Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį kainų lygis Lietuvoje buvo 3,8 proc. didesnis nei atitinkamu 2010 m. laikotarpiu ir 1 proc. didesnis nei 2011 m. vasarį. Turint omenyje neįspūdingą ūkio plėtrą, tokia infliacija laikytina gana didele. Maisto produktai per metus pabrango net 8,9 proc., transporto prekės ir paslaugos – 8,7 proc., komunalinės paslaugos – 6,5 proc. Kitos prekių grupės brango nedaug arba pigo: ryšių paslaugos – 4 proc., drabužiai ir avalynė bei poilsio ir kultūros paslaugos – po 1,5 proc. Jei maisto produktų ir degalų kainos būtų stabilios, vartotojų kainų infliacija Lietuvoje šiuo metu būtų kur kas patrauklesnio dydžio – artima nuliui.

Tiesą sakant, net ir sunkmečiu kainų didėjimas nebuvo deramai sulėtėjęs. 2009 m. infliacija siekė 4 proc. dėl pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų pakėlimo, o 2010 m. kainų didėjimą lėmė elektros ir kitų energijos išteklių brangimas. Šiemet sąnaudų kilmės infliacijos “viešpatavimas” tęsiasi, nes vis didesnes maisto produktų ir degalų kainas diktuoja pasaulinė rinka. Būtent tokios prigimties infliacija yra pavojingiausia vartojimo atsigavimui, nes kainos kyla dėl išorės “užkrato”, o ne dėl to, kad šalies vartotojai gali įpirkti daugiau ir brangiau.

rielaidų ir kainų lygiui smukti. Daugelio gyventojų pajamos šiemet nebemažės, užimtumas didės, o optimistiškesni lūkesčiai skatins išleisti krizės metu sukauptas finansines atsargas. Neatmestina prielaida, kad pirmieji paklausos infliacijos ženklai jau pasireiškia. Tai galima įžiūrėti, pavyzdžiui, gretinant du faktus: drabužiai ir avalynė Lietuvoje yra iki 20 proc. brangesni nei daugelyje Vakarų Europos šalių, o jų sezoninis pabrangimas 2011 m. kovą siekė 4,9 proc. ir buvo didesnis nei įprasta.

Kaip kuriozinį paklausos infliacijos pavyzdį galima paminėti ir masinį cukraus pirkimą šių metų vasarį. Pavyzdys iliustratyvus, mat cukraus kainos ne tik padidėjo kilus panikai, bet ir po jos išliko aukštesnės nei metų pradžioje. Kita vertus, paslaugų infliacija, tradiciškai atspindinti paklausos veiksnį, tebėra itin maža.

2011-aisiais kainų mažėjimo vilties galėtų suteikti nebent geras derlius, kuris atpigintų žemės ūkio produktus tarptautinėje rinkoje. Tai suteiktų palengvėjimą ne vienam Lietuvos namų ūkiui, dabar besirenkančiam prastesnės kokybės ar “akcijų” maisto produktus. Deja, šiais metais vėl tikėtina apčiuopiama “energetinė” infliacija. Rusijos bendrovė “Gazprom” pirmąjį šių metų pusmetį planuoja kelti gamtinių dujų kainą Lietuvos vartotojams, o tai žada ir dar didesnes centrinio šildymo sąskaitas ateinantį rudenį.

Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuva pagal infliacijos lygį patenka į didesnės infliacijos kategoriją. Tai visų pirma lemia vartojimo krepšelio asimetrija, nes mūsų šalyje santykinai daugiau, palyginti su pažengusiomis Europos valstybėmis, išleidžiama sparčiai brangstančiam maistui ir degalams. Lietuva pasmerkta turėti didesnį infliacijos tempą nei euro zonos šalyse ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei 2011–2020 m. euro zonoje vidutinis metinis infliacijos tempas sudarytų apie 2 proc., 2011–2014 m. infliacijos vidurkis Lietuvoje turėtų siekti bent apie 3,2 proc., o 2015–2020 m. – maždaug 2,8 proc.

Tuo tarpu Mastrichto kriterijaus “buferis”, pridedamas prie trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių vidurkio, yra menkas – tik 1,5 proc. punkto. Istoriškai atitinkamas kriterijus dažniausiai įtilpdavo į siaurus 2–3 proc. rėmus. Taigi egzistuoja nemaža rizika, kad Lietuva prasilenks su šiuo narystės euro zonoje reikalavimu ne tik 2011-aisiais, bet ir keletą artimiausių metų. Blaiviai vertinant situaciją verta prisiminti, kad Lietuva šio kriterijaus nevykdo nuo 2006 m., o pinigų politikos priemonių infliacijai tramdyti neturi. Be to, naivoka būtų tikėtis infliacijos mažėjimo, tuo pat metu laukiant aktyvesnio Lietuvos ekonomikos atsigavimo.

Sykiu su pasaulinės infliacijos banga iškils ir palūkanų normos. Euro zonos infliacija jau keturis mėnesius iš eilės viršijo 2 proc. lygį, į kurį orientuojasi Europos centrinis bankas, vykdydamas pinigų politiką. Atsiliepdamas į infliacijos didėjimą, centrinis euro bloko bankas jau pradėjo kelti palūkanas, o per visus 2011-uosius palūkanų normų padidėjimas gali sudaryti apie 1 proc. punktą.