Internete apstu žemėlapių su maršrutais, kuriais bėgliai iš Afrikos ir Azijos plūsta į Europą. Kelių valstybių sienas kiaurai skrodžia rodyklės. Jos tarsi kokie taikos balandžiai. Militarizuotais šaltojo karo laikais rodyklės būtų apsigręžusios atgal prie socialistinio lagerio sienos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Bėglių maršrutai dabar vingiuoja per Turkiją, Graikiją, Serbiją. Jei panaši humanitarinė katastrofa būtų ištikusi iki Pirmojo pasaulinio karo, tarp Austrijos ir Vengrijos nebūtų kilę viešo ginčo, ką daryti su bėgliais. Austrija-Vengrija tada buvo viena valstybė, suklijuota daugiau nei personalinės unijos saitais. Sostinėje Vienoje sprendimą būtų priėmę keli žmonės, pasikonsultavę su dar keliolika. Imperatorius, vyriausiasis politinių jėgų arbitras, būtų išleidęs įsaką. Greičiausiai viskas būtų pasibaigę kariuomenės telkimu prie sienos ir į valstybės teritoriją patekusių bėglių deportacija.

Didesnės teritorijos lengviau įsiurbia bėglius. Po Antrojo pasaulinio karo į dabartinę Vokietiją iš jos prarastų žemių suplūdo apie 12 mln. žmonių. Vokietija buvo padalyta į keturias okupacines zonas, o ne į kelias dešimtis valstybių, kaip būta iki šalies suvienijimo 1871 m.

Jeigu kokioje nors alternatyvioje istorijoje būtų plūstelėję bėgliai iš Rytų, kaip tos pabiros vokiečių karalystės ir kunigaikštystės būtų priėmusios milijonus vokiečių? Kaip be Reicho gali atsirasti bendra politika, jei keleri metai iki jam susikuriant prūsai kariavo su saksais? 1949 m. po žiauraus pralaimėjimo kare sukurtos dvi vokiečių valstybės tvarkėsi lengviau, nei būtų tekę atskirai Prūsijai, Bavarijai, Badenui, Viurtembergui, Saksonijai, Braunšveigui, Oldenburgui, Meklenburgui, Koburgui, Veimarui, Esenui, Gotai – tai tik tuzinas iš 27 valstybių, kurios 1871 m. buvo sujungtos į imperiją, išsaugant dinastijas ir šiokią tokią autonomiją.

Ieškant panašumų tarp Bismarcko laikų Vokietijos ir dabartinės Europos Sąjungos, Lietuva lygintina ne su žemėlapyje be padidinamojo stiklo matomu Viurtembergu, iš kur 1918 m. norėta atsikviesti Lietuvos karalių, o su dar mažesniais dariniais, pavyzdžiui, Veimaro kunigaikštyste. Akivaizdu, kad šiuolaikinė Lietuva gali išlikti tiktai kaip sąjunginė valstybė – ES ir NATO narė. Tiktai kaip sąjunginė valstybė, beje, vis dar nemažą savo biudžeto dalį gaunanti iš ES, Lietuva gali atsakyti į karinius, demografinius, ekonominius iššūkius. Alternatyva – priklausomybė nuo Rusijos.

Su kokiomis programomis pasitinka dabarties iššūkius lietuvių nacionalistai?  „Lietuviško nacionalizmo programinius teiginius“ aptikau Kaliningrade veikiančio „Rusų pasipriešinimo Baltijos avangardo“ tinklalapyje (http://zarenreich.com/). Verčiame atgal į gimtąją kalbą krislą autoriaus lietuvio teiginių (jo pavardę galima rasti tinklalapyje): „Bandymas sukurti naujo tipo imperiją – Europos Sąjungą – irgi akivaizdžiai sužlugo. O su ta valstybių valdymo sistema, kuri kažkodėl vadinama „demokratija“, tačiau iš tiesų tokia nėra, taip pat teks atsisveikinti.“

Galėtume pasvarstyti, ar verta ginčytis su kiekvienu šmukštaru. Šįkart jis ne „astronomas“, o „istorikas“, „politologas“, padrikai vainojantis ES, kapitalizmą, demokratiją. Tai, kas guli, tiksliau, voliojasi žemiausiame mintijimo lygyje, gal norėtų glaustis prie Antano Smetonos, Stasio Šalkauskio ir kitų šviesulių. Nieko naujo – juk dabar kiekvieną kovą Vilniaus Gedimino prospekte pamatome iškilių lietuvių portretus pramaišiui su naujais ir senais odinių drabužių pavyzdžiais.

Kai kam vis dar naujiena, jog tokie minčių atplaišų, šūkių, vaizdinių karnavališki kratiniai – raugas, kurį mielai pilsto Rusija, kad Lietuvoje