"Veido" archyvas

Koncerno SBA prezidento Arūno Martinkevičiaus vizija – savi prekių ženklai.

Koncerno SBA būstinė Laisvės prospekte Vilniuje – pabrėžtinai spartietiška: betonas, atviros erdvės, tik kai kurie kabinetai uždari. Net lubose tik vietomis kabo apdaila, tarsi pabrėžiant, kad čia svarbiausia procesas, ne komfortas.

Ir pats koncerno prezidentas bei vienvaldis savininkas Arūnas Martinkevičius, kitų metų gegužę peržengsiantis penkiasdešimties metų slenkstį, panašesnis į laisvą, nekreipiantį didelio dėmesio nei į šukuoseną, nei į aprangą bernioką, negu į vieną turtingiausių Lietuvos žmonių. “Man to nereikia”, – trumpai atremia mėginimus išprovokuoti kalbą apie tai, kodėl jo beveik nematyti viešumoje, ir siūlo verčiau šnekėti apie idėjas, o ne jo asmenį.

Svarbiausia – vertybės

A.Martinkevičius – vienas Lietuvos verslo mohikanų, be to, pačių pastoviausių: kaip 1989 m. įkūręs UAB “Arūnas” pradėjo dirbti su baldais, taip po šiai dienai daugiausia šioje srityje plėtoja verslą. Baldai sudaro apie 55 proc. aštuonis šimtus milijonų litų siekiančios koncerno apyvartos. “Viskas legalu, – trumpai tarsteli klausiamas apie verslo pradžią, paskui priduria: – Nelegalu, kad kopijavom.” Ir daugiau nesileidžia į prisiminimus, tad iš kitų šaltinių tenka susimedžioti, kad tas nelegalus kopijavimas – tai nusipirktas ir išardytas suomiškas baldų komplektas, turėjęs tapti naujos lietuviškos produkcijos pavyzdžiu. Jam daug svarbiau pabrėžti, kad viskas prasideda nuo svajonės, nuo savo tolimo matymo, kuris tuomet atrodė sunkiai įgyvendinamas.

“Man visą laiką patiko kurti, jausti idėją, niekada nekėliau sau tikslo užsidirbti pinigų, nors jų visiškai nebuvo, – tvirtina Arūnas. – O kai tavo stipri energija, smalsumas ir užsispyrimas nukreiptas į kūrybą, norą kažką padaryti, tikrai negali nepasisekti.”

Pasak koncerno prezidento, ir šiandien priimant darbuotoją pirmiausia klausiama: apie ką tu svajoji? “Mes sakome: lengviausi keliai – ne mums, ar tu gali būti vienas iš mūsų? Ir jeigu sako: aš norėčiau užsikalti pinigų, matau, kad mums ne pakeliui”, – tiesiai kloja savo nuostatas verslininkas.

Mėginu išprovokuoti, kad lengva per darbo pašnekesį gražiai pakalbėti, net specialiai mokoma, kaip rašyti CV, būtinai pabrėžiant savo veržlumą, tikslo siekį, visokias socialines dorybes, tačiau Arūnas nesileidžia išmušamas iš vėžių: per bandomąjį laikotarpį tikrosios nuostatos vis tiek išryškėja. Todėl jis įsitikinęs, kad, norint turėti stiprią, darnią komandą, vienas svarbiausių (ir sunkiausių) dalykų – suburti žmones, kurių panašios vertybės. “Jei priimsi į darbą mažesnės kompetencijos žmogų – ne bėda: jei jis trykšta dideliu entuziazmu, tu ją užauginsi, – kalba verslininkas. – Bet jeigu priimsi į komandą žmogų su labai skirtingom vertybėm – nepakeisi, ir neverta jo keisti.” Todėl sakosi labai daug kalbąs su žmonėmis apie koncerno ateitį, kiekvieno asmenines perspektyvas. Ir mano, kad jau nemažai pasiekta kuriant grupės kultūrą, vertybes.

