Prieš du dešimtmečius dažniausiai verslą kurdavę su bendraminčiais, šiandien dauguma lietuvių verslininkų – individualistai: net 61 proc. visų šalyje registruotų įmonių turi tik vieną akcininką. Kodėl partnerystė versle neišlaiko išbandymų?

Atkurtos nepriklausomybės pradžioje retas kuris verslumo gyslelę turintis pilietis nuspręsdavo verslą kurti vienas. Dažniausiai keli bendraminčiai, sunešę savo santaupas, imdavosi tuo metu labai pelningos, bet kartu ir pavojingos prekybos, o uždirbtus pinigus vėliau jau investuodavo įvairiose srityse.
Verslininkas Aurelijus Rusteika, pradėjęs verslą kurti su partneriais, o šiuo metu vienas valdantis visas “Topo grupės” akcijas, tvirtina, kad pradėti verslą drauge su partneriu yra lengviau nei vienam tiek finansiškai, tiek psichologiškai: yra su kuo pasitarti, pasidalyti mintimis, bendradarbiaujant gimsta daugiau idėjų, daugiau objektyvaus įžvalgumo.
„Pradedant verslą pradinis kapitalas įnešamas lygiomis dalimis, todėl kiekvienam akcininkui tai gerokai lengvesnė finansinė našta. Dar vienas pranašumas – efektyvumas. Dirbant komandoje greičiau pasiekiama gerų rezultatų atskiruose verslo segmentuose. Tai vyksta, kai partneriai pasidalija ir kuruoja atskiras sritis (pvz., pardavimą, finansus, logistiką), kuriose turi daugiau asmeninės patirties ar kompetencijos“, – mano A.Rusteika.
Vis dėlto, nors daugelis Lietuvos verslininkų verslą pradėjo su bendraminčiais, šiandien didžiąsias šalies bendroves dažniausiai valdo ar bent jau sprendžiamąją galią savo rankose sutelkę vieninteliai akcininkai arba vienos šeimos nariai. Registrų centro duomenimis, vienintelį akcininką turi 56,3 tūkst., arba 61 proc., visų Lietuvos uždarųjų akcinių bendrovių.
Investicinės bankininkystės bendrovės “Hortus Investment Banking” direktorius Valdemaras Vaičekauskas patvirtina, kad brandaus verslo savininkų skyrybos vyksta ir toliau: bendrovės ekspertams labai dažnai tenka ieškoti variantų, kaip padėti išsiskirti į verslo santykių akligatvį patekusių įmonių bendrasavininkiams.
Ekspertų nuomone, palyginti su užsienio šalimis, Lietuvoje verslo partnerysčių mažiau, nes lietuviai verslininkai – individualistai. „Lietuvos įmonėse dažniausiai būna pagrindinis akcininkas. Mūsų toks mentalitetas, kad turėsiu mažai, bet savo, negu daug ir su kuo nors dalysiuosi. Matome, kas darosi su klasteriais, bendrais eksporto projektais: kelios tekstilės įmonės ėjo su bendru ženklu į užsienį ir susipešė net nepradėjusios kalbėtis su potencialiais produkcijos pirkėjais. Turime priaugti, kad partnerystė taptų verslo dalimi“, – svarsto Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Išskyrė skirtingos pareigos

Kodėl didelius verslus išauginę partneriai nesugeba dirbti kartu? DNB banko Vilniaus verslo regiono vadovas Edvardas Uziala apibendrina, kad verslo partnerių skyrybos dažniausiai įvyksta dėl išsiskyrusių interesų. „Vieni į plėtrą orientuojasi ir nori rizikuoti, kiti užsidirbę jau nori į pensiją išeiti ir atsiimti pinigus, vieni turi didesnį rizikos apetitą, kiti mažesnį. Tas požiūris kinta ir su amžiumi – vienus sprendimus gali priimti 18-os, kitus – 40-ies metų“, – pagrindines priežastis vardija E.Uziala.
Išsiskyrus akcininkų požiūriui į riziką šiuo metu į dvi įmones skyla prieš porą dešimtmečių įkurta viena didžiausių Lietuvoje investicinių bendrovių „Invalda“. Artimiausią mėnesį turėtų paaiškėti, kaip akcininkai, iš kurių nė vienas neturi sprendžiamosios galios, pasidalys turtą.
Investicijų banko „Finasta“ Kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas mano, kad vieni „Invaldos“ akcininkai nori tęsti rizikingesnę veiklą, o kiti jau planuoja nusiraškyti užsidirbtus vaisius. „Šioje grupėje nėra nė vieno lyderiaujančio akcininko, kuris turėtų 50 proc. akcijų, – daugiausiai, apie 25 proc., turi Irena Ona Mišeikienė. Šias akcijas ji paveldėjo po Dailiaus Juozapo Mišeikio mirties ir jos investiciniai tikslai skiriasi nuo „Invaldos“: greičiausiai jos tikslas yra išsaugoti pinigus, o ne agresyviai investuoti. Be to, galima spėti, kad ir kitų akcininkų – Dariaus Šulnio, Alvydo Banio, Vytauto Bučo interesai ir norai panaudoti pinigus yra išsiskyrę. Juolab kad 2007 m. D.J.Mišeikis su A.Baniu jau buvo pasitraukę iš įmonės ir sugrįžo 2009 m. gelbėti bankų stipriai prispaustos „Invaldos“. Jie išpirko konvertuojamas obligacijas, nes nenorėjo, kad žlugtų jų įkurta įmonė, o dabar gal vėl kilo noras pasitraukti“, – komentuoja T.Povilauskas.
Praėjusių metų pabaigoje išsiskyrė ir po 50 proc. įmonės „Topo Technika“ akcijų turėjusių verslininkų A.Rusteikos bei Mindaugo Skalandžiūno keliai. Ši įmonė valdė „Topo centro“ prekybos tinklus Vakarų Lietuvoje, tad visas akcijas iš buvusio partnerio įsigijęs M.Skalandžiūnas sukūrė naują prekybos centrą – „Technorama“. Beje, A.Rusteikai tai jau antras išsiskyrimas: 2008 m. jis pasuko skirtingais keliais su pagrindiniu savo partneriu – „Topo grupę“ (buvusią UAB „AG Group“) nuo pat pradžių kartu kūrusiu Giedriumi Jarmalavičiumi.
„Verslo partneriai išsiskiria tuomet, kai akcininkų pozicijos įmonės valdymo srityje tampa nelygiavertės, tai yra kai vienas akcininkas eina vadovaujamas pareigas, o kitas – ne. Anksčiau tokia situacija buvo susiklosčiusi valdančioje „Topo grupės“ įmonėje („AG Group“). O Klaipėdos regione verslą valdžiusios įmonės bendrasavininkis, turintis 50 proc. akcijų, taip pat buvo įmonės direktorius, ir, nesilaikant verslo susitarimų, sklandus bendradarbiavimas tapo neįmanomas“, – išsiskyrimo priežastis įvardijo A.Rusteika, šiuo metu valdantis 100 proc. „Topo grupės“ akcijų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.