"Veido" archyvas

Petras Klimas, Laisvės alėjoje, 1965 m.

Petras Klimas netapo nei tarpukario Lietuvos prezidentu, nei premjeru, bet jo indėlis kuriant nepriklausomą valstybę buvo ir labai reikšmingas, ir konkretus.

Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, didžiosioms imperijoms byrant, daugeliui iki tol jų pavergtų tautų susidarė palankios sąlygos kurti modernias, tautines valstybes. Tačiau ne visos ta proga pasinaudojo – stigo vienybės, trūko drąsių, atsidavusių idėjai ir sugebančių dirbti sunkų, sudėtingą naujos valstybės kūrimo darbą lyderių, kovotojų, strategų. Pas mus tokių irgi buvo nedaug – caro režimas dešimtmečius trukdė, slopino jų augimą. Todėl kiekvienam iš saujelės mūsų entuziastų valstybės kūrėjų teko dirbti už kelis. Vienas tokių atsidavusių darbštuolių buvo lygiai prie 110 metų gimęs istorikas ir diplomatas Petras Klimas.

Sutelkė Nepriklausomybės Akto signatarus

P.Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Sūduvoje, dabartinio Marijampolės rajono Kušliškių kaime, stambaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir jau ten parodė didelius savo gabumus. Maskvos universitete P.Klimas sėkmingai studijavo teisę, domėjosi filosofija, ekonomika – kaip pats rašė, permąstė Kantą, Hegelį, net Marxą, visą jo “Kapitalą”. 1914 m. baigė universitetą, buvo ten paliktas ruoštis docentu, bet karui prasidėjus atsidūrė Vilniuje ir iš karto įsitraukė į vietos lietuvių visuomeninę veiklą, buvo ypač vertinamas dėl gebėjimo rašyti memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai – juk rašė spaudai ir gimnazijoje, ir mokydamasis universitete, tad turėjo patirties ir gabumų kalboms. Šios žinios pravertė ir kai teko rengti mokykloms vadovėlius, ir vadovauti lietuvių kalbos kursams.

Dar viena svarbi P.Klimo to meto veiklos sritis – istorijos tyrimai, konkrečiai lietuvių gyvenamo ploto ribų nustatymas. Dar 1905 m. buvo nuspręsta kurti nepriklausomą valstybę etnografiniu pagrindu. Šiuo klausimu jaunas istorikas greitai parengė keletą mokslinių darbų, išspausdintų Štutgarte ir Vilniuje 1916–1917 m., pačiu laiku, nes jau 1917 m. rugsėjį susirinkusi Lietuvių konferencija priėmė rezoliuciją dėl būtinumo kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę “prisilaikant etnografinių sienų”.

P.Klimui teko šią konferenciją organizuoti, rengti jos dokumentus – ne veltui jis tapo ir konferencijoje išrinktos Lietuvos Tarybos nariu. Svarbus žmogus jis buvo ir Taryboje – ypač todėl, kad nepriklausė jokiai partijai, todėl dažnai būdavo tarpininkas, taikytojas susikivirčijus dešiniesiems su kairiaisiais. Taip įvyko ir 1918 m. vasario 16-osios išvakarėse: jam teko nemažai padirbėti, kad po istorine Nepriklausomybės deklaracija atsirastų visų Tarybos narių parašai. Žinoma, ten yra ir jo parašas. Negana to, P.Klimas, tada būdamas ir “Lietuvos aido”, vienintelio lietuviško laikraščio, redaktorius, sugebėjo apgauti okupantų cenzūrą ir Vasario 16-osios Aktą pagarsinti ir Lietuvoje, ir net Berlyne.

