Pagal pelningai dirbusių įmonių dalį šiemet Lietuva sugrįžo į prieškrizinę 2008-ųjų pradžią, mat pelningai veikia jau 58 proc. įmonių. Šio ketvirčio mėnesiais kylantis pelningumo rodiklis taip pat vejasi gerus laikus.

Lietuvoje veikiančios nefinansinės bendrovės pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 2,1 mlrd. Lt ikimokestinio pelno – 5,2 karto daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai. Antrąjį šių metų ketvirtį pelningai dirbo daugelio ekonominės veiklos rūšių įmonės. Daugiausiai pelno uždirbo prekybos ir telekomunikacijų įmonės, o smarkiausiai jis padidėjo siuvimo (123,3 karto) ir metalo gaminių (10,7 karto) bendrovėse. Vis daugiau įmonių šiandien maudosi didėjančių užsienio rinkų užsakymų jūroje ir sprendžia, ką reikės daryti, jeigu gamybos apimčių šuolis nebus laikinas.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, išlošė stipriai veiklos sąnaudas sumažinusios įmonės, o apdirbamoji pramonė puikiai išnaudojo pirmojo šių metų pusmečio pasaulinės ekonomikos atsigavimą. Tačiau numatomas visuotinis ekonomikos kilimo lėtėjimas jau turės neigiamų padarinių labiau į eksportą besiorientuojančiai šalies pramonei.

Finansų patarėjų grupės “Orion Securities” kapitalo rizikų skyriaus vadovas Mindaugas Strėlis mano, kad įmonių pelningumą šiemet lėmė ne gauti didesni užsakymai, o jų aptarnavimas itin mažomis sąnaudomis. Tiesiog verslininkai išmoko dirbti efektyviau, be to, veikiausiai veiklos sąnaudas mažins dar ir šiemet, siekdami uždirbti kuo daugiau grynųjų pinigų. Paklausti, kam bus naudojamas uždirbtas pelnas, ekonomikos ekspertai pateikia paprastą atsakymą – daugiausia skoloms grąžinti ir grynųjų pinigų kiekiui kaupti.

“Swedbank” vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis mano, kad tiek uždirbtus pinigus, tiek investicinius projektus įmonių vadovai šiemet veikiausiai vis dar laikys stalčiuose, o mokėti dividendus ir atnaujinti gamybos pajėgumus pradės tik įsitikinę gerėjančios padėties tvarumu, tai yra ne anksčiau kaip kitais metais. Pasak G.Nausėdos, suskaičiuotas antrojo ketvirčio įmonių pelningumo koeficientas, siekiantis 3,5 proc., dar neprilygsta prieškriziniam lygiui, bet šiuo metu besibaigiančio trečiojo metų ketvirčio įmonių veiklos rezultatai veikiausiai parodys iki sunkmečio gautą pelną.

Užsakymų banga gręžiasi iš Kinijos

Statistikos departamento duomenimis, drabužių siuvimo įmonių pelnas iki apmokestinimo pirmąjį šių metų ketvirtį buvo vos 57 tūkst. Lt, o antrąjį jau 123 kartus didesnis – 7 mln. Lt. Pelną skaičiuojančios siuvimo įmonės šiemet sulaukia kur kas daugiau užsakymų ir grįžta prie normalaus darbo ritmo. Esą su galimu recesijos pasikartojimu siejamas eksporto mažėjimas joms negresia, nes dauguma Vakarų Europos drabužių gamintojų atšaukia užsakymus iš Kinijos, kurioje stipriai pakilo dolerio kaina ir prireikė diversifikuoti riziką.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktorius Linas Lasiauskas paaiškino,kad Lietuvos siuvyklos niekada nekonkuravo su kinais, bet tapo pranašesnės vykdydamos mažus užsakymus, o tai leidžia susigrumti ir dėl didesnių kolekcijų siuvimo. “Dabar jau kyla klausimas, ar įmonėms užteks pajėgumų patenkinti ateinančius užsakymus, todėl siekiame įmonių kooperacijos, kad būtų išnaudojami ir mažų siuvyklų resursai, jog ir jos turėtų galimybę užsidirbti. Mūsų tikslas – suvesti mažas siuvyklas ir didesnius gamintojus, kurie galėtų kooperuotis ir priimti visus gaunamus užsakymus. Didieji gamintojai palankiai žiūri į šią galimybę, bet jiems teks atsakomybė už mažesnių siuvyklų darbo kokybę”, – sako pašnekovas. O gerai dirbantiems mažiesiems siuvėjams ateina galimybė užsidirbti, įsitvirtinti rinkoje, tobulėti ir išgyventi.

