"Veido" archyvas

“Kiekviename spektaklyje yra šiek tiek kino”, – sako A.Lebeliūnas

Vilniaus mažajame teatre “Laimingi žmonės” šią savaitę rodo premjerą – Arvydo Lebeliūno režisuotą pjesę “Kitais metais, tuo pačiu laiku”.

Lova kone per visą “Meno forto” scenos plotį, ant jos – nerūpestingai nutvieksta rankinė, antklodė, susukta tarsi cunamio verpetas. Puodeliai su nuosėdomis ant sidabrinio padėklo. O pro duris, regis, tuoj įgrius meiliai apsikabinusi porelė.

Tokia naujojo spektaklio scenografija. Ką tik baigėsi repeticija, laiptais skubėdamas išbildėjo aktorius Aleksas Kazanavičius, o mes su Arvydu pro lovos šoną traukiam į virtuvėlę kaisti vandens pokalbio arbatai.

“Kanadiečių aktoriaus ir dramaturgo Bernardo Slade’o pjesė – tarsi ir apie nuodėmingą meilę: du žmonės kasmet tuo pat metu susitikinėja viešbutyje, jų sutuoktiniams apie tai nežinant. Tačiau tame viešbučio kambaryje vyksta labai tikri dalykai. Taip, šeima – neabejotina vertybė, bet vertybė – ir nemeluoti sau. Esant tokiai situacijai, mano galva, nėra išdavystės – nei iš vienos, nei iš kitos pusės”, – aiškina režisierius.

Kai kalbėjomės telefonu prieš keletą savaičių, jis pareiškė dar atviriau: tokie kartą per metus vykstantys susitikimai – kone idealus vyro ir moters ilgalaikio bendravimo modelis.

Apie intrigas

“Kitais metais, tuo pačiu laiku” – pirmasis kauniečio A.Lebeliūno Vilniuje repetuojamas spektaklis. Daugiausiai režisieriui yra tekę dirbti Kauno ir Klaipėdos teatruose, pernai spektakliu “Meilės eliksyras” debiutavo Panevėžio Juozo Miltinio teatro scenoje. “Vilnius nuo mūsų pernelyg smarkiai “užsibarikadavęs”. Suprantu – čia lengviau prasimušti, tapti žinomam. Bet jeigu tau, kaip režisieriui, svarbu žmonės, su kuriais dirbi (o man aktorinis teatras – visko pradžia ir pabaiga), tai repeticijų vieta nėra tokia svarbi”, – tvirtina Arvydas.

Valstybinio jaunimo teatro aktorių duetą, su kuriuo repetuoja, Aldoną Bendoriūtę ir Aleksą Kazanavičių, režisierius apipila komplimentais pridurdamas, kad jie intrigomis nesuteptu gyvenimu užsitarnavo moralinę teisę vaidinti tokią pjesę. Bet koks aktorių tariamas žodis neskamba vulgariai, kai jų pačių požiūris į pasaulį šviesus ir teisingas. O tai svarbu, nes aktoriai transliuoja savo nuostatas žiūrovui.

“Kiti intrigomis nuveikia didelius darbus, o man intrigos – susinaikinimas. Tiesa, nėra buvę, kad dėl trupės intrigų palikčiau nebaigtą spektaklį, – paprastai atkenčiu iki galo. Net jei galiausiai pavyksta rasti bendrą kalbą, daugiau su tais personažais stengiuosi nesusidurti. Vyno su jais gerti niekada neičiau”, – prisipažįsta A.Lebeliūnas.

Keletą metų jis vadovavo Kauno pantomimos teatrui. Muzikos ir teatro akademijoje netgi buvo surinkęs šiam teatrui skirtą aktorių kursą, tačiau vadovavo jam tik metus. “Vos kojas akademijoje apšilę studentai pradėjo rašinėti peticijas, reikalaudami atstatydinti vieną dėstytoją. Užstojau kolegę ir mėginau išaiškinti jaunuoliams, kad toks jų poelgis – išdavystė. Jeigu jie pirmame kurse ramiai išduoda žmogų, ko gali laukti vėliau? Jaunimas manęs nesuprato, todėl pasitraukiau”, – pasakoja režisierius.

“Problema ne ta, gera buvo dėstytoja ar bloga. Pamėginkit įsivaizduoti, kad žalias klierikėlis atėjęs į kunigų seminariją pareiškia: žinot, man Evangelija pagal Matą atrodo visiškas šlamštas. Jam pasakytų: žmogeliuk, susirask kitą vietą gyvenime, o čia – seminarija. Akademija, rengianti ateities menininkus, irgi negali nusimesti etinio žmogaus formavimo atsakomybės. Turėjau gyvenime daug mokytojų, kurie man nepatiko, bet niekada jų neišdaviau”, – tvirtina Arvydas.

Parašyk pats

Šablonišku įsivaizdavimu, teatro režisierius privalo būti bent mažumėlę teroristas, antraip nieko dora iš jo tikėtis neverta. “Ar būna, kad per repeticijas šaukiate?” – klausiu pašnekovo. “Niekada. Na, kartais dirbdami susiginčijam su gerais draugais, tarkim, su Rimantu Pelakausku Klaipėdoje. Apsisvaidom žodžiais… Bet aš žinau, kad jis nuostabios “dūšios” žmogus, lips į sceną ir padarys, ką reikia. Vėliau atsiprašinėjam vienas kito… Bet nesu teroristas. Kai prieš penkiolika metų pastačiau spektaklį “Vakarienė” Kauno dramos teatre, kritikai, išgyrę puikiai vaidinusius aktorius Liubomirą Laucevičių ir Leonardą Zelčių, klausė: o kur spektaklio režisūra? Tuomet pagalvojau, kad man tai pats didžiausias komplimentas. Režisierius neturi maišyti spektaklio gyvybei, nes kartais be reikalo įsikišdami pridarome daug nesąmonių”, – neabejoja A.Lebeliūnas.

