Kremliui vykdant informacinį karą aukščiausi Lietuvos valstybės vadovai ir daugelis kitų viešosios nuomonės formuotojų atvirai pasisako už tai, kad būtų apribotos Lietuvos piliečių politinės ir pilietinės teisės, susijusios su laisve gauti informaciją.

Vis dažniau pasigirsta raginimų atsiriboti nuo Rytų nauja geležine uždanga. Su kokiais pavojais galime susidurti savanoriškai atsisakę Konstitucijoje ir mūsų pasirašytose tarptautinėse sutartyse užtikrintų žmogaus teisių?

Lietuva yra ir privalo likti laisva, demokratinė, tinkamai sauganti žmogaus teises valstybė. Už tokią Lietuvą kovojo mūsų partizanai, paskelbę Laisvės kovos deklaraciją. 1949 m. Lietuvos partizanų vadovybės pasirašytas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio dokumentas paskelbė pasauliui, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės, kurioje garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams, atkūrimui. Dokumente apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.

Šį savo laisvės siekį patvirtinome 1990 kovo 11 d. paskelbę Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, 1992 m. referendume balsavę už Konstitucijos priėmimą, ratifikavę Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taigi, tiek laisvės kovotojai, tiek Nepriklausomybės Akto signatarai, tiek referendume dėl Konstitucijos priėmimo balsavę piliečiai pareiškė valią būti ne tik nepriklausoma, bet ir demokratine valstybe, užtikrinančia visas žmogaus teises. Taip pat ir teisę gauti informaciją (bet ne dezinformaciją ir ne informaciją, kuri kursto karą). Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus.

Strasbūro žmogaus teisių teismo nagrinėtose žodžio laisvės pažeidimo bylose aiškiai  pasakyta, kad informacijos laisvės yra demokratinės visuomenės pagrindas ir kiekvieno individo savirealizacijos garantija. Ir žodžio laisvė apima ne tik informaciją bei idėjas, kurias visuomenė priima palankiai, laiko neįžeidžiamomis ar neutraliomis, bet ir tokias, kurios erzina, šokiruoja ar trikdo mūsų ramybę. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos, plataus požiūrio reikalavimai, be kurių neįmanoma jokia demokratinė valstybė. Politiniai debatai turi vykti laisvai, leidžiant visuomenei susidaryti skirtingų požiūrių formuojamas savo pažiūras.

Mūsų apsisprendimas būti laisva, demokratine, paisančia žmogaus teisių valstybe reiškia ir tai, kad informacinius karus reikia laimėti žaidžiant pagal liberalios demokratijos taisykles, o ne kuriant naują „geležinę uždangą“. Jei tokios demokratijos pergalės nepasieksime, apie jokią demokratinę valstybę neverta net kalbėti. Jei būtų ribojamas ne rusiškų kanalų dezinformacinis ar karo kurstymo turinys, o ir kultūros, sporto, pramogų pasaulio laidos – tai būtų akivaizdus Lietuvos piliečių teisių pažeidimas.

Iš kur kyla tas nuolatinis troškimas primityvinti mūsų Respubliką? Kurti „valdomą demokratiją“, nepagrįstai ir neproporcingai riboti žmogaus teises? Tenka pripažinti, kad vis iš ten pat. Iš ten, kur tebegyvena Rusija ir Kremlius. Iš tamsos, fobijų, netikėjimo liberalia demokratija ir žmogaus laisvo apsisprendimo teise, patologiško valdžios noro žmogų valdyti, juo manipuliuoti, sudaiktinti, priversti paklusti. Tai yra iš sovietmečio.

Vis norime save valstybę ir jos piliečius apsaugoti senaisiais sovietiniais būdais. Mūsų sovietinės praeities stigmų išmarginti politikai tebemano, kad naujosios ES imperijos paribio gyventojai gali gyventi ribotoje, kitokioje demokratijoje – be visavertiškos žodžio laisvės, be laisvo apsikeitimo nuomonėmis.

