dabar centrą žadama baigti iki kovo pabaigos. B.Cicėno tikinimu, biatlonininkams moderni šaudykla dar reikalingesnė vasarą nei žiemą: juk žiemą jie važinėja į varžybas, o vasarą turėtų kur namie treniruotis. Taigi belieka laukti.

Širdis norėtų, bet greitis nebe tas

Apie sportinės karjeros pabaigą susimąstęs po to, kai apmaudžiai nepavyko patekti į Londono olimpines žaidynes, dabar pasaulio ir Europos vicečempionas Mindaugas Ežerskis rūpinasi visais geriausiais šalies imtynininkais – jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėmis, tai yra 20–25 dukart per dieną besitreniruojančiais sportininkais.

Pats ilgai sportavęs trejų olimpinių žaidynių dalyvis (pirmosios, į kurias išvyko tada 23-ejų imtynininkas, – 2000 m. Sidnėjaus) M.Ežerskis savo akimis matė, kaip keičiasi namų treniruočių sąlygos. Ne vienam iš pradžių teko sūriu prakaitu laistyti apdriskusius tatamius, daug ko trūko, bet sąlygos ėmusios gerėti po to, kai buvo įkurtas LOSC. Jaunus sportininkus ėmus vežti į Vilnių, pamažu pradėta gerinti ir pasirengimo bazė.

„Žinodamas, kokios buvo sąlygos prieš dešimt ar penkiolika metų, kai dar pats jaunas sportavau, galiu pasakyti, kad dabar jos nepalyginti geresnės. Lietuvos olimpiniame sporto centre turime imtynių salę, kurioje tikrai geri kilimai, štangų salę, daug visokios įrangos – skųstis negalime“, – patikina M.Ežerskis.

Sporto vadovams akstinas gerinti bazę – geri rezultatai ir pelnomi apdovanojimai, taigi, M.Ežerskio tvirtinimu, kai imtynininkai ėmė parvežti medalių, tada ir vadovai pradėjo klausti, ko jiems dar reikia.

O kaip pavyksta prikalbinti vaikų ir jaunimo? „Viskas susideda kompleksiškai: visų pirma turime šios sporto šakos tradicijas, turime entuziastų, kurie fanatiškai dirba su vaikais ir sudomina juos šia sporto šaka, aišku, svarbu ir tai, kad mūsų sportininkai parveža medalių, yra matomi ir girdimi. Taigi lemia viskas kartu“, – sako M.Ežerskis.

Paklaustas, ar dar norėtų grįžti ant tatamio, treneriu dirbantis imtynininkas šypteli. „Širdis gal dar norėtų sportuoti, bet raumenys ir greitis jau nebe tie. Užtat yra puikaus jaunimo, kuris jau po metų kitų puikiai mane pakeis. Turime pasaulio ir Europos jaunimo vicečempionų, todėl manau, kad po penkerių šešerių metų dabartinė jaunoji karta sėkmingai pakeis senąją“, – neabejoja buvęs imtynininkas.

KKSD valstybės investicijų 2015–2017 m. programoje numatytų kapitalo investicijų paskirstymas 2015 m.

Pigiausias objektas: sporto salės modernizavimas Tauragėje – 14 481 Eur

Brangiausias objektas: sportininkų rengimo ir reabilitacijos centro Druskininkuose statyba (kitas etapas) – 4 095 226 Eur

Trys seniai lauktos žinios: šiemet bus rekonstruojama Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ sporto bazė, pradedamas statyti Klaipėdos miesto 50 m ilgio takelių baseinas su sveikatingumo centru, įrengiama irklavimo bazė Visagino ežero pakrantėje.

2015 m. bus statomi šeši baseinai: Varėnoje, Šilalėje, Rokiškyje, Radviliškyje, Klaipėdoje, Kupiškyje.

695 088 eurų – tiek pinigų skirta Lazdynų daugiafunkcio sveikatingumo centro Vilniuje techniniam projektui parengti.

Inga Jarmalaitė-Necelienė