Per krizę koncernas SBA beveik neatleido darbuotojų, net kažkiek priėmė naujų. Tos įmonės, neslepia A.Martinkevičius, kurios dirbo vietinei rinkai, stipriai nukentėjo – juk, pavyzdžiui, prekyba baldais vietinėje rinkoje susitraukė net 60 proc. Tuose sektoriuose teko mažinti atlyginimus, susieti juos su kompanijos sėkme. Tokiais momentais svarbiausia, kaip pabrėžia koncerno savininkas, kad žmonės tikėtų: atėjus geresniems laikams jie uždirbs geresnius atlyginimus. “Bet turi būti labai sąžiningas su darbuotojais: kai ateina gerovės laikotarpis ir tau sekasi, turi elgtis sąžiningai, antraip nuvilsi žmones”, – sako.

Krizei einant į pabaigą, deklaruoti šitokias nuostatas reikia drąsos ir tikėjimo. Matyti, kad SBA savininkui jo netrūksta, jis netgi teigia: “Aš labai tikiu, kad jeigu kas mano darbuotojui pasiūlytų didesnį atlyginimą, jis svarstytų ir kažin ar išeitų. Nes jis pas mus jaučiasi saugus. Žmonės čia išeina visą gyvenimo mokyklą ir turi galimybę siekti pačių didžiausių aukštumų: jeigu esi išskirtinis, gali netgi 25 metų tapti įmonės vadovu. Tam esame sukūrę įvairių mokymų sistemų, o svarbiausia, kad pas mus jau įsitvirtina ne tik vidaus vertybės, bet ir noras mokyti bei perduoti savo patirtį kolegoms.”
Pasak A.Martinkevičiaus, nėra kito kelio, kaip tik investuoti į darbuotojo kompetenciją, – tik taip gali kurti išskirtinį produktą su pridėtine verte. Tad ar daug investavęs į žmogų gali jį lengva ranka atleisti?

Ši krizė ne pirma ir tikrai ne paskutinė. Ir išgyvena tik tie, kurie gerbia savo darbuotojus, aplinką ir yra sąžiningi tiek sau, tiek visiems aplink esantiems. “Krizė nesikandžioja, – apibendrina verslininkas, – jei gyveni taupiai ir atsakingai. Mes nesame valstybė, kuri ekonomikos klestėjimo metais negalvojo apie ateitį, nekaupė rezervų blogesniems laikams, prastai valdė didėjančias sąnaudas, o svarbiausia – negalvojo apie mūsų šalies ilgalaikę perspektyvą. Jei mes taip būtume gyvenę, tikriausiai mūsų jau nebūtų.”

Ateitis – savi prekių ženklai

Ne mažiau nei apie vertybes, A.Martinkevičius kalba apie pridėtinę vertę. “Mes visą laiką akcentavom našumą ir dabar ypač pabrėžiam, kad reikia kurti produktą su pridėtine verte”, – sako jis. Ir priduria, kad konkuruoti tik kaina su Azija ar Turkija sudėtinga ir beprasmiška: “Manome, kad pramonės šakos, kurios orientuotos į pigią darbo jėgą, pardavinėja tik laisvus gamybinius pajėgumus, o ilgalaikės perspektyvos neturi.”

Čia kyla iškart du klausimai. Pirmas: SBA baldų grupė 80 proc. produkcijos tiekia didžiausiam pasaulyje baldų prekybos tinklui, švedų koncernui IKEA, garsėjančiam savo nuožmiomis sąlygomis gamintojams. Prieš kokį dešimtmetį buvo plačiai svarstoma, kad viena didžiausių Lietuvos baldų pramonės silpnybių ir yra per didelė priklausomybė nuo IKEA, – susiras švedai kur Azijoje pigesnių gamintojų, ir mūsų baldžiai liks it musę kandę.