Garsus ir talentingas politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius net ir nuomonei nori iškelti tiesos reikalavimą. Niekas neturi teisės suklysti, turėti klaidinga nuomonę, o kokia nuomonė teisinga, jiems savaime aišku – tų pačių garsių politikos apžvalgininkų. Tik teisingą nuomonę siūloma laikyti teisėta. O kitokią nuomonę apskritai laikyti ne nepagrįsta, neatitinkančia faktinių aplinkybių, ne nuomone, susidaryta ne pagal realiai egzistuojančius valstybių ar žmonių poelgius ir nepagrįstus vertinimus, bet tiesiog melu. Tai primena „nuomonę“, išsakytą Komunistų partijos suvažiavimuose, kuri buvo privaloma visai tarybinei liaudžiai, ir Gerge’o Orwello „Tiesos ministeriją“ romane „1984“. Ar tikrai ten norime atsidurti? Ko verta valstybė, kurioje nebenorime su klaidinga nuomone grumtis taip, kaip kadaise Sąjūdžio laikais grūmėmės dėl savo nepriklausomybės.

Jaunas Lietuvos konservatorių ideologas Laurynas Kasčiūnas net tokį liberalizmą, kuris naudingas Vladimirui Putinui, paskelbia „liberalizmu“. Imperijos paribyje norime sukurti ir naują demokratijos matavimo koordinačių sistemą. Demokratijos nenorima matuoti taip, kaip tai suprantama Konstitucijoje, tai yra užtikrinant ir garantuojant legalios elgsenos mažumų teises (jaunojo konservatoriaus vadinamų lesbietėmis, gėjais, biseksualais ir translyčiais). Konservatorius ragina nepalikti Europos krikščioniškosios tradicijos puoselėjimo tik V.Putinui ir prie jos prisidėti. Bet prisidėti ne bet kaip, o pasisakant ir įgyvendinat mažumų teisių ribojimą. Jaunasis konservatorius nori ginti teisę į gyvybę, autentišką šeimos sampratą, žmogaus orumą, bet sutrinka ir susipainioja, kada tvirtina, kad senojoje Europoje kažkas siekia paneigti šias visuotinai pripažintas vertybes.

Šios vertybės tebėra visuomenės santarvės pagrindas, bet tik tuo pat metu užtikrinant ir mažumų teisės, nes mažumos ten taip pat žmonės, kurie turi orumą. Jaunasis konservatorius norėtų orumą iš dalies Lietuvos piliečių, kaip nesugebančių juo naudotis, ar tiesiog to nevertų, paimti. Jaunasis konservatorius yra įsitikinęs, kad būtina apriboti demokratiją tik klasikiniu valdžių padalijimu, teisės viršenybės, žodžio ir susirinkimo laisve, bet mažumų teisių apsaugos atsisakyti.

Tokia ar panaši ribota, „valdoma demokratija“ ir yra tikrasis putinizmas. Dar pagardinamas istorinės atminties pareguliavimu ir geležinės uždangos nuleidimu prieš informaciją, platinamą iš Rytų.

Klaidinga išvada: visiška demokratija – ne Lietuvai, nes Lietuva jos neverta ir gali nuslysti į Rusiją. Čia bus kažkokia pereinamoji teritorija, kur demokratija bus dozuojama ir tas dozes nustatys politikai. Tai, kas Estijoje jau yra ne tik suprasta, bet ir įgavo įstatymo kūną, – partnerystė. Estijoje ką tik priimtas karštas diskusijas keliantis įstatymas, kuriuo numatyta teisė visiems, tiek priešingų lyčių, tiek tos pačios lyties, asmenims oficialiai įregistruoti savo partnerystę. Įstatymas turėtų įsigalioti 2016 m.

