Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) atsidūrė politinės kovos avanscenoje. Neigiama VTEK išvada išvertė iš posto ūkio ministrą Dainių Kreivį, ir premjeras viešai išsityčiojo iš VTEK, neva ši pataikauja visuomenės nuotaikoms, nes teįrodžiusi, kad D.Kreivys turi motiną ir turėjęs žinoti, jog ji valdo kažkurias akcijas.

Vis dėlto ar įmanoma žmogui iš verslo ateiti į politiką ir išvengti privačių interesų susikirtimo su viešaisiais? Apie tai kalbamės su VTEK pirmininku Remigijumi Rekerta.

VEIDAS: Kokie buvo Jūsų paties argumentai balsuojant, kad D.Kreivys supainiojo privačius ir viešuosius interesus?

R.R.: Pagrindinis apsisprendimo motyvas toks: prieš ministrui pasirašant įsakymą dėl ES pinigų skyrimo visuotinai buvo žinoma, kam atiteks pinigai, skirti mokyklų renovacijai: buvo įvykęs viešasis pirkimas, viešai paskelbti nugalėtojai, informacija pateikta dviem Ūkio ministerijai pavaldžioms institucijoms – Lietuvos verslo paramos agentūrai ir Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri, beje, šią informaciją viešai paskelbė savo tinklalapyje. Ministro įsakymas buvo ne dėl 300 ar 400 mokyklų, o dėl keturių, iš kurių dėl dviejų jau buvo visuotinai žinoma, kad atliekant jų renovaciją dalyvaus ir ministro motinos įmonė. To ministras galėjo nežinoti, nebent jei būtų nesidomėjęs tuo, kuo privalėjo domėtis, – savo privačių ir viešųjų interesų derinimu, arba jei būtų nesidomėjęs, po kuo pasirašo, kas, mano nuomone, yra dar blogiau nei interesų konfliktas. Beje, teko matyti televizijos laidą, kurioje jis pasakė, kad dabar akcijas gal atsiimsiąs, tad nepajaučiau, kad jos būtų parduotos iš tikrųjų.

VEIDAS: Tačiau negi verslininkas gali tapti politiku tik mainais į tai, kad jo artimieji atsisakytų galimybės pretenduoti į biudžeto ir ES pinigus?

R.R.: Nieko mainyti nereikia – tiesiog būtina nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su artimųjų privačiais interesais. Apskritai privačių interesų turėti neuždrausta, tačiau kuo jų turi daugiau, tuo proporcingai sumažėja galimybių likti nešališkam ir dažniau reikia nusišalinti. Todėl stambaus verslininko kompetenciją valstybės institucijose geriau panaudoti jį kviečiant ekspertu į darbo grupes. O jei verslininkas susijęs tik su nedidelėmis įmonėmis, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas suteikia visas galimybes išvengti net konfliktų regimybės.

Kas kviečia verslininkus dirbti ministrais ar į kitas pareigas valstybės tarnyboje, turi įvertinti visus jų privačius interesus ir išaiškinti, kaip vengti interesų konfliktų.

Štai nagrinėjome kuriozinį atvejį: vienoje ministerijoje įdarbintas asmuo, tačiau jam užpildžius privačių interesų deklaraciją paaiškėjo, kad jis faktiškai negali eiti šių pareigų, nes turi kontroliuoti sritį, su kuria tiek jis, tiek jo žmona yra tiesiogiai susiję. Iš esmės jis negali būti nešališkas, kaip to reikalauja įstatymas. Juk vargu ar norėtumėte per teismo posėdį sužinoti, kad teisėjo mama – UAB’o, su kuriuo jūs bylinėjatės, akcininkė.

Nešališkumo principas, taikomas teisėjams, taikomas ir visiems kitiems viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims. Yra keletas būdų išspręsti šališkumo problemą: nusišalinant nuo interesų konfliktą sukeliančio sprendimo, jei tai nepadeda – pareigas pertvarkyti taip, kad nebūtum atsakingas už sritį, kurioje gali kirstis interesai, jei ir tai nepadeda – interesą panaikinti parduodant verslą ar atsisakant narystės tos srities asociacijoje ir pan. Ir tik jei šie trys variantai neįmanomi, reikia trauktis iš pareigų.

VEIDAS: Vyriausybė siūlo įvesti naują praktiką – politikų turimas akcijas laikinai perduoti vadinamiesiems akliesiems fondams.

R.R.: Tai vertinu skeptiškai. Į šiuos fondus būtų galima perduoti nebent tik kotiruojamas biržoje akcijas, kitų akcijų perdavimas aklajam fondui sukelia daugiau problemų, nei išsprendžia. Galų gale – kas atsakys už žalą, jei perduotas verslas bus blogai valdomas? Valstybė?

Yra paprastesnių, jau seniai Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatytų išeičių, ir labai gerai, kad situacija dėl buvusio ministro davė milžinišką impulsą interesų konfliktų prevencijai. Štai pirmą kartą per šešerius metus, kai dirbu VTEK, premjero iniciatyva gali būti sukurta rimta interesų konfliktų prevencijos sistema valstybės institucijose. Tikiuosi, ši iniciatyva neišsikvėps. Interesų konfliktų prevencija yra korupcijos prevencija. Galima ir paprasčiau pasakyti – interesų konfliktų prevencija yra skandalų prevencija.

