Klaipėda. Daugelį metų besitęsiančios diskusijos dėl Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo kol kas telieka kalbomis. Nors ir sutariama, kad šiuo metu nė vieno sakralinio objekto neturinčiame miesto senamiestyje ši bažnyčia yra būtina, iki šiol nežinia nei kas, nei kaip turi ją atstatyti.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines buvo pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis šventovės atstatymo pradžią. Tačiau tuo atkūrimo darbai ir pasibaigė – paveldosaugininkai, visuomenininkai, Evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė ir miesto savivaldybė iki šiol nesutaria, kaip naujoji Šv. Jono bažnyčia turėtų atrodyti. Juo labiau – už kokias lėšas ji galėtų iškilti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybė rengia galimybių studiją, kurioje, kaip tikimasi, pavyks suderinti skirtingus požiūrius. Ji dienos šviesą turėtų išvysti per artimiausius metus. „Šiuo metu susidariusią situaciją galima vadinti patine“, – pripažįsta Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Pirmoji Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje, greičiausiai netoli miesto pilies, iškilo XIII a. Žinoma, kad 1258-aisiais Šv. Jono bažnyčia buvo paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams. Iki galo nėra aišku, kaip ji galėjo atrodyti. Istorijos tėkmėje šventovė ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir kitų stichijų, todėl buvo bent keletą kartų perstatyta.

XVII ir XVIII amžių sandūroje miestą juosiant gynybiniais pylimais, Šv. Jono bažnyčia buvo perkelta į šiandieninę Turgaus gatvę, o po didžiojo 1854 m. gaisro buvo dar kartą atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą. Šventovę tuomet klaipėdiečiams pasistatyti padėjo ir pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, padovanojęs bažnyčiai vertingą dailininko Friedricho Augusto Bouterweko paveikslą „Kristus alyvų sodely“.

Būtent tokią Šv. Jono bažnyčią – su įspūdingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomu visame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinę funkciją laivams jūroje, galima pamatyti kone kiekvienoje senosios Klaipėdos fotografijoje, atviruke ar piešinyje.

„Tai buvo svarbiausia bažnyčia visame Klaipėdos krašte. Ji buvo neabejotina Klaipėdos senamiesčio dominantė, taip pat vienas iš jūrinių ženklų, tarnavęs kaip orientyras laivams, jos bokštą galima atrasti senuosiuose jūriniuose žemėlapiuose. Negana to, bažnyčios bokšto viršūnė tarnavo kaip Struvės geodezinio lanko, kuris yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, vadinamosios Ternerio atšakos ir Vidurio Europos geodezinio tinklo jungtis“, – pasakoja istorikas, kultūros paveldo ekspertas Dainius Elertas.

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės veikla nutrūko 1944-ųjų spalio 8-ąją – tą dieną prieš pasitraukiant dar likusiems miesto gyventojams čia laikytos paskutinės pamaldos. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą ir sudegusią Šv. Jono bažnyčią, kaip ir beveik visas kitas miesto bažnyčias, pirmaisiais pokario metais galutinai sunaikino sovietinė valdžia. Vėliau šioje vietoje veikė parduotuvė, stovėjo menkaverčiai ir smulkūs pastatai. Juos pašalinus šiuo metu Šv. Jono bažnyčios vietoje plyti tuščia aikštė.

Bažnyčios atkūrimo iniciatyvos ėmėsi sklypą atgavusi Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė, šiandien vienijanti per kelis tūkstančius narių. Iki karo penkias bažnyčias Klaipėdoje turėjusi bendruomenė šiuo metu glaudžiasi netoliese stovinčiame buvusiame klebonijos pastate.

Paskelbtą bažnyčios architektūrinį konkursą 2004-aisiais laimėjo žymios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas, pagal kurį buvo numatyta statyti apie 12 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40 metrų aukščio varpinės bokštu.

