"Veido" archyvas

Vienas unikaliausių Javos salos objektų – IX a. laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventykla

Kad pamiltum Indoneziją, užtenka aplankyti vieną jos salą, pasigėrėti viena šventykla ir pasitikti aušrą ant vieno ugnikalnio kraterio. Tačiau tam, kad suprastum ir pažintum šią šalį, tektų grįžti ne vieną kartą ir aplankyti bent keliolika salų, kurios žavi savitu pasauliu, gamtos bei kultūros įvairove.

Indoneziją nusprendusiems aplankyti turistams maga aplankyti gamtos įžymybes ir šventyklas, prieš daugelį šimtmečių įkurtas vaizdingose vietovėse, nes šiuolaikiniai miestai čia nublanksta prieš istorinius pastatus ir gamtos sukurtus paminklus.

Indonezietiški netikėtumai

Vilnietė Aida Braziukaitė su vyru Andriejumi Indonezijos salose lankėsi ne kartą, mėgavosi idiliškais paplūdimiais, išnaršė žymiausias salas. Ponią Aidą Indonezija sužavėjo ne tik laukine gamta, bet ir kultūriniais kontrastais.

“Indonezija labai skirtinga. Pavyzdžiui, Balio saloje vyrauja induistų tikėjimas, ten žmones vienokie, Gili Meno ir Lomboko salose – musulmonai, jų visai kitoks charakteris, bendravimas, na, o Floreso saloje vyrauja krikščionybė, tad čia vėl viskas kitaip”, – pasakoja A.Braziukaitė.

Lietuviškose kelionių agentūrose kelionės į Indoneziją kainuoja nuo 5 tūkst. Lt. Suplojęs tokią sumą už porą savaičių poilsio turistų pamėgtose salose, keliautojas dar papildomai turės mokėti už kai kurias ekskursijas bei vietinius skrydžius. Daug įdomiau keliauti savarankiškai, juolab pigiau, nes šiek tiek paieškojus galima rasti lėktuvo bilietų į Džakartą už kiek daugiau nei 2 tūkst. Lt, be to, vietinėse kelionių agentūrose pirkti turus ir ekskursijas perpus pigiau.

Tačiau savarankiškai planuojant kelionę vertėtų žinoti, kad Indonezijos salose turizmo infrastruktūra nėra gerai išplėtota, tad galima gaišatis ir įvairiausi netikėtumai. Pavyzdžiui, jei turistas nusprendė keliauti autobusu ir patogiai jame įsikūrė, dar nereiškia, kad iš stoties pajudės laiku: čia įprasta laukti, kol prisirinks bent pusė autobuso keleivių. O panorus paplaukioti laivu ir vietinėje agentūroje susigundžius liaupsėmis apie jaukų šeimyninį laivą, atvykus prie išgirtosios transporto priemonės kyla abejonių, ar jis apskritai laikysis ant bangų. Taip nutiko ir vilniečiams.

Vis dėlto išdrįsus plaukti vertėtų apžiūrėti virtuvę, – pataria Aida, – nes kartais vanduo būna iš artimiausio šaltinio, o tuo pačiu peiliu virėjas ir panages išsikrapšto, ir maistą supjausto. Atkreiptinas dėmesys, kad mažesnėse salose vietiniai mėgsta visu būriu užpulti keliautojus, siūlydami visokių paslaugų: panešti nešulius, padėti susiorientuoti aplinkoje, surasti transportą, tačiau sutikus su pasiūlymais tempia pas draugus, pažįstamus ar giminaičius.

Vietos apsigyventi geriausia ieškoti nuvykus į išsirinktą salą. “Mes ieškodavome, kur daugiau laukinės gamtos ir mažiau civilizacijos”, – prisimena vilnietė. Galima rasti salų, kuriose yra tik keli nameliai, skirti turistams. Vakare kelioms valandoms įjungiama elektra ir vanduo, o jūra beveik skalauja namelio laiptus. Tokio namelio kaina – apie 50–40 Lt už naktį.

Rojaus sodas, ugnikalnio sūnus ir budistinė ramybė

Keliautojams, ištroškusiems gamtos, kultūrinės įvairovės ir kvapą gniaužiančios architektūros, verta kruopščiai ištyrinėti Javos salą. Sostinė Džakarta – šiuolaikinis didmiestis, tad nemėgstantiems šurmulio, automobilių spūsčių ir dangoraižių čia neverta užtrukti ilgiau, geriau dumti į netoliese esantį Bogoro kurortą. Pasimėgavus smaragdine jūra, vertėtų paklaidžioti po didžiulį 80 ha botanikos sodą “Kebun Raja”. Pasak keliautojos Aistės Butkutės, išmaišiusios visą Javos salą, čia buvo įdomiausia: tvyrojo neįprasti kvapai, stebino keisti ir niekad negirdėti garsai, bet labiausiai stulbino egzotiškų augalų girliandos ir ryškiaspalviai žiedai. “Taip tikriausiai atrodė rojaus sodai”, – šypsosi pašnekovė.

Indonezijoje tiesiog būtina aplankyti bent vieną ugnikalnį. Jų, didesnių ar mažesnių, veikiančių ar tik laikinai aprimusių, apstu beveik kiekvienoje saloje, tačiau pats įspūdingiausias stūkso Javos saloje. Tad dar gerokai prieš aušrą minios turistų traukia ant Pananjakano vulkano viršūnės – nuo čia atsiveria bene pats gražiausias vaizdas į Bromo ugnikalnį, kyšantį tarp kitų milžiniškų kalnų ir kraterių. Ilgam įstringa atmintin rausvėjantis dangus ir iš debesų patalo išnyrantis galingas kalnas.