Panašią ribotą, „valdomą demokratiją“ skelbia ir Kremlius. Tik aiškiau ir be užuolankų. Ar tie jauni ideologai, patys nesuvokdami, kokį pavojingą talkinimo Kremliui žaidimą žaidžia Lietuvoje ir save fariziejiškai sutapatinę skurdina savo šalies laisvę, žmogaus teises ir kaip lengvai peržengia šią ribą, užleisdami vietą homofobams ir kitiems tradicinio supratimo bei elgesio asmenims. Imperijos paribio sindromas apėmė mūsų konservatorius – jie įsitikinę, kad demokratija Lietuvoje, imperijos paribyje, yra kažkas panašaus į Kuršmarių ir Baltijos jūros santaką. Čia nei jūra, nei marios, vanduo nei sūrus, nei gėlas, čia gali gyventi ir varlės, ir jūros žuvys, ir čia negalioja nei vieni, nei kiti dėsniai. Čia kažkokia kitokia teritorija, kur žmogaus laisvė turi būti ribojama, nes, pasak mūsų laisvės šauklio prof. Vytauto Landsbergio, čia žmonės patys nesupranta, ir konservatoriams yra išsekusi kantrybė aiškinti savo bendrapiliečiams, kas yra kas ir kas yra ta demokratija.

Patys kurdami tokios nevisavertės, ribotos, „valdomos demokratijos“ zoną Lietuvoje, Lietuvos konservatoriai nesąmoningai skurdina savo tėvynę, daro ją atsilikusią, ir tai, – kaip ir vyresniųjų konservatorių ideologinio sąjungininko ir mėgstamo bičiulio naujosios Vengrijos diktatoriaus Viktoro Orbano atveju, – neišvengiamai kloja kelius „minkštajai diktatūrai“ ir Lietuvoje. Taip kuriamas dvigubas žmogaus teisių standartas – vienas tiems, kurie supranta ir gyvena kažkur Paryžiuje, kitas tiems, kurie nesupranta, jei gyvena čia, Lietuvoje, Vilniuje.

Mus vėl norima vesti į tą būseną, kurią talentingai aprašė Vilniuje gimęs ir savo jaunystės atspindžius autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašęs Romainas Gary:  „<…> Miška, be abejonės, buvo didis konditeris. Tądien jis davė mums moraliai didžiai reikšmingą pamoką: padarė mus kukliais žmonėmis, kurie jau niekada nesidės išradę paraką. Jeigu, užuot įsikūręs mažame Rytų Europos miesteliūkštyje, Miška būtų atidaręs savo konditerijos parduotuvę Paryžiuje, šiandien būtų turtingas, garsus žmogus, o jo krūtinę puoštų ordinai. <…> nežinau, ar jis dar gyvas – kažkas man sako, kad turėjo mirti jaunas.“

Tiesų nėra daug, ir Vakarai nepralaimi jokio informacinio karo Rusijai. Arba pralaimi tik Rusijoje, ir tik todėl, kad čia demokratija visada buvo valdoma, imituojama, dozuojama – piliečiai niekad negalėjo pajusti jos tikrojo skonio. Nesinori tikėti, kad Lietuvoje tas skonis turi būti slepiamas nuo lietuvių ar leidžiama tiesiog palaižyti per konservatorių prižiūrimą stiklą. Jei taip atsitiktų, būtų dar viena priežastis, kaip ir R.Gary, manyti, kad čia žmonės, gyvendami mažame Rytų Europos miesteliūkštyje, tiki išradę ne tik paraką, bet, nespėję pasitraukti į Paryžių, miršta jauni.

Kyla įspūdis, kad kai kurie Lietuvos politikos lyderiai, siekdami atsikratyti sovietinės praeities stigmos, persistengia siūlydami politinius ir teisinius sprendimus, kurie pažeistų Lietuvos piliečių teises. Bet mes neturime susitaikyti, kad Lietuvos valstybė pasuktų pavojingu valdomos demokratijos keliu ir smarkiai apribotų žmogaus teises. Tokioje valstybėje dauguma Lietuvos piliečių yra gyvenę ir puikiai suvokia, kiek Lietuvai kainavo išsivadavimas iš už geležinės uždangos. Prieš sutikdami vėl atsidurti naujoje, valdomos (neskystablauzdės) demokratijos, ribotų žmogaus teisių apsaugos valstybėje piliečiai turi rimtai svarstyti, ar tas kelias nėra toks pat, kuris mus atves į lietuvišką putinizmą.