Audrius Bačiulis
Inteligentiška korupcija rūpi tik prezidentei
Į “Veido” tyrimą, kaip įtakingas konservatorius Mantas Adomėnas su grupe Švietimo ir mokslo ministerijoje sėdinčių draugų ketina išsidalyti 2,5 mln. Lt “valdiškiems” aukštųjų mokyklų reitingams rengti, sureagavo vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Valstybės vadovės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė pareiškė, kad geriausia būtų, jei Švietimo ir mokslo ministerija ir vienintelis jos skelbto konkurso sukurti aukštųjų mokyklų reitingus dalyvis bei nugalėtojas – M.Adomėno vadovaujamo Demokratinės politikos instituto (DPI) sukurtas konsorciumas pats, nieko nelaukdamas, kreiptųsi į Etikos komisiją. Mat vieno iš konsorciumo dalyvių – Katalikų mokslo akademijos prezidentas dr. Paulius Subačius kartu yra švietimo ir mokslo ministro konsultantas, o viceministrė Nerija Putinaitė – sena M.Adomėno kolegė ir nuolatinė Demokratinės politikos instituto projektų dalyvė.
Vis dėlto pats geriausias sprendimas būtų panaikinti paties pseudokonkurso rezultatus, nes, kaip teisingai pastebėjo V.Būdienė, jokioje kitoje valstybėje aukštųjų mokyklų reitingai nėra daromi už valstybės pinigus, o daugumą duomenų, kuriuos žada surinkti M.Adomėno kompanija, valstybė jau turi. Tad naujos reitingavimo sistemos kūrimas už mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigus – tik beprasmis lėšų švaistymas.
Nerimą kelia, kad, be valstybės vadovės, visi kiti politikai ar apie kovą su korupcija papostringauti šiaip mėgstantys visuomenės veikėjai nuduoda, esą nieko neatsitiko.
Tyli premjeras Andrius Kubilius. Gal todėl, kad pats kadaise kartu su M.Adomėnu kūrė DPI, o dabar savo patarėju yra įdarbinęs vieną pagrindinių “reitinguotojų”? Tyli švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Gal todėl, kad anksčiau pats maitinosi iš DPI ir M.Adomėno rengiamų projektų? Tyli didysis “pilietininkas” Darius Kuolys, šiaip nepraleidžiantis progos pabaksnoti į įvairias korupcijos apraiškas. Gal todėl, kad anksčiau pats su M.Adomėnu surengė ne vieną projektą ir kartu su DPI mito iš įvairių fondų pinigų? Tyli pagrindinis “kovos su korupcija ekspertas” Rytis Juozapavičius. Gal todėl, kad DPI rengiamuose projektuose vedė mokymus baltarusių studentams pagal Užsienio reikalų ministerijos finansuotą liūdnai pagarsėjusią Baltarusijos demokratizacijos programą? Tyli opozicija Seime. Bet kaip netylės, jeigu būdama valdžioje lygiai taip pat neskaidriai dalijo programinius pinigus tam pačiam visuomenės veikėjų rateliui, kuriam priklauso ir M.Adomėnas? Tyli netgi kolegos žurnalistai, kurių matomiausius M.Adomėno institutas su “šviečiamąja misija” gausiai pavežiojo po Lietuvą.
Inteligentiška korupcija įsišaknijusi daug plačiau, nei atrodo.
- Karinė tarnyba – elito privilegija ir pareiga valstybei
- Kas kausis su A.Zuoku dėl Vilniaus, arba kodėl liberalams taip suskaudo išvydus M.Majauską?
- Lietuva iš pusiau parlamentinės tampa pusiau prezidentine. Tai blogai?
- Vilniaus mero rinkimų mįslė: ar kirs Prezidentė Sekmoko dalgiu per Janukonio tarpukojį?
- Prorusiški V.Ušacko nusišnekėjimai: propagandos poveikis ar naujų galimybių paieška?
- Leiskime Vilniui bankrutuoti kartu su Artūru Zuoku
- Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?
- „Putino grašiai“ už lojalumą Rusijai
- Kariuomenės pirkimai – poliklinikos personalo vadovės rankose
- Kaliningradas ne prūsų ir ne mūsų, bet rusų – tai teisinis faktas
Komentarai (5)
Komentuoti
Loading ...
Tai dabar manau,kad tas projektas tikrai nėra toks nereikalingas,nes tiek tarpusavyje “surištų” žmonių tikrai nieko nesusikombinuos.
Rusiškai tai vadinasi ‘krugovaja poruka’. Kuo toliau tuo labiau.