Atsigaunant vietiniams baldų pirkėjams, tos kalbos prisimiršo. Ištikus krizei, vietinius pirkėjus kaip vėjas nupūtė, o IKEA kaip dirbo, taip dirba.

A.Martinkevičius visai neburnoja ant IKEA, vadina labai reikliu partneriu, verčiančiu efektyviai dirbti: “Ir svarbu, kad visada sulaukiam labai reikalingų ir kompetentingų konsultacijų iš mūsų partnerių, kaip tai padaryti.” Jis džiaugiasi ir didžiuojasi, kad švedai SBA įmones, kaip ir apskritai Lietuvos baldžius, laiko patikimais partneriais, sieja su jais ateitį. “Mes dėsim visas pastangas, kad būtume vieni geriausių IKEA gamintojų”, – neslepia verslininkas.

Panaši ir “Utenos trikotažo” bei kitų koncerno aprangos įmonių padėtis: didžioji dalis produkcijos gaminama kitiems, taigi ir didžioji dalis naudos atitenka tų prekės ženklų turėtojams.

A.Martinkevičius atremia, kad ne visi sugeba būti efektyvūs siūlydami sudėtingus ir kokybiškus gaminus. Be to, per dešimt metų situacija stipriai pasikeitė, Azija jau nebe tokia pigi, ir laikas vėl galvoti apie savo prekės ženklą, t.y. produktus su pridėtine verte. Tas prekės ženklas – “Utenos trikotažas”.

Priminus, kad jau buvo “Utenos trikotažo” parduotuvių tinklas, vėliau kurtas savo drabužių ženklas “Effigy”, bet priimtas sprendimas veiklos netęsti, verslininkas sutinka: taip, tai brangus, labai rizikingas kelias ir nedaug kam pasiseka, “bet jeigu pasisektų, garsintume ne tik save, bet ir Lietuvą. Mums pavyko sukurti labai stiprų prekės ženklą savo segmente ir tapti lyderiu, aplenkti netgi tokį garsų užsienio prekės ženklą, kaip “Pull and Bear”.

Bet Lietuva per maža rinka, tuo labiau kad vietinis vartojimas per krizę smuko labiausiai. Šiandien koncernas jaučiasi turįs jėgos imtis naujų iššūkių. Nemažai jau ir padaryta: nuo 2005 m. Rusijoje dirba baldų fabrikas “Novo Mebel”, jis visą produkciją pardavinėja su savo prekės ženklu “Parra”, Rusijoje jau turi 20 prekybos taškų. Šį balandį pirmą kartą pavyko sudalyvauti prestižinėje Milano baldų mugėje – su tuo pačiu prekės ženklu. Jau 10 proc. SBA baldų Europoje parduodami su “Parra” ženklu – tokia pat dalis kaip ir “Utenos trikotažo” vardinės produkcijos. Tokiu atveju pelno marža nepalyginti didesnė, negu gaminant kitiems. Bet kol juos įtvirtinsi, laukia ilgas ir sunkus kelias, reikalaujantis daug energijos ir labai daug tikėjimo. Pastarojo A.Martinkevičiui, atrodo, netrūksta.

Ilgų distancijų bėgikas

Pirmas užuominas, kad SBA statys ypatingą biurų pastatą Vilniuje, Žvėryne prie Neries, ir ten iš Kauno perkels savo būstinę, radau dar 2003 m. Paskui prasidėjo ir ilgam įstrigo statybos, joms stovint teko girdėti pašaipėlių, esą ir SBA panoro šiaušti plunksnas – kaip ir kiti verslo didžiūnai, turėti būstinę Vilniaus centre. Galiausiai 2009 m. pastatas “Green Hall” iškilo, koncernas ten neįsikraustė, liko kuklesnėse patalpose – užtat greitai įsikraustė nuomininkai, tarp jų ir gigantas “Barclays”, ir tokios kalbos nutilo.