Kalbėdamas apie būsimus spektaklius Arvydas neslepia: dramaturginė medžiaga, su kuria pats norėtų dirbti, kol kas nepasiekiama. “Tarkim, seniai svajoju režisuoti Henriko Ibseno “Statytoją Solnesą”, bet niekam nereikia. Užsiminęs apie jį teatrų vadovams išgirstu, kad dabar ne laikas, publikai reikia ko nors lengvesnio… O kas ten sunkaus? Arba dar geriau – atšauna, kad ten pernelyg daug žodžių. Ką tai galėtų reikšti?” – klausia pašnekovas.

Jis sako gerbiąs dramaturgus ir pjesių tekstą keičiąs tik išimtiniais atvejais. Nes jei tau nepatinka pjesė, su kuria dirbi, visada turi išeitį – parašyk pats. “Ar bandėte?” – teiraujuosi. “Bandžiau. Nieko gero iš to neišėjo. Dabar dar labiau gerbiu dramaturgus”, – šypsosi A.Lebeliūnas.

Kažkada pas Vytautą Žalakevičių mokęsis Arvydas neslepia, kad kinui buvo ir tebėra neabejingas. Buvo ir savo scenarijų parašęs, tačiau dar mieliau ekranizuotų Sauliaus Tomo Kondroto novelę “1892 metų progreso idėja”. “Ta medžiaga mane persekioja nuo jaunystės. Iš pradžių pagal ją režisavau monospektaklį teatro studijoje, vėliau patobulinę perkėlėme jį į Kauno dramos teatro sceną (“Prieš išskrendant į rojų”, 1989 m.). Vaidino mano mokinys Rytis Račkauskas, kuris dabar Montanoje gyvena, vėliau – Sakalas Uždavinys. Po dešimtmečio tą patį apsakymą dar kartą inscenizavom Klaipėdos dramos teatre, bet tuomet scenoje vaidino jau penkiolika aktorių”, – prisimena režisierius.

Ko išmoko iš garbaus kino metro V.Žalakevičiaus? Arvydas susimąsto: “Išmokau perskaityti dramaturgiją, norsneišmokau rašyti, ką pats V.Žalakevičius mokėjo puikiai. Bet ir mokėti perskaityti šiais laikais – nemažai. Kaip sakydavo V.Žalakevičius, jei negali padaryti geriau – daryk tai, kas parašyta, ir tai bus didelė vertybė.”

“Kai repetuoju su Aldona ir Aleksu – kartais gailiuosi, kad neturiu po ranka kameros. Jei jų veidus, akis, jų emocijų tikrumą galėtum perduoti dideliam ekranui – priverstum žmogų suvirpėti. Vis tiek tikiu, kad mano spektakliuose yra kino. Taip ir parašykit”, – juokiasi pašnekovas.

Šampanas turi būti skanus

Balandį Klaipėdos dramos teatre režisierius rengiasi statyti amerikiečio Neilo Simono komediją “Saugokite Florą”. Gal ir ne pati kokybiškiausia pjesė, iš tų, kurias pats A.Lebeliūnas pavadintų “šampaninėmis”. Bet, kaip sako aktorė Nelė Savičenko, šampanas – tai šampanas; bent jau stenkimės, kad būtų skanus. Klaipėdiečių teatro aktorės dar pamena, kad Miro Gavrano “Viskas apie moteris” perskaičius irgi neatrodė šedevras, tačiau dėl įdomaus aktorių darbo spektaklis tapo dievinamas žiūrovų. “Saugokite Florą” – taip pat keturioms aktorėms skirta pjesė.

“Buvo ir tokių aktorių, kurios atsisakė vaidinti, nes pjesė joms atrodė neverta scenos. Kiekvienas sprendžia pats. Tik žinau, kad ilgiau nedirbantis aktorius praranda scenos įgūdžius ir pagaliau sulaukęs savojo vaidmens rizikuoja jo nebepavežti nei fiziškai, nei emociškai. Esu matęs tokių atvejų”, – neslepia režisierius.

Nors pats karjerą teatre pradėjo nuo aktorystės, šiandien A.Lebeliūnas tvirtina į sceną niekada nebegrįšiantis. “Aktorius – kaip smuikininkas: kelerius metus neėmei į rankas instrumento, ir prapuolei. Reakcijos nebe tos, sugebėjimas persikūnyti prapuola… Kai repeticijose stebiu Aleksą – dar geriau suprantu, kad taip dirbti nebesugebėčiau”, – pripažįsta Arvydas.

“Kitais metais, tuo pačiu laiku” – iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga, filosofiniais monologais neapsunkinta pjesė, tačiau, anot režisieriaus, juo giliau į mišką – tuo daugiau partizanų. Bus ir juoko, ir reikšmingos tylos akimirkų, o svarbiausia – detalių, kurias lengvai atpažins kiekvienas mylėjęs ir santuokoje gyvenęs žiūrovas.