Kaip jŪs nepastebit, kad Lietuvos švietimas ir mokslas jau sužlugdytas.
Prasidėjo nuo mokyklinių A ir B lygių, su kuriais nebežino ką daryti. Toliau ne mokytojas, o metodininikas, vyr. metodininkas, ekspertas. Dabar visi plėšosi dėl to. Jau seniai žino, kaip, kam, ką, kad tuos vardus suteiktų. O kas dabar jų beatsisakys? Mokyklos dvasia seniai dingo. Liko tik beveik šūsnimis popierių reguliuojama blogo pavyzdžio fabrikinė sistema. Dabar inteligentiško mokytojo reikia paieškot. O jei rasi, tai bus senas ir senojo pavyzdžio mokytojas.
Apie mokslą nebėra ką ir kalbėti. Kaip greitai tapti daktaru žino visi. Susiradai penketą savų komiteto narių ir bus ne tik daktaras bet ir habilituotas daktaras. Čia joks mokslas, čia paprasta buhalterija. Pasiskaitykit V.Lamanausko ‘Profesorių gausėjimo metas’, kuris greitai dingo iš delfi.lt, kaip ir daug kas apie švietimą ir mokslą. Taip pat ir apie minimą konkursą. Vargšė Lietuva. Turėsim ne mokytus žmones, bet mokytus sukčius. Dabar jau po truputį rodosi vaisiai: saldžialiežuviai kirkilai, užsispyrę buliai kubiliai, kvailai besišypsantys kreiviai, pasipūtusios putinaitės, steponavičiai, adomėnai ir Co.
Atleiskit. Sudie.
Nuėjau skaityt
esam vis dar infantilai neblogi, jeigu pjaunamės dėl tokių dalykų, čia abiem pusėm
Matydamas atvirą įsiskaudinusio žurnalo “Veidas” reakciją dėl aukštųjų mokyklų reitingų, kurią išreikšti buvo pasitelktas patyręs žurnalistas Audrius Bačiulis, noriu patikslinti ir atkreipti dėmesį į keletą straipsnio aspektų, kur informacija pateikiama tendencingai, iškraipytai ir siekiant sąmoningai suklaidinti – galima spėti, dėl paties leidinio “Veidas” suinteresuotumo.
Nors šalia Audriaus Bačiulio straipsnio cituojamo “Transparency International” Lietuvos skyriaus (beje, žurnale šios organizacijos pavadinimas parašytas su klaida) vadovo Sergejaus Muravjovo pastabos pateikia aiškų atsakymą, gerb. A. Bačiulis, matyt, nesistengė jų suprasti. Sergejus Muravjovas rašo: “Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai. Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos.”
Nors ir pats pripažįsta, kad viskas teisėta, autorius karštligiškai ieško slapto sąmokslo, kurį prastai maskuoja hiperbolės, menkinamieji žodeliai, ir vieną pagarsėjusį bulvarinį laikraštį primenantis vyriausiojo “Veido” analitiko stilius. Ko verti tokie “analitiniai argumentai”, kaip “nervingas šnopavimas”, “šoko aiškinti”, “gavęs skausmingą “cveką””, “griebėsi už galvos”, “plevena … premjero dvas[ia]” (kažin, kada Premjeras buvo atsiskyręs nuo kūno?), “visur kyšo ausys”, “trenkė durimis”? Tuo metu skaitytojai klaidinami nepateikiant faktinės informacijos, kuri padėtų susidaryti objektyvesnį vaizdą – tiesa, neliktų išplėtoto apgaulės ir korupcijos prieskonio…
Apie universitetų rikiuotes ir reitingo metodologijas
Audrius Bačiulis skelbia, jog “Veidas” reitingus atlieka jau 13 metų (tiesa, pernai “Veidas” skelbėsi juos sudarantis vienuoliktą kartą, tačiau į prarastų metų klausimą gilintis neverta). Tačiau to, kas buvo skelbiama prieš 2007 m., netgi “reitingais” vadinti nesiverčia liežuvis: universitetai būdavo išrikiuojami pagal vieną kokį parametrą – pavyzdžiui, darbdavių vertinimą. Toks “Veido” “reitingavimas” pagal vieną kriterijų rimtai iškraipė realią studijų ir mokslo kokybės situaciją. Būtent todėl, kad būsimi studentai nebūtų klaidinami, 2007 m. Demokratinės politikos institutui (DPI) sukūrus universitetinių aukštųjų mokyklų reitingavimo metodologiją, žurnalui “Veidas” buvo pasiūlyta bendradarbiauti juos atliekant ir skelbiant. 2007 ir 2008 m. DPI ir “Veidui” bendradarbiaujant buvo skelbiami Lietuvos valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų reitingai, kur aukštosios mokyklos buvo vertinamos pagal daugiau negu 50 parametrų. Iš esmės ta pati metodologija su nežymiais kosmetiniais pakeitimais žurnalo “Veidas” naudojama ir iki šiol. Žurnalas “Veidas” jokios originalios reitingavimo metodologijos nėra sukūręs ir iki šiol naudojasi DPI sukurtu intelektiniu produktu.