Klausiu A.Martinkevičiaus, gal jiems tiesiog pasisekė, kad tuo metu “Barclays” ieškojo, kur nusėsti Vilniuje. “Tuo metu kaip tik laisvų plotų buvo labai daug, – atremia pašnekovas. – Jie tikrai galėjo rinktis. Bet, ko gero, ne šiaip sau pasirinko. Mūsų investicijos pasiteisino.”

Pasak jo, tokioje vietoje norėjosi pastatyti ne šiaip statinį, bet išties pažangų pastatą, kuris puoštų sostinę, būtų tausojantis energijos išteklius ir gamtą. “Nepaisydami krizės, nuolaidų nedarėm nei inovacijoms, nei kokybei”, – pabrėžia. Taip, sutinka, išskirtinumas brangiai kainuoja, bet kito kelio sako neįsivaizduojąs – turi padaryti kažką kitaip nei kiti. Dabar dirbama prie “Green Hall 2″ projekto.

Ir visam verslui taiko tokį principą: nesivaikyti trumpalaikės naudos, nesiorientuoti į spekuliatyvinius projektus, o kurti ilgalaikę vertę. “Apskritai koncernas SBA yra ilgos distancijos bėgikas”, – tvirtina A.Martinkevičius, jau turintis ateinančių penkerių metų viziją. Oficialiai ji bus pristatyta rudenį, tad dabar dar nenori detalizuoti – sako, per anksti pasigirsi, tada kas nors ims ir nepasiseks. Tik tiek pamini, kad ji orientuota į išskirtinumą, eksportą ir pridėtinės vertės kūrimą. Tikslas – kad būtų sukurta, ne pagaminta Lietuvoje. Ir priduria, kad šiais metais numatoma didelė plėtra, grupėje turi atsirasti dar vienas verslo vienetas, atrinktas pagal tuos pačius kriterijus, – orientuotas į eksportą, į pridėtinės vertės kūrimą.

Vis dėlto svarbiausia, pasak A.Martinkevičiaus, ne pati plėtra, o kad grupė būtų efektyvi, moderni, inovatyvi.

Reklamuoti darbus, ne save

A.Martinkevičius visas susikoncentravęs į ateitį. Apie praeitį žodžius tenka pešte pešti, dar nenoriau jis kalba apie save. Ne dėl to, sako, kad būtų ką slėpti, bet nejaučia poreikio išsiskirti, rodytis, tuo labiau demonstruoti savo turtų.

Nesmerkia tų žmonių, kurie užsidirbę pinigų perka lėktuvus ar jachtas, bet jam pačiam labiau patinka tokie užsiėmimai, kuriems reikia įdėti daug pastangų ir ryžto, reikia paplušėti, parodyti užsispyrimą, – na, kad ir plaukymas burlente. “Aš save atrandu buriuodamas, po kalnus keliaudamas, vaikščiodamas džiunglėmis – ten turiu galimybę pabėgti nuo visko, pamedituoti. – Netgi tiek paatviravęs tuoj pat priduria: – Aš čia per daug kalbu.”

Vis dėlto, neatlyžtu, koks jausmas, kai nuo tavęs priklauso keturi tūkstančiai žmonių? “Jausmas toks, kad esi atsakingas – už tą grupę, už tuos žmones, – sako. – Jeigu tu valdai tokią grupę, turi būti labai sąžiningas. Negali lengvabūdiškai naudotis tos grupės ištekliais ir uždirbtais pelnais. Turi gyventi taupiai.”

Išties, neteko girdėti apie kokius nors A.Martinkevičiaus prabangos atributus. Paklaustas, kur leidžia uždirbtus pinigus, jis net sutrinka ir gerokai pagalvojęs atsako: “Niekur neleidžiu.”

