Saulius Žiūra / BFL

Baigėsi Algirdo Brazausko politinė epocha. Jos pradžia reikėtų laikyti 1988-uosius. Tų metų birželio 24-ąją Vilniuje Sąjūdis surengė SSKP XIX konferencijos delegatų palydėtuves į Maskvą. A.Brazauskas, tuomet dar tik vienas iš LKP CK sekretorių, buvo vieninteliu valdžios atstovu, išdrįsusiu užlipti ant tribūnos ir kreiptis į žmones. Po ketverių mėnesių, Sąjūdžiui spaudžiant, pasikeitė LKP vadovybė – pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas, tapęs pirmuoju „savu“ atgimstančios Lietuvos vadovu.

1990-ųjų kovą A.Brazauskas buvo išrinktas į Aukščiausiąją tarybą – Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios valstybės atkūrimo akto signataru. Nuo to laiko jis pabuvojo visuose aukščiausiuose šalies valdžios postuose – 1990/91 – Vyriausybės pirmasis vicepremjeras, 1992 – Seimo pirmininkas ir laikinasis prezidentas, 1993/98 – prezidentas, 2001/06 m. – Vyriausybės vadovas. Iš šešiolikos atkurtosios Lietuvos valstybės gyvavimo metų, daugiau nei vienuoliką jų A.Brazauskas buvo vienu pačią didžiausią įtaką valstybei darančiųjų politikų. Tad nedaug suklystume visą atkurtosios nepriklausomybės periodą pavadindami A.Brazausko, arba senosios sovietinės nomenklatūros, politine epocha. Jam pasitraukus iš politinio gyvenimo, Lietuvos valstybė įžengė į naują savo raidos etapą.

Politikas, ypač – žymus ir įtakingas politikas, iš savo posto pasitraukti gali dvejais būdais. Pirmasis – išeiti oponentų neįveiktam, esant pačioje galios viršūnėje, pačiam apsisprendžiant, kada žengti šį žingsnį. Antrasis – pasitraukti spaudžiant aplinkybėms, suvokiant, jog to nepadarius tarsi ir savo noru, būsi pašalintas per prievartą. A.Brazauskas išbandė abu šiuos pasitraukimo kelius.

Pirmą kartą apie savo pasitraukimą iš didžiosios politikos tuometinis prezidentas A.Brazauskas paskelbė vėlyvą 1997-ųjų rudenį, pranešdamas, kad neketina balotiruotis antrajai kadencijai (kurioje pergalė jam buvo jei garantuota, tai bent jau labai tikėtina). Pareiškęs, jog prie valstybės vairo turi stoti nauja, sovietinės praeities neslegiama, politikų karta, A.Brazauskas įvardijo ir savo įpėdinį – buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską. Pastarasis, nepaisant A.Brazausko paramos, vis tik pralaimėjo prezidento rinkimus Valdui Adamkui. Tai, žinoma, kiek aptemdė A.Brazausko pasitraukimo eleganciją, bet žmonėms neruko užsimiršti.

Į didžiąją politiką 2001-ųjų vasarą, po „naujosios politikos“ koalicijos žlugimo,  A.Brazauskas grįžo triumfatoriumi. Prieš metus jo vadovaujama socialdemokratų ir LDDP koalicija surinko daugiausia balsų Seimo rinkimuose, o jis pats teigė ateinąs „gelbėti Lietuvos“. Tiesa, tuo metu šalies ekonomika jau buvo pertvarkyta ir sparčiais tempais lipo iš 1998/99 ekonominės krizės, tačiau dauguma gyventojų ekonominio pakilimo rezultatų dar nejautė. Tad A.Brazausko sugrįžimas buvo sutiktas gan palankiai – daugelis tikėjosi, kad jis, niekuomet nepasižymėjęs permainų pomėgiu, stabilizuos skandalų nukamuotą Lietuvos politinį gyvenimą.

Tačiau 2001-siais į valdžią grįžo jau kitoks A.Brazauskas – įsitikinęs savo sprendimų teisingumu, ignoruojantis viešąją nuomonę, nebijantis skandalų, kurie nuo jo nutekėdavo kaip vanduo nuo žąsies. Ir jaučiantis didžiulę nostalgiją savai, sovietinei, praeičiai. Jo veikla Vyriausybės vadovo poste prasidėjo melagyste apipinta kelione į Maskvą kartu su pramonininkų lyderiu Bronislovu Lubiu pas Rusijos dujininku, bei medžiokle su šeimos draugu, „LUKOil – Baltija“ vadovu Ivanu Paleičiku. Netrukus jis nustebino užsienio investuotojus, surengdamas paskaitą apie tai, kaip sovietmečiu buvo kurta sovietinės Lietuvos gerovė.