Lietuvos diplomatinėje tarnyboje

Tarp Nepriklausomybės Akto signatarų P.Klimas pats jauniausias – tada jam buvo vos 27 metai. Tačiau tai nesutrukdė jam netrukus tapti ir pagrindiniu mūsų diplomatinės tarnybos kūrėju, nors niekada nebuvo gavęs užsienio reikalų ministro portfelio. Ministro pareigas tada dažniausiai ėjo trumpalaikiai partijų statytiniai. O P.Klimas tikrajam diplomatiniam darbui skyrė visas savo jėgas visą nepriklausomybės laikotarpį: jau mokėdamas lenkų, vokiečių, rusų kalbas, vėliau nesunkiai išmoko itališkai, prancūziškai, gerai išmanė istoriją, buvo kantrus, mandagus, imlus žinioms.

Todėl profesionaliai galėjo daryti tai, ko Lietuvai tada labiausiai reikėjo: organizavo diplomatinės tarnybos darbą, rašė notas, vedė derybas.

Pirmąsias aukštosios diplomatijos pamokas jis gavo jau 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Pamokų būta labai sunkių, nes mūsų delegacija ten buvo neoficiali – Lietuvos valstybės Vakarai dar ilgai nenorėjo pripažinti, o lenkai iš kailio nėrėsi, kad tas pripažinimas niekada neįvyktų. Tačiau jauni, nepatyrę mūsų diplomatai padarė daug: pasaulio galiūnai sužinojo, kad Lietuvos valstybė egzistuoja ir nori bei gali tapti visateise tautų šeimos nare.

Dar vienas to meto mūsų diplomatijos laimėjimas – kad jai į talką tada Paryžiuje atėjo žymus lietuvių kilmės prancūzų poetas, didelis Lietuvos patriotas, nors ir nemokąs lietuviškai, Oskaras Milašius. Prancūzų diplomatai tą tuoj pastebėjo, kai ėmė gauti Lietuvos delegacijos raštus, surašytus tokia puikia prancūzų kalba, kokia nesugebėjo rašyti jokios kitos šalies atstovai. Žinoma, tai labai palankiai atsiliepė mūsų delegacijos ir valstybės reputacijai.

Labai svarbus mūsų užsienio politikos įvykis buvo taikos derybos Maskvoje 1920 m. liepos mėnesį. Jose ypač sunkūs ginčai vyko dėl Lietuvos sienos su Rusija, ir P.Klimo žodis, jo žinios tada buvo labai svarbios – jam pavyko įtikinti, kad rytinėje Vilnijos dalyje gyvena daug mūsų tautiečių, tik suslavėjusių, todėl Brėslauja, Ašmena, Lyda, Gardinas atsidūrė mūsų teritorijoje.

1923 m. rudenį P.Klimas iškeliavo į Romą – kurti ten oficialios mūsų atstovybės. Vos ją įkūręs 1925 m. vasarą gavo naują užduotį – vadovauti Lietuvos atstovybei Paryžiuje. Čia jis išgyveno iki pat karo, tai buvo labai svarbus postas dėl daugelio priežasčių. Visų pirma po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija turėjo didžiulį tarptautinį autoritetą, Paryžius tapo bene svarbiausiu diplomatijos centru. Antra, prancūzai nuo seno simpatizavo lenkams, o šie tuo pasinaudodami Paryžiuje varė galingą šmeižto kampaniją prieš Lietuvą, visur skelbdami, kad mūsų šalis yra Europos saugumo trukdytoja. P.Klimui reikėjo organizuoti atkirčius, o kartu – gerinti Lietuvos ir Prancūzijos santykius.

"Veido" archyvas

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Petras Klimas sėdi viduryje, 1930 m.

Nors jėgos buvo aiškiai nelygios, mūsų diplomatams Paryžiuje pavyko nuveikti labai daug, dideli čia ir O.Milašiaus nuopelnai. Kaip vėliau rašė P.Klimas, mūsų kontrpropaganda buvo gana veiksminga, nes padori, kultūringa, todėl daugelis prancūzų patikėjo, kad lietuviai tikrai lenkus “mylėtų, jeigu šie nesibrautų į jų daržą”. Labai glaudūs tapo ekonominiai bei kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai: šimtai mūsų studentų mokėsi Paryžiuje ir kituose miestuose, daugelyje mūsų gimnazijų vietoj vokiečių pradėta dėstyti prancūzų kalba.

