David Eagleman

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys intriguojanti ir naudinga knyga “Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai”. Jos autorius amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Evoliucionuojančių smegenų mantra: įrašyti iš tiesų vykusias programas net DNR.

Apskritai kalbant, mažiausiai mes nutuokiame apie tai, ką mūsų protas sugeba geriausiai.
Marvin Minsky, “Proto visuomenė”

Instinktai yra sudėtingos, įgimtos reakcijos, kurių visiškai nereikia išmokti. Jie pasireiškia daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo turimos patirties. Prisiminkime, kaip gimsta kumeliukas: jis iškrinta iš motinos įsčių, stojasi ant savo menkučių, netvirtų kojelių, šiek tiek pasvirduliuoja, ir galop – vos po kažkiek minučių arba valandų – pradeda žingsniuoti ir lakstyti paskui bandą. Skirtingai nei žmonių atžaloms, kumeliukams nereikia ištisus metus mokytis naudotis savo kojomis vis mėginant ir klystant. Šiuo atveju sudėtinga motorinė veikla yra instinktyvi.
Dėl specializuotų neuronų grandinių, kuriomis smegenys standartiškai jau būna aprūpintos iš anksto, varlės geidžia kitų varlių, ir nė įsivaizduoti negali, kad galėtų justi lytinį potraukį žmogui. Ir atvirkščiai. Evoliucijos išplėtotos instinktų programos užtikrina, kad funkcionuotume sklandžiai, ir tvirtai kreipia mūsų sąmonę reikiama linkme.
Tradiciškai manoma, kad instinktai yra kažin kokia protavimo ir mokymosi priešingybė. Dauguma žmonių įsitikinę, kad, tarkim, šunys daugiausia vadovaujasi instinktais, o žmogus – kažkuo kitkuo nei instinktai, veikiau jau ~protu~. Didis devynioliktojo amžiaus psichologas Williamas Jamesas pirmasis suabejojo šitokia prielaida. Ir ne tik suabejojo – jis manė, kad ji visiškai klaidinga. Jamesas iškėlė prielaidą, kad žmogaus elgsena kur kas lankstesnė ir protingesnė nei gyvūnų, kadangi mes turime ~daugiau~, o ne mažiau instinktų negu jie. Šie instinktai yra tarsi įrankiai įrankių dėžėje, ir kuo daugiau jų turime, tuo lengviau gebame prisitaikyti.
Mes linkę nepastebėti šių instinktų kaip tik dėl to, kad jie veikia itin puikiai – gaunamą informaciją apdoroja automatiškai ir be jokių pastangų. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų, lėktuvų stebėtojų ar tenisininkų pasąmonėje veikiančios programos, mūsų instinktai taip giliai įsirėžę į smegenis, kad sąmonei jie jau nebepasiekiami. Visi kartu šie instinktai sudaro tai, ką mes laikome žmogiškąja prigimtimi.
Instinktai skiriasi nuo mūsų automatiškai atliekamų veiksmų (t. y. spausdinimo klaviatūra, važiavimo dviračiu, teniso kamuoliuko padavimo ir pan.) tuo, kad mums jų visai nereikia išmokti. Mes juos paveldime. Įgimtos mūsų savybės įkūnija tokius naudingus tikslus, kad jos net buvo užkoduotos mažiuke, sunkiai perprantama DNR kalba. Visa tai milijonus metų lydėjo natūralioji atranka – žmonių, kurie turėjo išlikti ir daugintis padedant instinktams, nuolat daugėjo.
Esminis dalykas čia tai, kad specializuota ir optimizuota instinktų grandinė pasinaudoja visais greičio bei energijos taupumo privalumais, tačiau dėl to sąmonei tampa tik dar labiau nepasiekiama. Štai todėl mes ir turime tokią pat ribotą prieigą prie mūsų „aparatinėje įrangoje“ esančių pažinimo programų, kaip ir prie tų, kurios veikia tenisininkui atliekant padavimą. Tokios aplinkybės lemia tai, ką Cosmides ir Tooby įvardija „aklumu instinktams“, – mes nepajėgiame pastebėti instinktų, nors jie yra pagrindiniai mūsų elgsenos varikliai. Šios programos mums nepasiekiamos ne todėl, kad būtų nereikšmingos, o atvirkščiai – kaip tik todėl, kad jos mums ~esminės~. Sąmonei įsikišus, jų veikla niekuo nepagerėtų.
Williamas Jamesas perprato užslėptą instinktų pobūdį ir patarė, kaip juos ištraukti į dienos šviesą atliekant nesudėtingus protinius pratimus – tam reikia stengtis, kad „įprasti dalykai atrodytų kaip neįprasti“, o šitai padaroma „keliant klausimą ~kodėl?~ dėl kiekvieno instinktyvaus veiksmo“:

Kodėl, kai mums malonu, mes šypsomės, o ne raukomės? Kodėl mes negalime kalbėti priešais didžiulę auditoriją taip pat ramiai, kaip bendraudami su bičiuliu? Kodėl būtent ta, o ne kita mergina apsuka mums galvą? Eilinis žmogus gali atsakyti tik tai, kad, na, ~žinoma~, mes šypsomės, na, ~žinoma~, mūsų širdis ima smarkiai daužytis priešais pamačius minią, na, ~žinoma~, mums patinka ši mergina – juk tai nuostabi siela tobulame kūne, joje tiek daug tyrumo ir aistros, kad mylėti ją galima visą gyvenimą!
Ko gero, kiekvienas gyvis jaučia tokią pat trauką atitinkamam padarui esant atitinkamoms aplinkybėms. <…> Liūtui skirta mylėti liūtę, meškinui – mešką. Perekšlei vištai vien mintis, kad pasaulyje esama padarų, kuriems, kitaip nei jai, kiaušinių pilnas lizdas nėra be galo patrauklus, brangus ir niekada nepabostantis šildyti objektas, turbūt sukeltų tikrų tikriausią siaubą.
Todėl galime būti tikri – kad ir kokie keisti mums atrodo kai kurių gyvūnų instinktai, mūsų instinktai jiems yra ne mažiau keisti.

Giliausiai mumyse tūnantys instinktai dažniausiai likdavo nepastebėti, net kai psichologai stengdavosi suprasti specifines žmonių ypatybes (pavyzdžiui, geresnius kognityviuosius gebėjimus) ar aiškindavosi kokių nors negerovių kilmę (pavyzdžiui, psichikos sutrikimų). Tačiau visiškai automatiškai veikiantys ir jokių pastangų nekainuojantys dalykai – tokie, kurie reikalauja specializuočiausių ir sudėtingiausių neuronų grandinių, – mums visą laiką buvo prieš pat nosį: tai ir seksualinis potraukis, ir tamsos baimė, ir atjauta, ir polinkis ginčytis, ir pavydas, ir teisingumo troškimas, ir sprendimų ieškojimas, ir kraujomaišos šalinimasis, ir veido išraiškos perpratimas. Didžiuliai neuronų tinklai, lemiantys šiuos veiksmus, taip puikiai sureguliuoti, kad mes nė neatkreipiame dėmesio į įprastą jų funkcionavimą. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų gebėjimų atveju, savistaba yra bejėgė aptikti mumyse automatiškai veikiančias programas. Įsitikinimas, kad viena ar kita mūsų veikla yra nesudėtinga ir natūrali, gali paskatinti labai nuvertinti ją įgalinančių neuronų grandinių sudėtingumą. Paprasti dalykai dažnai būna sunkiai perprantami: daug kas, ką mes laikome savaime suprantama, nervų sistemos atžvilgiu yra itin sudėtinga.
Kad šitai iliustruotume, prisiminkime, kas nutiko kuriant dirbtinį intelektą. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo stipriai pažengta pirmyn kuriant programas, kurios pajėgė dorotis su faktinėmis žiniomis, pavyzdžiui, kad „arkliai yra žinduolių rūšis“. Tačiau netrukus ši pažanga beveik visiškai sustojo. Paaiškėjo, kad atlikti „paprastas“ užduotis – tarkim, eiti šaligatviu ir ties bordiūru nepargriūti, prisiminti, kur yra kavinė, išlaikyti ištįsusio kūno pusiausvyrą ant dviejų laibų kojų, atpažinti bičiulį, suprasti pokštą ir pan. – yra kur kas sudėtingiau, nei manyta. Dalykus, kuriuos mes atliekame greitai, veiksmingai ir nesąmoningai, taip sunku sumodeliuoti, kad tai iki šiol neišsprendžiama problema.
Kuo veiksmas atrodo akivaizdesnis ir mažiau pastangų reikalaujantis, tuo labiau turėtume įtarti, kad jis toks atrodo tik todėl, jog už jo slypi galingos neuronų grandinės. Kaip jau įsitikinome antrame šios knygos skyriuje, regėjimo veiksmas vyksta taip lengvai ir greitai kaip tik todėl, kad jį lemia sudėtinga ir būtent tam skirta mašinerija. Kuo natūraliau ir lengviau kas nors ~atrodo~ atliekama, tuo sudėtingesni dalykai už to slypi. Nuogos varlės nesužadina mums geismo, nes su varlėmis mes negalime poruotis ir mūsų genetinė ateitis su jomis turi mažiausiai ką bendra. Kita vertus, kaip matėme pirmame skyriuje, mums ~parūpsta~ moterys išsiplėtusiais vyzdžiais, nes šitaip perduodama svarbi informacija apie lytinį potraukį. Mes gyvename savo instinktų ~užvelt’e~, ir juos iš esmės suvokiame taip pat menkai, kaip kad žuvis suvokia vandenį…

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Apie knygą ir autorių

Amerikiečių neuromokslininkas daktaras Davidas Eaglemanas savo provokuojančioje knygoje „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Smegenų traumos, lėktuvų stebėjimas, pasimatymų planavimas, narkotikų poveikis, grožio suvokimas, neištikimybės ištakos, kriminalinė teisė, dirbtinis intelektas, regėjimo apgaulės – visa tai ir dar daugiau įvairiausiais pavyzdžiais ir paaiškinimais atskleidžia mums, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.