VEIDAS: Tačiau tai, ką D.Kreivys savo garsiojoje pažymoje prilygino rankų išsukinėjimui, kai kurie Seimo nariai kvalifikavo kaip normalų bendravimą su visuomenės atstovais.

R.R.: D.Kreivio pažymos neskaičiau, nes, mano galva, jei kyla įtarimų dėl korupcijos, reikia kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios tam ir sukurtos.

Aš pasisakau už visišką skaidrumą. Pavyzdžiui, teisėkūroje nuo įstatymo projekto iki priimto dokumento turi būti visiškai aišku, kas į ką kreipėsi, kokius pasiūlymus teikė, kieno interesams atstovavo. Interesų grupės visuomet veikė ir veiks sprendimus priimančius asmenis, tačiau visas šis poveikis privalo būti skaidrus. Dabar atidžiau paanalizavus teisės aktų projektus paaiškėja, kad kai kurie dokumentai parengti net ne Seime, o advokatų kontorose ar bendrovėse, tarp kurių pasitaiko ir įklimpusių į korupcinius skandalus. Tai akibrokštas visuomenei. Beje, Lobistinės veiklos įstatymas yra, bet neveikia, nes jis kiauras kaip rėtis.

VEIDAS: Ne tik verslininkai, iki tapdami politikais, kažkur dirbo. Ar tai nekelia interesų konflikto, pavyzdžiui, kad ir naujojo ūkio viceministro atveju?

R.R.: Kad nekiltų konfliktų, būtina privačius interesus deklaruoti prieš pradedant eiti bet kokias pareigas valstybės tarnyboje. Giedrius Kadziauskas buvo Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas. Šis institutas finansuojamas iš “deimantinių”, “auksinių”, “sidabrinių” ir kitokių rėmėjų. Tai verslo grupės, kurios turi savo interesų teisėkūros srityje, dažniausiai susijusių su dereguliacija. Tikrai nesiimu vertinti naujojo ūkio viceministro, tačiau kyla klausimų, kieno interesus jis gina: buvusių savo klientų, kurie finansavo institutą, ar Vyriausybės, kuri atstovauja visos visuomenės interesams? Ar išėjęs iš darbo asmuo jau kitą dieną tampa nešališkas buvusios darbovietės atžvilgiu?

Vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad ne – vienus metus asmuo laikomas suinteresuotu savo buvusios darbovietės atžvilgiu. Štai dėl kasos aparatų viceministras jau pareiškė tokią nuomonę, kurios laikosi Laisvosios rinkos institutas, finansuojamas privačių verslininkų, o ne Vyriausybė. Kad visuomenei nekiltų net abejonių dėl politikų nešališkumo, jiems reikia būti labai skaidriems.

VEIDAS: Bet ar kas skaito tas viešųjų ir privačių interesų deklaracijas?

R.R.: Skaito, tačiau informacijos kiekis didelis – dabar VTEK tinklalapyje yra 11 tūkst. visuomenei prieinamų deklaracijų. VTEK su jomis dirba du sekretoriato darbuotojai. Nesukūrus tinkamos prevencinės sistemos iš deklaracijų beveik jokios prevencinės naudos nėra. Valstybės institucijose praktika tokia – vadovai paprastai įgalioja personalo skyriaus darbuotoją, kad jis, šalia kitų kokių 38-ių funkcijų, žiūrėtų ir deklaracijas.

VTEK siūlo kur kas efektyvesnį “piramidės” principą: vadovai privalo susipažinti su sau tiesiogiai pavaldžių darbuotojų deklaracijomis, pavyzdžiui, premjeras – su ministrų, ministrai – su viceministrų ir t.t. Vadovas, žinodamas savo pavaldinio privačius interesus, neturėtų skirti pavedimų, susijusių su pavaldinio deklaruotais privačiais interesais, taigi nesukompromituotų savęs ir savo pavaldinio. Tokia sistema VTEK iniciatyva jau veikia maždaug šimte valstybės institucijų, pavyzdžiui, policijos komisariatuose, priešgaisrinėse gelbėjimo valdybose, mokesčių inspekcijose, darbo biržose, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybose, kelių savivaldybių administracijose ir kt.

Premjeras nurodė iki balandžio vidurio visose institucijose paskirti atsakingą už interesų konfliktų prevenciją asmenį.

Pirmą kartą matau, kad po skandalo dėl interesų konflikto kažko imamasi. Juk po VTEK sprendimo iš ūkio ministro posto atsistatydino ir Viktoras Uspaskichas, tačiau tada nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad panašios situacijos nepasikartotų. Tikiuosi, kad atsiranda nepakantumo atmosfera – viešajame sektoriuje dirbantys asmenys negali spręsti klausimų, kuriais yra patys suinteresuoti. Taip išgyvendinama ir korupcija.

VEIDAS: Ir pabaigoje: VTEK “klientu” pabus pats generalinis prokuroras Darius Valys. Kaip atgrasyti tokio lygio vadovus nepaslysti ant tokių dalykų, kaip gebėjimas pačiam savarankiškai nusigauti iki darbo?

R.R.: Iki VTEK svarstymo negaliu komentuoti konkretaus atvejo. Galiu tik duoti bendrą patarimą visiems vadovams: institucijos nuosavybė skirta tik tarnybinėms funkcijoms vykdyti. Negalima parsinešti namo darbo stalo, taigi ir kitos institucijos nuosavybės, įskaitant tarnybinius automobilius, negalima naudoti savo asmeniniams reikalams.