Nelaisvės metai

Artėjant karui, Lietuvos atstovai Vakaruose – Bronius Balutis, P.Klimas ir Stasys Lozoraitis pasiūlė savo valdžiai imtis tam tikrų atsargos priemonių, pasirengti tęsti valstybės darbą okupacijos sąlygomis, tačiau Kauno pritarimo nesulaukė. O netrukus, 1940 m. birželį, užgriuvo iš karto dvi baisios nelaimės: vokiečiai įžengė į Paryžių ir raudonoji armija užplūdo Lietuvą.

Net ir dirbdamas sunkų diplomato darbą, P.Klimas neapleido Lietuvos istorijos studijų: rengė daktaro disertaciją, kurį laiką dėstė besikuriančiame Kauno universitete, parašė ne vieną istorinę knygą, be to, parengė skyrių apie nepriklausomą Lietuvą Adolfo Šapokos redaguojamoje “Istorijoje”. O svarbiausia – būdamas Italijoje, Prancūzijoje jis surinko kelių tūkstančių tomų istorinę biblioteką su daugybe žemėlapių. Tai buvo medžiaga didžiulei Lietuvos istorijai, kurią tikėjosi parašyti. Ir visas tas neįkainojamas turtas, bolševikams užgrobus mūsų atstovybės pastatą Paryžiuje, atsidūrė šiukšlyne, žuvo. Ši netektis kartu su žinia apie Lietuvos okupaciją skaudžiai smogė diplomatui: laiške dukrai jis rašė, kad “trisdešimt metų mano darbo nuėjo niekais ir taip nelauktai, netikėtai”.

"Veido" archyvas

Petras Klimas Čeliabinsko kalėjime

Tiesa, kurį laiką P.Klimui dar truputį sekėsi: jis su žmona įsikūrė saulėtoje Rivjeroje, ten nusipirko sodybą, kurią pavadino “Vila de Svėdasai” savo žmonos svėdasiškės garbei, čia augino daržoves ir rašė Lietuvos istoriją – spėjo aprašyti ją ligi 1000-ųjų metų. Tačiau 1943 m. vasarą jį surado gestapas, apkaltino parašius kelis nedraugiškus Reichui laiškus ir keletą mėnesių tampė, vežiojo po okupuotos Europos kalėjimus (jų buvo net 18), marino badu. Pagaliau 1944 m. kovą atvežė į Kauną ir paleido – vos gyvą čia jį priglaudė ir slaugė žmonos sesuo Barbora Lesauskienė.

Bet netrukus vėl pavojai – raudonoji armija, o nuo vokiečių gerokai nukentėjęs P.Klimas su jais trauktis į Vakarus nesiryžo. Kurį laiką slapstęsis prof. Tado Ivanausko sodyboje prie Kauno, 1944 m. rugsėjį vėl atsidūrė kalėjime – dabar kaip tarybų valdžios priešas, kartu su diplomatu Tadu Petkevičiumi ir kitais rengęs Vakarams memorandumą apie tai, kas Lietuvoje dedasi. Už tai gavo dešimt metų lagerių, beveik tiek ir išvargo. Nors buvo nebejaunas, ligotas, tačiau tvirtas dvasiškai, gyvenimo neišlepintas, nebijąs fizinio darbo – už tai jį gerbė net kriminaliniai, vadino vardu ir tėvavardžiu.

Kadaise O.Milašiaus išsakyta pranašystė – “nukentėsi, Klimai, oi kaip nentėsi, bet nežūsi” – išsipildė: 1954 m. sausį jis grįžo į Kauną, nors laisvės neatgavo. Išvažiuoti pas žmoną ir vaikus į Prancūziją jo neišleido. Tačiau senasis darbštuolis rankų nesudėjo ir dirbo iki pat mirties 1969-aisiais: nors ir visai prastai matydamas, dar spėjo parengti keletą labai svarbių knygų – 1915–1919 m. dienoraštį ir atsiminimus iki 1930 m.