Kodėl nutrūko DPI ir “Veido” bendradarbiavimas?
Audrius Bačiulis straipsnyje pateikia interpretaciją dėl nutrūkusio bendradarbiavimo. Tikrovė ta, kad DPI 2009 m. pasitraukė iš bendro projekto kilus abejonių, ar korektiškas žurnalo “Veidas” elgesys: ar etiška reitingus skelbiančiai ir jų rengime dalyvaujančiai institucijai tame pačiame leidinyje, kur skelbiami reitingai, pardavinėti reklamą tiems patiems reitinguojamiesiems universitetams? Iki šiol “Veidas” neįžvelgė tame jokio interesų konflikto: šiemet šalia aukštųjų mokyklų reitingo išspausdinti užsakomieji straipsniai apie Vilniaus Universitetą, Mykolo Romerio universitetą, Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno medicinos universitetą, Tarptautinę verslo mokyklą, Tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą. Įdomu, ar užsakomieji straipsniai padeda aukštosioms mokykloms kilti reitingų lentelėje?
Šis klausimas kyla pagrįstai: mat vienintelis bruožas, kuriuo “Veido” reitingai 2009 ir 2010 m. “tobulėjo” palyginti su bendru DPI-“Veido” projektu, yra lyginamieji vertinimo kriterijų svoriai. Aštuoniems vertinimo kriterijams – nuo “Mokslo veiklos” iki “Finansavimo struktūros” – “Veidas” priskyrė tokius lyginamuosius svorius: 19, 9, 17, 9, 12, 12, 13, 9 taškai. Ankstesniame bendrame DPI-“Veido” reitinge kriterijų svoriai atitinkamai buvo: 20, 10, 20, 15, 10, 10, 10, 5 taškai. Kodėl tai svarbu? Abejonių kelia arbitralių, atsitiktinių, pirminių skaičių (19, 9, 17…) atsiradimas: ar jie atsirado ne todėl, kad “Veido” kriterijai “tampomi” ir “režisuojami” tam, kad viena ar kita mokykla iškiltų į viršų reitingo lentelėse? Kai aukštųjų mokyklų rodikliai skiriasi vienu kitu balu, būtent apvalūs, aiškūs kriterijų svoriai užtikrina skaidrumą, garantuoja, kad reitingais nėra manipuliuojama, norint iškelti į viršų vieną ar kitą aukštąją mokyklą.
Kas ką galėjo?
Audrius Bačiulis sviedžia emocingą kaltinimą, kad konkurso sąlygos buvo paskelbtos “niekieno neskaitomuose “Informaciniuose pranešimuose””, ir daro insinuaciją, kad jos buvo pritaikytos “vieninteliam DPI”, mat “savaitraštis “Veidas”, kaip privati įmonė, pagal konkurso sąlygas jame dalyvauti negalėjo”. Nesvarbu, kad DPI Lietuvoje kol kas yra vienintelė institucija, sukūrusi išsamią universitetų reitingavimo metodologiją.
Tačiau toks patyręs analitikas kaip Audrius Bačiulis turėtų žinoti, kad būtent “Informaciniuose pranešimuose” skelbiami visi tokio pobūdžio vieši konkursai. Dėl konkurso sąlygų – DPI irgi nesijautė pajėgus vienas atsakingai įgyvendinti tokį projektą, ir, įvertindamas užduoties sunkumą, iš anksto tarėsi su partneriais bei planavo metodologijos rengimo procesą. Todėl ir buvo susiburta į konsorciumą, kurį sudaro devynios organizacijos: Viešosios politikos ir vadybos institutas, Žinių ekonomikos forumas, Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos moksleivių parlamentas, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Demokratinės politikos institutas, Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija; šių organizacijų ekspertai ir dalyvaus kuriant nacionalinį reitingą.
“Veidas” skelbiasi ruošdamas reitingus bendradarbiaująs ir su Liberalų ir centro sąjunga, ir su viena iš studentų organizacijų. Kas sutrukdė eiti panašiu keliu, kaip DPI, ir, susibūrus į asociaciją, pateikti paraišką? Taigi dabar nederėtų svaidytis kaltinimais todėl, kad “Veidas” nepajėgė parengti ir pateikti konkurso kriterijus atitinkančios paraiškos.
