Kainos kyla jau beveik visose Europos šalyse. Tad ir taip brangiausiu žemynu vadinama Europa išbrango dar labiau.

Po lėtėjusios ekonomikos, bankų bankrotų, valiutų nuvertėjimo ir kitų porą metų Europą niokojusių negandų atėjo nauja bėda – infliacija. Kainos dabar kyla beveik visame žemyne, pradedant ir taip maksimalių kainų teritorijomis Švedija ar Danija ir baigiant ekonomiškai stabilia Vokietija ar šiuo požiūriu jai priešinga Graikija.

Iš esmės ekspertai sutaria, kad apskritai infliacija yra kylančios ekonomikos rodiklis ir dėl to per daug nereikėtų nuogąstauti, bet tik tol, kol šis reiškinys netampa nauju Damoklo kardu.

Vis dėlto dabar visi specialistai lyg vienas trimituoja, kad infliacijos banga ėmė ristis pernelyg greitai ir brangiausias žemynas darosi dar brangesnis, o jei niekas nesikeis, čionykščių žmonių gyvenimo kokybė gali imti prastėti. Pavojingą kainų didėjimą įvairiose šalyse lemia skirtingi veiksniai, be to, kyla nevienodų prekių grupių kainos.

Tarptautinio valiutos fondo specialistai tvirtina, kad dabartinė infliacija – tai pernai vyriausybių įgyvendintų ekonomikos skatinimo priemonių padarinys. Esą negalima tikėtis, kad jei į rinką pumpuoji pinigus, tai anksčiau ar vėliau nepaveiks kainų. Bet yra ir kitokių priežasčių, lemiančių kainų šuolį būtent dabar ir būtent tam tikruose regionuose.

Tose šalyse, kurioms ekonomikos krizė smogė labiausiai, dabar juntamas spartesnis atsigavimas, tad nieko nuostabaus, kad Rumunijoje infliacija yra viena didžiausių Europoje ir liepą siekė net 7,1 proc. Nereikia stebėtis ir sparčiai Islandijoje kylančiomis kainomis – šioje šalyje metinė infliacija liepą siekė 4,9 proc.

Tačiau kainos sparčiai didėja ir ten, kur sunkmetis nebuvo toks pragaištingas. Štai Švedijoje infliaciją labiausiai lėmė smarkiai liepą šoktelėjusios poilsinių kelionių ir skrydžių lėktuvais kainos, kurias sureguliuoti net užsimojo vyriausybė. Be to, pinigų nuvertėjimą skatina bankų užmojai vis didinti skolinimosi palūkanas. O, pavyzdžiui, Danijoje infliacijos lygį vis didina brangstantys drabužiai ir avalynė.

Vokietijoje jau tris mėnesius iš eilės brangsta benzinas. Be to, palyginti su praėjusiais metais, šioje šalyje brangiau kainuoja ir maistas, ir transportas. Iš esmės Vokietijai vietoje pavyko nulaikyti tik elektros ir šilumos energijos kainas. O, tarkime, Rytų ir Centrinėje Europoje labiausiai brangsta eiliniam vartotojui aktualiausi maisto produktai, nes sausa ir karšta vasara čia lėmė grūdų, daržovių ir pieno produktų stygių.

Ir Lietuvoje vos prieš savaitę pakeista infliacijos prognozė: Finansų ministerija žada, kad infliacija šiemet bus 1 proc. didesnė, nei manyta prieš pusmetį, ir labiausiai būtent dėl kylančių maisto produktų kainų. Šis rodiklis Estijoje rugpjūtį irgi buvo net 2,9 proc. didesnis nei tuo pat metu pernai.

Graikų piniginės – ploniausios

Vis dėlto labiausiai nuo kainų šuolio kentės Graikija. Nors padėtis čia ir taip labai sunki, gyventojams iš pasalų smogusi infliacija dar labiau apsunkino jų kasdienybę.

Jau dabar Graikija yra antra pagal infliacijos rodiklį Europoje. Prognozuojama, kad gana greitai sunkiai įperkamos čia taps visos maisto prekės, mat vyriausybė, vykdydama ES reikalavimus, panaikino mokesčių lengvatas ūkininkams bei perdirbėjams ir tai dabar aiškiai atsispindi kas mėnesį po 5,5 proc. aukštyn kylančomis vartojimo prekių kainomis. O ką jau kalbėti apie tai, kad dėl pakeltų akcizų rugpjūtį Graikijoje net 19,3 proc. šoktelėjo alkoholinių gėrimų ir tabako kainos. Dar maždaug 16,6 proc. ūgtelėjo susisiekimo paslaugų įkainiai.

Tarptautinis valiutos fondas pripažįsta, kad tai tarsi uždaras ratas. Graikai vykdo nurodymus taupyti ir kelti mokesčius, kad visos ES rodikliai pagerėtų, bet kartu tai paverčia Graikiją labiausiai kylančių kainų šalimi, ir dėl to jau minėti ES rodikliai vis tiek nukenčia. Manoma, kad būtent dėl Graikijoje taip dramatiškai didėjančių kainų visos ES infliacijos rodikliai jau balansuoja ties pavojinga riba.

Iškreipia ekonomiką

Reguliuoti infliaciją – ne tik vyriausybių užduotis. Pasiekti, kad šis rodiklis neviršytų 2 proc. ribos visoje euro zonoje, vadinasi, netiesiogiai ir kiekvienoje šalyje, – Europos centrinio banko (ECB) misija. O juk euro zonoje infliacija pasiekė 1,7 proc. ribą, o visoje ES – jau 2,1 proc.

Kadangi padėtis darosi vis grėsmingesnė, šis bankas priverstas imtis drastiškų priemonių. Pavyzdžiui, ECB dirbtinai nekelia tarpbankinių palūkanų normų ir laiko jas ties rekordiškai maža 1 proc. riba. O tai, kai kurių specialistų nuomone, iškreipia tarptautinę ekonomiką ir gali turėti net tokių rimtų padarinių, kaip mažėjančios užsienio investicijos.