Įdomu bent iš tolo užmesti akį į Anank Krakatau ugnikalnį, Krakatau sūnų. Taip vadinamas kasmet iki penkių metrų paaugantis ugnikalnis, esantis tarp Sumatros ir Javos salų. Čia kažkada buvo nedidelė Krakatau sala, kurioje stūksojo ugnikalnis, išsiveržęs 1883 metais. Sala sprogo ir visiškai suiro, sprogimo garsas buvo girdimas net Australijoje, kilo milžiniškas cunamis, o dulkių debesys apskriejo aplink Žemę ir keliais laipsniais atvėsino klimatą.

Iki soties pasimėgavus įspūdingais gamtos paminklais, norisi pasigrožėti ir žmogaus kūriniais. Vienas unikaliausių Javos salos objektų – laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventykla. Didžiulę piramidę puošia daugiau nei 500 bronzinių ir akmeninių Gautamos Budos statulų, daugiau nei 2500 akmens bareljefų, kurių beveik pusė vaizduoja Budos gyvenimo ir nušvitimo kelią. Šventykla baigta statyti IX a., tačiau po poros šimtmečių išsiveržė šalia esantis Merapio ugnikalnis ir statinį ilgam palaidojo po storu lavos sluoksniu. XIX a. šventykla atkasta, tačiau dauguma statulų buvo skilusios, be galvų, nukentėjo ir akmens raižiniai. Apie 1970 m. UNESCO skyrė pinigų statiniui restauruoti, darbai truko dešimtmetį ir kainavo apie 25 mln. JAV dolerių.

Tradiciškai visos Borobudurą aplankiusių turistų liaupsės tenka būtent šiai šventyklai, tačiau verta nepamiršti ir induistinio IX a. statyto daugiau nei 200 šventyklų komplekso Prambanane, akį džiuginančio harmoningomis ir grakščiomis akmenų pynių smailėmis. Borobuduro ir Prambanano šventyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Panorusiems pamatyti daugiau šventyklų verta patraukti į Balio salą, čia jų suskaičiuojama nuo 10 iki 20 tūkstančių ir visos įkurtos vaizdingose vietovėse. Dar keliautojai pataria neišvykti iš Balio ar Javos salų nepasimėgavus specifiniais šokiais, kuriais atskleidžiamas induistinis pasaulio suvokimas ir pasakojamos legendos.

Pasimatymas su varanais

Antropologų ir kitų tyrinėtojų radiniai atskleidžia, kad žmonės Indonezijos salose gyvena ne vieną tūkstantmetį. Čia rasta tokių radinių, kurie mokslininkams iškėlė daugybę sunkiai įmenamų mįslių, – tai Javos žmogus ar Floreso salos “hobitai”, kurių aukštis tesiekė vieną metrą. Mamoma, kad “hobitai” gyveno ir aplinkinėse salose. Šie radiniai užminė mokslininkams naujų mįslių apie žmonijos evoliciją. Beje, vietiniame folklore išlikę nemažai pasakojimų apie keistus mažus olų gyventojus, tačiau jie esą buvo išžudyti, nes pradėjo grobti kūdikius.

Kol mokslininkai ginčijasi ir laužo galvas dėl keistų Floreso salos radinių, turistai grožisi nuostabia jos gamta. Floreso saloje veikia 14 ugnikalnių, neretai ir žemė virpa. O Keli Mutu ugnikalnio krateryje, apie 1,5 tūkst. metrų aukštyje, yra keli spalvoti ežerai. Salos gyventojai įsitikinę, kad juodos spalvos ežere mirksta burtininkų sielos, tamsiai žaliame – nusidėjėlių, o žalsvame – kūdikių ir skaistuolių. Bėgant metams ežerų spalvos kinta: paruduoja, paraudonuoja ar pamėlynuoja.

Atsipūtus Floreso saloje tiesiog būtina nuvykti stebėti drakonų – Komodo varanų. Tačiau geriau vykti į Rinką, o ne į garsiąją Komodo salą, į kurią dažniausiai plūsta būriai turistų. “Rinkos sala labai graži – kalvota, čia matėm didesnių ir mažesnių varanų, stebėjom bandas buivolų, o štai Komodo sala padvelkė komercija, nes mums parodė tik vieną vietą, kurioje buvo varanas. Daugiau jų Komode nematėme”, – pasakoja A.Braziukaitė.

Priminsime, kad salose esama apie 3 tūkst. varanų, vienai patelei tenka trys keturi patinai. Milžiniški driežai gyvena apie 50 metų. Kiaušinius varanės deda išdžiūvusiose upių vagose. Išsiritę mažyliai būna iki 10 cm ir gyvena medžiuose. Beje, didieji varanai pasižymi jėga ir keliese užpuolę lengvai įveikia buivolą.

Nuplaukus į Lomboko salą galima pasimėgauti pėsčiųjų žygiais ir išbandyti savo ištvermę, karštyje pėdinant prie trečio pagal dydį Indonezijoje ugnikalnio kraterio. Ugnikalnis apsuptas ūksmingų miškų, kuriuose kunkuliuoja karštos versmės ir ošia šniokščia gausybė krioklių, puikiai atgaivinančių žygeivius. “Tiesą sakant, Lomboke daugiau nelabai ir yra ką veikti. Užteka keleto dienų. Be to, sala labai apleista. Pakelėse daug šiukšlių, o į upelius jų suversta tiek, kad nematyti krantų”, – pasakoja Aida.

Na, o pavargus nuo žygių ir įspūdžių pasyviam poilsiui geriausia rinktis Gili salas. Čia keliautojai iki soties galės mėgautis auksiniu šnarančiu smėliu, vietinių gyventojų draugiškumu ir sunkiai nupasakojama ramybe.