Kaip ten su tais pinigais?
Nepaisant jam pateiktų išsamių paaiškinimų, Audrius Bačiulis kartoja, jog DPI gaus “pustrečio milijono už 40 tūkstančių vertą darbą”. Šis teiginys paprasčiausiai melagingas. Projekto biudžetas skiriamas ne už šiemet paskelbtą reitingą, bet už visiškai naujomis metodologijomis pagrįstą, kur kas išsamesnį būsimą nacionalinę reitingavimo sistemą, kurią dar reikia sukurti ir kurios metodologijos bei metodikos bus rengiamos dar pustrečių metų. Jeigu A. Bačiulis nebesugeba ar nemato būtinybės patikrinti savo skelbiamų faktų (tereikėjo pažvelgti į projekto veiklų lentelę, kurią DPI būtų mielai pateikusi), gal jam reikėtų ieškoti darbo kitame, mažiau faktus vertinančiame leidinyje?
Kalbant apie publikacijos autoriaus minimas milžiniškas sumas, kurias tariamai gaus Demokratinės politikos institutas, reikėtų ženklaus patikslinimo: didžiąją projekto lėšų dalį sudarys konkursiniu keliu pasirinktų išorinių ekspertų ir tiekėjų paslaugos. Tad teigti, jog šias sumas gaus DPI – mažų mažiausiai netikslu. Numatoma, kad įgyvendinant projektą, per tuos pustrečių metų DPI projekto administravimo išlaidos tesudarys 165 tūkst. litų, t.y. apie 6 proc. viso projekto biudžeto.
Visa likusi suma skiriama viešo konkurso keliu pasirenkamiems paslaugų teikėjams ir ekspertams. Jie kurs reitingavimo metodologijas ir metodikas (iš viso 18 metodologinių dokumentų), atliks reprezentatyvius tyrimus bei pateiks tyrimais pagrįstas įžvalgas metodikų kūrimui. Universitetai ir kolegijos bus reitinguojami ne pagal 50-60 parametrų, kaip iki šiol, bet remiantis 300-400 parametrų. Kas itin svarbu būsimiems studentams – bus reitinguojamos ne tik aukštosios mokyklos, bet ir atskiros studijų kryptys ir programos (pavyzdžiui, teisės ar vadybos studijos). Įgyvendinant projektą taip pat bus sukurta internetinė duomenų bazė bei interaktyvi sistema, kuria galės naudotis kiekvienas pilietis, savarankiškai atlikdamas pjūvius pagal dominančius reitingo kriterijus. Į reitingą bus įtrauktas bent vienas Rytų ir Vidurio Europos regiono universitetas, kad Lietuvos universitetus galima būtų lyginti ne tik vieną su kitu, bet ir matyti jų vietą platesnėje Europos skalėje. Ketinama ne tik viešinti reitingo rezultatus, bet ir viešai aptarti reitingo metodikas su akademinės bendruomenės atstovais bei tiesioginiais naudos gavėjais (būsimaisiais studentais) vykstant metodologijų kūrimo procesui.
Per tuos pustrečių metų visuomenei bus pateikti 10 reitingų (po tris kolegijų bei universitetų ir 4 (kolegijų ir universitetų) – pagal aukštojo mokslo studijų krypčių grupes). Pačių reitingų parengimui (duomenų surinkimui, apibendrinimui, interpretavimui) projekto biudžete numatyta iki 400 tūkst. litų – taigi, vidutiniškai iki 40 tūkst. litų už vieną reitingą. Kitaip tariant, lygiai tiek pat, kiek Audrius Bačiulis įvertina “Veido” reitingo parengimą, tačiau skirtumas tas, kad nacionalinio reitingo projekte bus renkama ir interpretuojama keli šimtai parametrų, o ne keliasdešimt, kaip “Veido” reitinge, ir remiamasi originaliomis metodikomis, o ne kitų sukurtu intelektiniu produktu, kaip “Veidas”, 40 tūkst. litų faktiškai įvertinantis spaudos darbus.
Dėl dvasių ir jų plevenimo
Tai, kad tarp nacionalinį reitingą inicijavusių partnerių yra DPI ir Žinių ekonomikos forumas, Audrius Bačiulis aiškina kaip “dangstymąsi … Andriaus Kubiliaus vardu”, mat “A. Kubilius kadaise buvo vienas DPI ir Žinių ekonomikos forumo steigėjų”. Apie savo kaip vieno iš DPI steigėjų vaidmenį nė nekalbu – nors jokių korupcijos ar interesų supainiojimo faktų A. Bačiulis nurodyti negali, kreipiamasi į vaizduotės galias: “Ar įsivaizduojate ministerijos klerką, kuris drįstų atmesti konkurso paraišką, virš kurios plevena įtakingo Seimo nario ir paties premjero dvasios?” Kitaip tariant, argumentas toks: jeigu korupciją galima įsivaizduoti, vadinasi, taip ir yra.