Tą visomis prasmėmis karštą 2001-ųjų vasarą neruko spėlionių, kodėl A.Brazauskas ryžosi imtis vadovauti Vyriausybei. Žvelgiant iš šių dienų, pranašiškais atrodo tuomet „Veide“ paskelbti filosofo Vytauto Radžvilo žodžiai: „Pagrindinis veiksnys, kuris vėl jį atvedė į valdžią yra tai, kad jis per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį nuosekliai atstovauja tam, ką aš pavadinčiau tarybų Lietuvos elitu. Šis elitas šiandien grumiasi už savo teisę kontroliuoti šalies turtus ir apskritai daryti lemiamą įtaką. Ir, būtent, tos grupės, kurios siekia pasiimti likusius paskutinius privatizuojamojo valstybės kapitalo kąsnius, vėl jį išstūmė. Neatmetu galimybės, kad šitai atsitiko ne prieš jo valią. Jis atėjo atlikti savo paskutinės užduoties – nulemti kažkieno naudai Lietuvos energetinio sektoriaus privatizavimą. O žmonėms, kurie jį skyrė šiam uždaviniui, koks bus po to A.Brazausko įvaizdis – nesvarbu. Jis bus „suvalgytas“, kaip politikas“.

Iš tiesų – nors nuolat auganti šalies ekonomika ir po įstojimo į ES plūstelėjusios ES Struktūrinių fondų lėšos suteikė A.Brazausko Vyriausybei kone unikalų šansą pagaliau reformuoti socialinę, sveikatos apsaugą ir aukštojo mokslo sistemą, nieko nebuvo padaryta. Nesugebėta įvesti netgi žadėtojo euro. Užtai Vyriausybė pardavė „Vilniaus prekybai“ Vakarų skirstomuosius tinklus, „GAZPROM“ ir vokiečių konsorciumui – „Lietuvos dujas“ (išsaugant valstybei abejotinos naudos tarpininkę „Dujotekaną“). Suklupo A.Brazauskas ties „Mažeikių nafta“.

A.Brazausko antrojo, priverstinio, pasitraukimo iš politikos ištakų reikia ieškoti 2005-ųjų vasarą prasidėjusiame „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo konkurse. Tuomet, kai į Vilnių vienas po kito vyko didžiausių pasaulio naftos koncernų vadovai, A.Brazauskas neslėpė savo simpatijų Rusijos atstovams – pirmiausia „LUKOil“ ir „GAZPROM“. Rugsėjį tai sukėlė pirmą didelį politinį skandalą nuo pat A.Brazausko atėjimo į Vyriausybę dienos. Jam buvo primintos viešbučio „Draugystė“, valgyklos „Šešupė“ privatizavimo istorijos ir jo, bei jo žmonos Kristinos Butrimienės ryšiai su „LUKOil-Baltija“ vadovu I.Paleičiku. Prisimintas ir koncerno EBSW bankrotas bei šio koncerno vadovų ryšiai su A.Brazausko aplinkos žmonėmis. Svarbiausia – pirmą kartą per du dešimtmečius šie, tegu ir seni, skandalai ėmė „lipti“ prie A.Bazausko. Jo populiarumas staigiai krito, atrodė, kad žmonės nutarė pareikalauti iš atsakomybės iš karto už visą jo buvimo valdžioje laikotarpį. 2005-ųjų lapkričio pabaigoje A.Brazauskas atsidūrė ties atsistatydinimo riba.

Tačiau tuomet valdančiajai koalicijai pavyko atsilaikyti. Atrodė, kad A.Brazauskas ir tuomet vėl didžiulę įtaką įgijęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas rado sutarimą dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pirkėjo. Bet visą žaidimą sugadino Rusijos koncernas „Jukos“, pareiškęs, kad savo turimas „Mažeikių naftos“ akcijas parduos tam, kas duos didesnę kainą. Lyderiu tapo Lenkijos koncernas PKN „Orlen“, pasikeitus valdžiai Varšuvoje įgijęs ir didelę savo šalies vadovų paramą. A.Brazausko planas – Vyriausybei perpirkti iš „Jukos“ akcijas ir parduoti įmonę savo pasirinktam pirkėjui, žlugo.