Ką gi, apie didžiojo SBA partnerio IKEA savininko Ingvaro Kamprado šykštumą net anekdotai kuriami: kad jis dviračiu važiuoja į turgų, ir tai gerokai po pietų, kai produktai pigesni…

A.Martinkevičius nekalba apie šykštumą, sako, kad vadovybė ir jis pats persėdo į jaguarus, kuriuos per krizę pavyko pigiai nupirkti, – tai veržlios kompanijos įvaizdžio dalis, – bet vis tiek senasis “Subaru” jam mielesnis. O įdomumas – ne pinigus leisti, bet kažką sukurti. “Kas gali būti smagiau, – dėsto, – kada tu dirbi, turi stiprią komandą, kuri tavim pasitiki.

Ir jeigu pavyksta kažką sukurti, jeigu mums pavyktų sukurti naujus prekių ženklus, kurie garsintų Lietuvą… Ir jei būtų parašyta ne “Made in Lithuania”, bet “Created in Lithuania” – būtų nuostabu.”

Grįžus prie kalbos apie vertybes, verslininkas atgyja. “Man ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje”, – tvirtina ir tuoj pat pabrėžia principinę koncerno nuostatą – nepainioti verslo su politika. Apie ją ir nekalbame, tačiau prabilus apie patriotizmą, nacionalinį pasididžiavimą, politika nori nenori išlenda kitu galu. Lietuvoje, verslininko įsitikinimu, negerbiami dirbantys, kuriantys žmonės – tie, kurie investuoja visus savo pinigus, atiduoda visą savo laiką, kurie prisiima didžiausią atsakomybę, riziką. Jie iš aukščiausių valdžios lūpų vadinami oligarchais ir šitaip dar labiau supriešinami su likusia visuomenės dalimi. “Tokie dalykai užgesina entuziazmą”, – neslepia verslininkas.

Štai Visagine, kuriame uždaryta atominė elektrinė, kuriame nebuvo jokių baldų gamybos tradicijų, plyname lauke pastatytas fabrikas, sukurta 500 darbo vietų, įdarbinti vietiniai žmonės. “Taip, mes gavome dalį pinigų iš ES struktūrinių fondų. Kiek dar įmonių yra sukūrę darbo vietų plikame lauke?” – šiame klausime – ir pasididžiavimas, ir nuoskauda, kad valdžia tokių dalykų tarsi nemato, nevertina.

A.Martinkevičius įsitikinęs: viskas prasideda nuo vizijos – tiek atskiros kompanijos, tiek visos Lietuvos mastu. Juk ir emigruojama ne vien dėl to, kad uždirbama mažiau, bet kad nusiviliama, nematoma perspektyvos. “Be abejo, nemažai ir pačių verslininkų kaltės, esama visokių pavyzdžių, – neneigia koncerno SBA savininkas, – tačiau toną turėtų duoti valdžia: skatinti dirbantį žmogų, dėti visas pastangas, kad daugėtų kuriančių žmonių ir savininkų.”

Tiesiai klausiamas, ar nejaučia nuoskaudos, kad jo ir kitų verslininkų triūsas nevertinamas, tiesiai ir atsako: “Taip. Ta nuoskauda yra. Bet ne dėl savęs paties – skauda dėl Lietuvos.”

Globalizacija – vienas pavojingiausių iššūkių, protų nutekėjimas gali būti pragaištingas Lietuvai. “Turim viską padaryti, kad atgimtų tikėjimo savo šalimi jausmas, čia yra pradžia visos mūsų gerovės”, – įsitikinęs verslininkas. O juk kas, jei ne stiprus nacionalinis verslas, kurs tas brangiai mokamas darbo vietas, kurios galėtų ne tik sustabdyti išvykstančiuosius, bet ir grąžinti bent dalį jau emigravusiųjų?

2003 m. prezidentas Valdas Adamkus žengė netradicinį Lietuvai žingsnį: grupei verslininkų įteikė valstybinius apdovanojimus; A.Martinkevičius apdovanotas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi. Šiandien skelbiamas permanentinis karas oligarchams. Tokia pastarojo dešimtmečio požiūrio į nacionalinį verslą raida.