“Lietuvos siuvimo įmonės eksportuoja apie 90 proc. produkcijos. Deja, šiuo metu Lietuvoje liekanti produkcijos dalis mažėja. To priežastys – susitraukusi rinka ir gausesni užsienio užsakymai. Lietuvos įmonės pasaulyje žinomos kaip gerų prekių gamintojos. Beveik visi geriausi prekių ženklai Lietuvoje kažką gamina”, – atkreipia dėmesį L.Lasiauskas.
Jo pateiktais duomenimis, Lietuvos siuvyklos atlieka olandų firmos MEXX, britų “Marks & Spencer”, šveicarų “Inter sport”, norvegų “Gasser Heli” ir daugelio kitų žinomų prekių vardų kompanijų užsakymus.

Bendrovės “Vikada”, eksportuojančios 94 proc. pagaminamos tekstilės produkcijos, direktorė Gina Ramanauskienė tvirtina, kad sumenkusių užsakymų jie nepajuto net sunkmečiu, nes dirbo ne su vienu užsakovu. “Tačiau dabar užsakymai plūsta iš visų pusių. Štai neseniai teko dalyvauti vienoje didžiausių tekstilininkų parodų Paryžiuje. Ten susitikome su užsakovais, kurie dar visai nesenai mums sakydavo: “Jūs mums neįdomūs, mums siuva kinai”. O dabar mes jiems jau įdomūs”, – pasakoja G.Ramanauskienė.

Kaip būtų galima dirbti pelningiau

Šiek tiek kitokia padėtis susiklostė taip pat didėjantį pelną skaičiuojančiame metalo gaminių sektoriuje. Statistikai suskaičiavo, kad čia pelnas antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju, padidėjo daugiau nei dešimt kartų – iki 18 mln. Lt.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos “Linpra” duomenimis, Lietuvos metalo pramonė eksportuoja apie 70 proc. pagamintos produkcijos. Atskirų sričių įmonės, tokios kaip mašinų įrenginių ir atsarginių elektronikos dalių gamintojos, į užsienį išveža dar daugiau – net 90 proc. gaminių.

“Mūsų sektoriuje pelną pajėgios didinti tos kompanijos, kurios gali investuoti į gamybos proceso efektyvumo didinimą”, – tikina “Argintos” rinkodaros direktorius Tomas Jaskelevičius.

Pasak “Linpros” direktoriaus Henriko Mykolaičio, Lietuvos kompanijos, net ir turinčios pačias moderniausias metalo apdirbimo stakles, uždirba tris kartus mažiau nei Vakarų Europos gamintojai. “Atsakymas labai paprastas – darome gizelio darbą. Nekuriame protingų produktų, o tik vykdome kažkieno užsakymus. Negana to, dėl jų stipriai konkuruojame su kitomis šalimis. Kuo įmonės gamina paprastesnius gaminius, tuo turi daugiau konkurentų. Mes iš gamybos technologijų ir darbo laiko turime išspausti daugiau pridėtinės vertės. Todėl neabejoju, kad Lietuvos metalo pramonė, kaip ir kitos pramonės sritys, turėtų orientuotis į aukštesnių technologijų produktus, t.y. daugiau parduoti proto, konstruktorių ir technologų nei staklių darbo”, – dėsto H.Mykolaitis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad lietuviai moka ne tik patarnauti meistrui, bet ir patys meistrauti. Tą rodo keli geri pavyzdžiai, tarkime, lazeriai, unikali pasaulinio lygio tikslumo mechanika ir kt. Tačiau norint įeiti į rinką reikia laiko, o dažniausiai pritrūksta tikslingo veikimo. Todėl kai kurie produktai atiduodami užsienio prekės ženklui, kurį užklijavus, pavyzdžiui, ant Lietuvoje pagaminto grąžto, jis galutiniam vartotojui pabrangsta tris kartus. “Deja, mes vis dar nesugebame uždirbti ekonominio efektyvumo požiūriu”, – apibendrina H.Mykolaitis.

Taigi nors dabar Lietuvos įmonių pelningumas didėja, jis galėtų būti keleriopai didesnis, jei dirbtume ne vien juodą darbą.