Jei visos aktyvios ir veiksnios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos imtų vadovautis “Veido” straipsnio peršama logika apie tariamą korupciją, tuomet joms tektų nuolat baimintis, kad tik organizacijos steigėjai ar aktyvūs nariai netaptų žinomais visuomenės veikėjais ir, neduokdie, politikais, nes tuomet šios organizacijos nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik ilgam laikui “įšaldyti” savo veiklą ar tiesiog neveiksniai vegetuoti. O politikai ir būsimi politikai turėtų vengti dalyvauti bet kokiuose intelektualiniuose projektuose ir iniciatyvose – nes anksčiau ar vėliau tai bus prieš juos panaudota.
Cui bono?
Skirtingai nuo “Veido” – privačios įmonės, kur pelną dalinasi akcininkai, – DPI žvelgė į daugelio visuomenės grupių interesus. Tuo tikslu, o taip pat siekiant didesnio skaidrumo, projekte numatyta suburti projekto valdymo grupę, kurią sudarys minėtų organizacijų, ŠMM, aukštųjų mokyklų ir kitų ekspertinių mokslo ir studijų organizacijų atstovai ir kuri prižiūrės visų projekto etapų įgyvendinimą bei rezultatus. Sukurtasis produktas – nacionalinio reitingo metodologijos ir metodikos, duomenų bazės, sklaidai sukurti tinklapiai – liks valstybei.
DPI, atsižvelgdamas į ketverių metų bendradarbiavimo su akademine ir verslo bendruomene patirtį, ir siekia sukurti būtent tokią aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemą, kurios kriterijai būtų pripažįstami ir nekvestionuojami, o reitingo rezultatais būtų naudojamasi kasdieniame gyvenime. O išties naudingi jie bus tada, kai ir universitetų bendruomenė, ir studentai, ir darbdaviai bus įtraukti į diskusijas kuriant tą kriterijų sistemą. Būtent suprasdamas, kaip svarbu susitarti dėl vertinimo metodikų, DPI subūrė devynių aukštojo mokslo kokybe suinteresuotų, įvairias interesų grupes atstovaujančių organizacijų konsorciumą.
Suvokdama kriterijų, metodikų ir ekspertų kompetencijų, kuriant panašaus lygio produktus, svarbą, Europos universitetų rektorių konferencija kalba apie europinės universitetų reitingavimo sistemos poreikį. Tačiau mūsuose, panašu, kai kam aktualiau yra ne ieškoti įvairių grupių sutarimo, kad būtų sukurta nacionalinė sistema, kuria mielai naudotųsi tiek universitetų administracija, tiek darbdaviai, tiek studentai ir moksleiviai, o iškraipytais faktais ir tendencingu, karštligiškomis emocijomis paskanintu puolimu provokuoti nepasitikėjimą.
Ko straipsniu siekiama?
Galima tik spėlioti, ko tokiomis publikacijomis siekiama. “Kas gali paneigti” (kaip rašo A. Bačiulis), kad kai kam kyla baimių, jog atsiradus nacionaliniam reitingui, prekyba vietomis reitingo lentelėje ir duomenimis taps negalima? Arba kad, tekste pritemptai įkišant “plevenančią premjero dvasią”, siekiama mane sukiršinti su Andriumi Kubiliumi ir paskleisti nepasitikėjimą Demokratinės politikos institutu tarp partijos narių? Arba kad sužinojus, jog DPI ruošiasi parengti išsamų gimnazijų reitingą, buvo išsigąsta, jog nebeliks vietos “Veido” produktui, kur gimnazijos “reitinguojamos” (atspėjote!) remiantis vienu vieninteliu kriterijumi?
Jeigu į straipsnį lydintį fotomontažą, kur kažkokiam svetimam kūnui prilipinta mano galva, ir galėtume žiūrėti kaip į kūrybinę išmonę, tai save analitiniu ir intelektualiu laikančiam leidiniui konstruoti straipsnį panašiais iškraipytų faktų montažo principais tikrai nedera. Tokie straipsniai, pasinaudojant paties Audriaus Bačiulio analitiniais terminais, “eina tiesiai į šiukšlių dėžę”. Ar bent turėtų ten keliauti.