„Mūsų mintis buvo tokia, kad pati bažnyčia tik labiau stilizuotai primintų buvusiąją, tačiau kartu ji atmintų visus krašte gyvenusius žmones – tiek lietuvius, tiek vokiečius, tiek visus kitus. Suvoktume, kad nors tai yra naujesnės sienos, pastatytos ant griuvėsių, bet išlaikančios tęstinumas tarp to meto ir šiandieninių klaipėdiečių. O tie dydžiai, kurie buvo prieš karą, dabar yra nereikalingi ir, žinoma, nerealūs“, – svarsto vyskupas M.Sabutis.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas, tačiau netrukus pasipriešinimo sulaukta iš paveldosaugininkų, kurie akcentavo būtinybę autentiškai atkurti buvusį bažnyčios bokštą. Taip gimė tarsi du atskiri projektai – evangelikų liuteronų bažnyčios, kurioje vyktų pamaldos, ir bažnyčios bokšto, kuris tarnautų ir turistiniams tikslams.

„Pati bažnyčia yra religinės konfesijos klausimas, bet mes kalbame apie tai, ko reikia miestui, o būtinai reikia bokšto, kaip senamiesčio silueto ir nuo senų laikų buvusio simbolio, kurį galima matyti iš jūros. Situacija dėkinga tuo, kad bokštas buvo paliktas šiek tiek nuošalyje, atitrauktas nuo bažnyčios, todėl jis gali stovėti kaip atskiras statinys. Šis bokštas būtų naudojamas kaip atrakcija Klaipėdai populiarinti, kaip turistinė vieta su apžvalgos aikštele, žinoma būtų pritaikytas ir konfesiniams reikalams“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Vyskupas M.Sabutis pasakoja, kad su šiuo atstatymo variantu po nemažo spaudimo evangelikų liuteronų bendruomenė sutiko, bet gavusi pažadą, kad tai nebus tik jos reikalas, nes vien bokšto statyba, pirminiais skaičiavimais, atsieitų mažiausiai tris milijonus eurų, o pačios bažnyčios – dar panašiai tiek. Tokios pinigų sumos negausiai bendruomenei akivaizdžiai per didelės. 2013-aisiais liuteronai ir Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią miestas įsipareigojo bendradarbiauti siekiant atkurti bažnyčios bokštą ir perlaidoti per kasinėjimus atrastus XVI–XVIII a. miestiečių palaikus.

2006-aisiais archeologai, tyrinėdami buvusio karamelės fabriko teritoriją, kurioje stovėjo senoji Šv. Jono bažnyčia, o šiandien – prieštaringai vertinamas gyvenamasis namas, aptiko 182 čia palaidotų iškilių klaipėdiečių palaikus. Penkerius metus išgulėję Klaipėdos universiteto garaže, jie laikiną prieglobstį atrado Jono kalnelio požemiuose. O galutinė šių žmonių, tarp kurių greičiausiai yra dvasininkas, vokiečių–lietuvių kalbų žodyno sudarytojas Frydrikas Pretorijus, poeto Simono Dacho tėvas, lietuvių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo Jono Bretkūno duktė, pulkininkas Christianas Ludvigas von Kalksteinas ir kiti, amžino atilsio vieta numatyta specialioje kriptoje, kuri turėtų būti įrengta prie atstatyto Šv. Jono bažnyčios bokšto.

Vis dėlto Klaipėdos savivaldybė įsipareigojo padėti evangelikų liuteronų bendruomenei tik nefinansiškai – teikti informacinę, teisinę pagalbą, siekiant gauti Europos Sąjungos fondų paramą bažnyčios bokšto atkūrimo projektams, tarpininkauti derybose, padėti rengti paraiškas ir pan. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės, taip miestas tampa tarsi projekto vedliu, patikimumo garantu, padedančiu pritraukti įvairių užsienio fondų finansavimą. Tam, kad tokias paraiškas būtų galima sėkmingai teikti, šiuo metu ir yra atliekama minėta bažnyčios atstatymo galimybių studija.