A.Brazausko Vyriausybės agonija prasidėjo 2006-ųjų balandį, V.Uspaskichui surengus sėkmingą interpeliaciją prieš Seimo pirmininką A.Paulauską. Suprasdamas, kad toliau bus jo eilė, A.Brazauskas dar nesėkmingai bandė įkalbėti savo partijos atstovus Seime paremti A.Paulauską, bet buvo jau per vėlu. Ir nors V.Uspaskicho bandymą naktį po interpeliacijos perimti Vyriausybės kontrolę dar pavyko atmušti, koalicijos byrėjimas tapo nebesustabdomu. Gegužę VSD ir Prokuratūra atliko kratą Darbo partijos būstinėje bei pareiškė jai įtarimus neskaidriu rinkimų finansavimu, o V.Uspaskichas pabėgo į Rusiją.

Gegužės 30-ąją prezidentas V.Adamkus pasiūlė A.Brazauskui paneigti visuomenei iškilusias abejones Vyriausybės sugebėjimu dirbti, “Konstitucijos numatyta tvarka reformuojant Vyriausybę ir gaunant Seimo pasitikėjimą”. Kitos dienos rytą Darbo partija pasitraukė iš Ministrų kabineto, o A.Brazauskas, nuvykęs pas prezidentą, įteikė jam savo atsistatydinimo pareiškimą.

Formaliai A.Brazausko niekas lyg ir nevertė atsistatydinti. Gavusi Seimo paramą, jo Vyriausybė tarsi ir būtų galėjusi dirbti toliau. Tačiau gauti tos paramos premjeras nebegalėjo – tam būtų tekę ieškoti paramos pas konservatorius, o su jais A.Brazauskas bendros kalbos niekada nerasdavo. Net jeigu jam būtų pavykę peržengti savas ambicijas ir išprašyti tam kartui konservatorių paramą, dirbti, esant mažumoje, svarbiausius žingsnius derinant su konservatorių lyderiu Andriumi Kubiliumi, prieš metus viešai priminusiu „Draugystės“ privatizavimo istoriją, A.Brazauskui būtų buvę nebepakeliama. Todėl jis ir pasitraukė: iš pažiūros – tarsi savo noru, o iš esmės – aplinkybių priverstas. Jo įpėdiniu siūlytas finansų ministras Zigmantas Balčytis (kaip kadaise – A.Paulauskas) irgi negavo Seimo paramos.

Vyriausybės vairą iš A.Brazausko perėmė Gediminas Kirkilas – jaunesnės kartos atstovas, iškeltas į šį postą naujosios, jau nepriklausomybės laikais susiformavusios nomenklatūros, kuri taip įformino savo pergalę prieš senąją, „brazauskinę“, nomenklatūrą.

Tikrasis politiko asmenybės mastas išaiškėja tik po to, kai jis  pasitraukia iš aukštų valstybinių postų. A.Brazausko įtaka valstybės gyvenime ne ką sumažėjo netgi po to, kai jis tarsi nustojo dalyvauti aktyvioje politikoje. Į jo žodį atsižvelgdavo ne tik partiečiai, bet ir verslo pasaulis, diplomatai, visuomenė.

Žinoma, su laiku netgi pačių didžiausiųjų lyderių įtaka silpsta. Praėjusieji metai A.Brazauskui buvo tikrai nesėkmingi: Ne gana to, kad naujoji Vyriausybė gerokai apkarpė finansavimą jo asmeniškai prižiūrimų Valdovų rūmų statyboms, bet ir partijoje nepavyko paskirti savo įpėdinio. Nors akivaizdus uzurpatorius G.Kirkilas LSDP pirmininko postą gėdingai prarado, bet ir A.Brazausko jau seniai proteguojam Zigmantui Balčyčiui teko pripažinti ne iš sovietinės partinė nomenklatūros kilusio Algirdo Butkevičiaus pranašumą.

Laikas daro savo. Nors vis tik tokio visuotinai pripažinto lyderio, kaip A.Brazauskas, tarp naujosios kartos politikų nesimato.

Vertindami A.Brazausko veiklą jo šalininkai sakys, kad jam vadovaujant Lietuva nustatė draugiškus santykius su kaimynais, sudarė strateginę sąjungą su Lenkija, įsivedė litą, pasiprašė ir įstojo į NATO bei Europos Sąjungą, pasiekė lig tol nematyti ekonomikos augimo. Oponentai primins, kad kiekvienam valstybiškam žingsniui jis buvo stumte stumiamas, pats nepradėjo nė vienos reformos, bet nuolat tapdavo „laimės kūdikiu“, raškančiu kitų užaugintus vaisius. Abi pusės bus teisios.