Sunkmetis daugelį pakilimo laikotarpiu pelningai veikusių užsienio gamintojų atstovų Lietuvoje paakino gamybos imtis pačius.

Lietuvoje beveik kas antra pramonės įmonė yra gimusi iš importo, t.y. kažkada pastebėjus, kad vietinei rinkai trūksta kokių nors produktų, jie pradėti importuoti. O suvokus, kad gaminant patiems galima sumažinti produkto kainą ir uždirbti daugiau, imtasi gamybos. Todėl nemaža dalis ankstesnių importuotojų yra virtę gamintojais ir netgi stambiais eksportuotojais.

Vienas ryškesnių pavyzdžių – įmonė “Vičiūnai”, kurios veikla prasidėjo nuo krabų lazdelių importo. Jas vietinėje rinkoje pradėjus pardavinėti pigiau, nei tai darė kiti importuotojai, produktams taikydavę didesnę pelno maržą, iškart pastebėta šio produkto paklausa. Todėl buvo imtasi gamybos Lietuvoje, vėliau Estijoje, Kaliningrado srityje ir netgi Ispanijoje. Šiandien tai vienas žinomiausių lietuviškų prekės ženklų Europoje.

Karčios gamybos pradžios šaknys

Kartais iš importuotojų gamintojais ryžtamasi tapti ir esant ne itin palankioms plėtros galimybėms. Dažniausiai tokių pokyčių imamasi apsisprendus išlikti rinkoje. Štai prieš porą metų pradėjusiai gaminti geoterminius šilumos siurblius bendrovei SVEO pavyko trečdaliu sumažinti geoterminio šildymo sistemų kainas Lietuvoje. Pasak bendrovės direktoriaus Ramūno Peldžiaus, paklausą rinkoje pavyko užčiuopti prekiaujant užsienio gamintojų produkcija, bet dar ilgai nebuvo drįstama įeiti į rinką su lietuvišku gaminiu – baimintasi atmetimo reakcijos. Tačiau prasidėjus sunkmečiui atstovaujamų gaminių kaina tapo nekonkurencinga, ir tai paskatino imtis gamybos.

Kaip tik šiuo metu naują lietuvišką produktą kuria ir bendrovė “Technogama”. Pramonės įrenginių elektronikos sistemų projektavimu ir gamyba užsiimanti įmonė kartu su partneriais UAB “Baltic Innovative Solutions” kuria plataus spektro sprendimų mažo galingumo vėjo jėgainę, kurią planuoja pristatyti jau šį pavasarį. Iki šiol vėjo jėgainių elektronikos įrangą įmonė importuodavo iš Izraelio ir prekiavo ja vietinėje rinkoje. Pasak UAB “Technogama” vadovo Algimanto Griežės, pradėjus patiems gaminti vėjo jėgaines neišvengiamai reikės užsiimti eksportu, nes vietinė rinka pernelyg maža. Tačiau sėkme užsienyje neabejojama dėl to, kad šią vėjo jėgainę bus galima sukonstruoti pagal individualius kliento užsakymus, – stambūs užsienio gamintojai to pasiūlyti negali.

Iš plastikinių namų apyvokos daiktų importuotojos gamintoja planuoja tapti ir bendrovė “Soranas” (ir, beje, šias prekes planuoja gaminti 20 proc. pigiau, nei moka už įsivežtinius lenkiškus gaminius). Tiesa, pasak bendrovės vadovo Rimanto Jakučio, kol kas šis projektas stringa, nes prieš dvejus metus buvo pasirašyta ES struktūrinių fondų sutartis ir nedideliam plastiko gaminių gamybos cechui įkurti gauta 200 tūkst. eurų parama, tačiau iki galo įgyvendinti planų nepavyksta dėl likusios 50 proc. projekto vertės lėšų stokos (nes anksčiau lyg ir sutikęs, vėliau bankas paskolą suteikti atsisakė).

Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos departamento direktorius Sigitas Besagirskas pastebi dar vieną tendenciją, kad vis daugiau gamintojų Lietuvoje dalį savo žaliavų stengiasi pasigaminti patys. Pvz., vaisvandenių gamintojai anksčiau tik pilstydavo savo produkciją į plastikinę tarą, o dabar beveik visi turi butelių pūtimo įrenginius.

“Tai užsienio kompanijų patikrinta patirtis, leidžianti sumažinti sąnaudas. Kitaip tariant, kuo daugiau produkto vertės bus sukuriama po vienu stogu, tuo jis bus konkurencingesnis”, – apibendrina ekonomistas.

Nėra palaikymo

Gaila, kad aptariamos tendencijos pastebimos ne visuose sektoriuose. Pasak Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Verslo plėtros skyriaus vedėjo Juozo Jarmalos, prieš dvidešimt metų Lietuvoje nunyko stambioji mašinų pramonė, elektronikos pramonė, o lengvoji ir baldų pramonė labai susitraukė, ir šiose srityje iki dabar naujų gamintojų beveik neatsiranda.

Progresyvių verslo konsultacijų centro vadovės Ingos Barkauskaitės nuomone, taip atsitiko todėl, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu buvo paprasčiau ir pelningiau atstovauti užsienio gamintojui ir perparduoti jo prekę, nei patiems imtis kurti didelę pridėtinę vertę. Dar viena priežastis, neskatinusi imtis gamybos, – aiškios valstybės ekonomikos ir pramonės strategijos stoka.

Be to, J.Jarmalos teigimu, iš importuotojo tapti gamintoju arba pradėti visiškai naują gamybą Lietuvoje šiuo metu labai sunku. Pirmiausia dėl lėšų stokos. “Juk pas mus potencialūs gamintojai niekaip neskatinami, neremiami. Kaip gali būti remiama vietinė pramonė, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai Estijoje į įmonių plėtrą investuojantys verslininkai atleidžiami nuo pelno mokesčio, gauna kitokių lengvatų. Deja, Lietuvoje net gavę ES lėšų verslininkai stabdo savo investicinius planus, nes nėra sukaupę reikiamo kiekio savų lėšų, o bankai nefinansuoja net 20 proc. investicinio projekto dalies”, – sako S.Besagirskas.

Taigi nuo nulio išaugti į naują gamintoją Lietuvoje ypač sunku.