Tačiau ar iš tikrųjų tokio pobūdžio ir svarbos projektai yra tik pačių religinių bendruomenių reikalas? „Liuteronų atžvilgiu teiginys, kad miestas ir valstybė rūpinasi visuomeniniais reikalais, o tikinčiųjų bendruomenė – konfesiniais, taikomas labai dažnai, mes jau esame prie to pripratę. Kai kalbama apie kitas, didesnes religines bendruomenes, taip turbūt ne visada yra sakoma, – svarsto vyskupas M.Sabutis. – Mus privertė projektuoti tai, ko mums nereikia, ir praktiškai paliko, o pati bendruomenė realiai neturi galimybių viena visko padaryti. Juk ne vien sau statome, todėl tai turėtų būti miesto, valstybės interesas. Juk Klaipėdos senamiestis neturi nė vieno sakralinio objekto, ir mūsų mintis tokia, kad tai yra žmonių, kurie per daugelį šimtų metų pastatė šį miestą ir jį sukūrė, prisiminimas. Pasirodo, kad to nelabai kam reikia.“

Dar kitokią nuomonę apie bažnyčios ateitį išreiškė Klaipėdos visuomenininkai ir paveldo puoselėtojai, kurių teigimu, būtina atkurti visą autentišką Šv. Jono bažnyčią. „Klausimas ir diskusijų rėmai yra tik tokie, kokio detalumo tai atkūrimas: ar mes atkursime interjerą, koks bus medžiagiškumas, tačiau tokie dalykai, kaip tūris ir forma, nėra diskusijų objektas. Yra galimybė viską atkurti iki skiedinio lygio arba daryti kaip Valdovų rūmuose, kai atkuriama tik išorinė išvaizda. Tokios tik ir gali būti diskusijos. Teisiškai visi kitokie variantai negalimi“, – įsitikinęs istorikas D.Elertas.

Pasak jo, nors pripažinta, kad vertingiausias yra bažnyčios bokštas, sunku įsivaizduoti, kaip prie jo galėtų atrodyti visiškai kitokios stilistikos modernus pastatas, – tai padarytų žalą Klaipėdos senamiesčiui. Be to, rimtos diskusijos, istoriko teigimu, turėtų būti plėtojamos tik atlikus išsamius tyrimus, kurių iki šiol nėra. Šiuo metu nėra rasta ir senosios Šv. Jono bažnyčios brėžinių, jų reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose.

A.Degučio teigimu, šiuo metu turimos medžiagos užtenka, kad būtų atkurtas silueto ir tūrio autentiškumas, tačiau norint tiksliai atkurti bokšto detales dar turėtų būti atlikti papildomi istoriniai tyrimai, peržiūrėti Vokietijos archyvai. „Manau, kad ten informacijos tikrai esąmą, nes kai pradedama ieškoti, galima surasti labai daug informacijos, juk pas vokiečius yra tvarka“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas.

Šiuo metu nagrinėjami įvairūs galimi atstatytos bažnyčios pritaikymo būdai. Svarstoma, kad joje turėtų vykti kamerinės muzikos koncertai, socialinė veikla, galbūt patalpomis galėtų dalytis ir kitos religinės bendruomenės, čia galėtų įsikurti ir kultūros centras ar Klaipėdos krašto istorijai skirtas muziejus bei biblioteka. Per artimiausius metus Klaipėdos miesto savivaldybė tikisi rasti sutarimą. „Kaip rodė iki šiol vykęs procesas, nuomonių skirtumai yra kardinalūs, tačiau reikia turėti konkretų atsakymą, kuris tenkintų visas puses, nes negali būti susipriešinimo tokiu jautriu klausimu“, – sako J.Simonavičiūtė.

Užpernai liepą Šv. Jono bažnyčios vietą aplankęs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas išreiškė tvirtą paramą bažnyčios atstatymui ir pažadėjo finansinę Vokietijos pagalbą. Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje Arūno Baublio teigimu, sėkmingas šio projekto įgyvendinimas pasitarnautų Lietuvos ir Vokietijos santykių gerinimui ir būtų labai gražus gestas iš Lietuvos pusės, parodant, kad, priešingai nei mūsų kaimynai kitoje Nemuno pusėje, nesame abejingi istorinei regiono atminčiai.

„Juk mums malonu, kad Vydūno atminimas yra įamžintas paminklu Detmolde Vokietijoje, o dabar galvojama ir apie gatvės arba alėjos ten įkūrimą, taigi ir Vokietijos kultūrinei visuomenei būtų malonu, kad Klaipėdoje ši istorijos dalis nebūtų ignoruojama. Tokie ženklai didina pasitikėjimą ir atveria naujas galimybes“, – teigia A.Baublys.

Neabejojama, kad Vokietija prisidėtų prie bažnyčios atstatymo ir finansiškai, bet laukiama pirmo žingsnio iš Lietuvos pusės. Norint sulaukti įvairios pagalbos, būtina tiksliai nuspręsti, kas ir kaip bus statoma. Šiuo metu veikia ir bažnyčios atstatymo rėmimo fondas, kuriame kiekvienas gali paaukoti pinigų šiam tikslui. Vis dėlto sunku tikėtis sulaukti daug aukų, turint tik viziją. „Kaip mums paaiškinti, kam renkame pinigus, kai negalime pasakyti, ar statome bažnyčią su vienokiu bokštu, ar su kitokiu, ar bokštą valstybė stato. Didžiąją dalį bažnyčių Lietuvoje esame prikėlę savo lėšomis, bet aukojantis žmogus turi žinoti, kas bus padaryta“, – pabrėžia vyskupas M.Sabutis.

Iniciatyvinės bažnyčios atstatymo grupės vadovo Jurgio Aušros manymu, jei prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo prisidėtų valstybė, tai būtų savotiškas skolos grąžinimas ir istorinio teisingumo atkūrimas. Turto restitucija – visos Mažosios Lietuvos problema, nes didžiajai daliai čia esančio turto restitucijos įstatymas netaikomas, mat šis turtas sovietiniais laikais buvo ne nacionalizuotas, o perimtas kaip bešeimininkis. Be to, per karą sunaikinta didelė dalis archyvų, todėl sudėtinga rasti įrodymus, krašte per trumpą laiką daugelį kartų keitėsi gatvių pavadinimai ir adresai.

„Džiaugiamės, kad pernai Lietuva po šitiek metų pagaliau pripažino Mažosios Lietuvos statusą, tai didžiulis įvykis. Jeigu po jo valstybė padarytų ir kitą gestą – paskelbtų, kad prisideda prie bažnyčios atstatymo, būtų labai puiku. Lietuva perėmė per karą tiek priverstinai, tiek savanoriškai į Vokietiją ir kitur pasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jį naujiems šio krašto gyventojams, bet, priešingai nei, pavyzdžiui, žydų bendruomenei, nė vienas litas mums nebuvo kompensuotas“, – teigia J.Aušra.

Klaipėda per karą ir po jo neteko praktiškai visų savo istorinių bažnyčių (išliko tik evangelikų baptistų bei irvingerių bažnyčių pastatai). Dažnai, ypač prieš savivaldos rinkimus, čia rengiamos įvairios diskusijos, kaip būtų galima atgaivinti ir įpūsti gyvybės miesto centrui bei senamiesčiui. Neabejotina, kad Šv. Jono bažnyčios atstatymas labai pasitarnautų šiam tikslui. O ir šiandien, J.Aušros teigimu, Šv. Jono bažnyčios vieta Turgaus gatvėje gausiai lankoma turistų, net jei kol kas jie gali aplankyti tik pašventiną kertinį bažnyčios akmenį.

Dovaidas Pabiržis

Šv. Jono bažnyčios istorija

1258 m. paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams.

1525 m. atiteko evangelikams liuteronams.

XVIII a. pradžioje perkelta į naują vietą Turgaus gatvėje.

1864 m. po gaisro atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą.

1944 m. spalio 8 d. čia laikytos paskutinės pamaldos.

Per karą apgriauta ir sudegusi, galutinai Šv. Jono bažnyčia sugriauta pirmaisiais pokario metais.

2012 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis jos atstatymo pradžią.